facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Žiemą, kai truputį pašąla, padaugėja traumų. Dažniausiai pasitaiko įvairūs sumušimai,  patempimai, raiščių plyšimai, kojų ar rankų išnirimai, kartais kaulų skilimai ar net lūžiai ir įvairios sąnarių traumos. Vieni atsiperka sumušimais ir greitai pasveiksta, tačiau nemažai daliai tenka ir ilgiau pasigydyti, prireikia rimtesnių intervencijų.

Nukritus ant ledo, gali ištikti ne tik galūnių, bet ir nugaros (stuburo) trauma. Simptomai: nugaros skausmas, galūnių nejautrumas, tirpimas. Nukentėjusįjį išpila ledinis, šaltas prakaitas, patiriamas šokas, jaučiamas nepakeliamas skausmas. Svarbiausia, kad nukentėjusysis kuo mažiau judėtų, kol atvyks greitoji medicinos pagalba.

Skausmą ir tinimą mažina šaldymas
Jei tai sumušimas (kaulų ir sąnarių padėtis įprastinė, jaučiamas stiprus ar vidutinis skausmas, vieta paraudusi, o po kiek laiko gali atsirasti ir mėlynė) reikėtų sumuštą vietą iškart šaldyti ledu ar sniegu. Kol praeis skausmas vengti stipresnio fizinio krūvio sužalotai kūno vietai.

Jei tai nubrozdinimas, žaizda – šaldyti aplink  ledu ir sniegu, bet taip, kad nepatektų į žaizdą. O pačią žaizdą sutvarstyti.
Kraujosrūvos ir mėlynės – šaldyti,  kol aprims skausmas. Negalima dėti jokių kompresų su spiritu.

Svarbiausia – nepakenkti
Jei tai raiščių, sausgyslių patempimas – geriausia pagalba pirmąsias paras yra tik šaldymas. Jokiu būdu negalima šildyti! Sužeistą vietą būtina sutvarstyti, kad mažiau judėtų ir sukeltų kuo mažiau skausmo, netintų. Įvairūs tepalai su heparinu ir kitokie tinka tik nuo 2 ar 3 dienos po traumos. Jei atsiradę kraujosruvų ir mėlynių tepalą su heparinu reikės naudoti iki kol jos visai išnyks. Tačiau tokioms traumoms visai netinka tepalai su gyvačių ar bičių nuodais. Juos galima naudoti nebent po gydymosi tepti randams.

Jei tai lūžis ar išnirimas (stiprus skausmas, pakitusi sąnario, kaulų struktūra, padėtis, tinimas, kraujosrūvos), pirmiausia nereikia patiems atstatinėti pažeistos vietos į buvusią padėtį. Reikia pagaminti įtvarą ir įmobilizuoti sužeistą vietą. Tam tinka įvairūs daiktai, tokie kaip medis, vaikščiojimo lazdos, kartonas, plastikinės detalės ir pan. O tada šaldyti ledu ar sniegu, kol sulauksite profesionalų pagalbos.

Jei neišmanote, kaip suteikti pagalbą, pats esate išsigandęs, sutrikęs, geriau nelieskite sužeistojo, o kvieskite medicinos pagalbą arba pirmiausia nusiraminkite ir susikaupkite. Svarbiausias principas teikiant bet kokią pirmąją pagalbą – nepakenkti.

Atsarga gėdos nedaro
Prieš išeinant į lauką, apgalvoti saugiausią ir trumpiausią maršrutą.

Neskubėti, neiti pačiu trumpiausiu keliu, jei ten nenukastas sniegas ar nenuvalytas ledas.

Pasirinkti tinkamą avalynę. Jei teks eiti slidžia kelio danga, tinkamiausi lygiapadžiai batai su guminiais padais, nes jie užtikrina optimalią sukibimo jėgą ant sniego ir ledo negu batai su odiniais padais arba paaukštintu kulnu.

Jeigu įmanoma, visada naudotis turėklais.

Žengti mažais žingsniais, stengtis, kad kūno pusiausvyros centras visada būtų tiesiai virš pėdų.

Stengtis vienu metu nenešti daug sunkių pirkinių krepšių, ypač lipant laiptais.

 Nebėgioti ant apledėjusios žemės.

Rankas laikyti laisvai, prie šonų, nesusikišti į kišenes.

Ypač atsargiai įlipti ir išlipti iš transporto priemonių, jei reikia lipant pasiremti į transporto priemonę.

Visada naudotis durų kilimėliu, kuris pašalins sniego ir ledo sankaupas nuo batų padų. Tai apsaugos nuo slydimo ne tik tą, kuris avi batus, bet ir tą, kuris eis iš paskos šlapiu ir slidžiu paviršiumi.

Vedžiojant šunis lauke taip pat būti labai atidiems, nes, kai šuo patempia pavadį, labai lengva prarasti pusiausvyrą.

Labiausiai rizikuoja patirti traumų garbaus amžiaus žmonės, todėl jaunesni turėtų padėti vyresniems tėvams, giminaičiams ir kaimynais. Kai kelio sąlygos yra blogiausios, galima pasiūlyti vietoj jų nueiti į parduotuvę arba pabarstyti smėliu dažniausiai vaikštomus kelius.

Ką daryti įlūžus?
Nepasiduoti panikai.

Nesistenkite karštligiškai kabintis už ledo krašto.

Lėtai, atsargiai, nedarant jokių staigių judesių, ropštis iš eketės į tą pusę, iš kurios atėjote.

Ant ledo reikia užslinkti plačiai išskėtus rankas, kad padidėtų atramos plotas.

Stengtis kiek įmanoma toliau krūtine užšliuožti ant ledo, o po to atsargiai užkelti vieną paskui kitą kojas.

Jei eketė siaura, išlipti iš eketės galima vartantis nuo nugaros ant pilvo.

Jei ledas silpnas ir, bandant išlipti iš eketės, lūžta, reikia jį laužyti tol, kol prieisite iki stipraus.

Išlipus iš eketės, šliaužkite į tą pusę, iš kurios jūs atėjote.

Jokiu būdu nebandykite iš karto stotis ant kojų. Atsistoti galima, tik pasiekus krantą.

Jeigu įlūžote užšalusioje upėje, iš eketės reikia ropštis prieš srovę ir neplūduriuoti pasroviui, nes upės srovė gali įtraukti po ledu.

Kaip gelbėti lede įlūžusį žmogų
Prie eketės krašto reikia artintis labai atsargiai, geriausia – šliaužti, plačiai į šonus išskėtus rankas.

Jeigu įmanoma, šliaužti ant lentos ar pagalio.

Negalima artintis visai prie eketės krašto, nes yra didelė tikimybė įlūžti.

Saugiausias atstumas yra 3–4 metrai nuo eketės krašto.

Skęstančiajam reikia ištiesti pagalį ar lentą ir, kai žmogus įsikimba, tempti.

Ištraukus skęstantįjį, reikia šliaužti kuo toliau nuo pavojingos vietos, drauge nutempti ir nukentėjusįjį.

Atsidūrus saugioje vietoje, būtina nukentėjusįjį kuo skubiau sušildyti ir iškviesti medicinos pagalbą.

Neturint antro komplekto drabužių reikia kuo skubiau nurengti šlapius ir juos kiek įmanoma sausiau išgręžti – šaltame ore jie greit bus sausi, nes šaltis iš drabužių audinio greit išgarina drėgmę.

Parengta pagal ŠVSB

Į viršų