facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Nuo neatmenamų laikų žmonės renka vaistinguosius augalus. Be žaliosios vaistinės neišsivertė ir mūsų protėviai: laukuose, pievose, miškuose jie ieškojo priemonių savo negalavimams gydyti.  Ir šiandien vaistažolės padeda sėkmingai gydyti daugelį žmonių negalavimų.

Senoliai stebėjo gamtą
Pirmieji žolininkai buvo ne tiek atidūs mokslininkai, kiek smalsūs gamtos stebėtojai. Gyvendami kaime jie puikiai žinojo kada sėti, kada auginti ir kada imti derlių.

Be abejo, šiuo ankstyvuoju medicinos mokslo laikotarpiu gyvūnai buvo stebimi tik kitokiais tikslais, nei dabar: smalsūs gamtos tyrinėtojai sekdavo, kada ir kodėl gyvūnai kramto vienokias ar kitokias žoleles, lapus ir žievę ir kaip tai juos veikia.

Instinktas padėjo gyvūnams išgyventi ir patiems gydytis augalais. Pavyzdžiui, ožkos ganyklose ieško čiobrelių sutrikus jų skrandžio veiklai arba virškinimui. Stebėdami gyvūnus anų laikų smalsuoliai galiausiai patys išbandė čiobrelių gydomąją galią. Ir iš tikrųjų kvapnioji žolė padėjo nuo skrandžio ir žarnyno sutrikimų.

Vaistiniai augalai – gyvi organizmai, kaupiantys ne vieną ar kelias vaistingąsias medžiagas. Jie yra didelė gamtos dovana žmogui. Augalo susintetintas medžiagas, mes lengviau ir geriau pasisaviname, jos veikia ilgiau ir lėčiau. Augalai turi labai reikalingų žmogaus organizmui vitaminų, mikroelementų, mineralinių medžiagų, riebalų, eterinių aliejų, pektinų ir pan. Kai kuriuos vaistinius augalus šeimininkės mielai vartoja maistui paskaninti.

Vaistiniai augalai rečiau nei grynosios cheminės medžiagos sukelia nepageidaujamų pašalinių poveikių.

Mūsų senoliai dažnai sakydavo, kad Dievas ir Gamta kiekvienai ligai gydyti paskyrė po vieną vaistažolę. Augalinių preparatų poveikis yra lėtesnis ir švelnesnis negu grynų sintetinių vaistų.

Nuolat stebėdami, rinkdami ir bandydami kaimo žmonės netrukus sukaupė gausų naminių vaistų nuo kai kurių ligų rinkinį.

Mūsų močiutėms teko daug ką patirti, todėl jos žino kaip pagelbėti sau ir kaimynui patekus į bet kokią situaciją ir šiandien jos moka namuose paruošti visokių priemonių, padedančių įveikti daugybę negalavimų. Seniau žmonės, sutrikus sveikatai, pas gydytoją neskubėdavo. Ne visi įstengė susimokėti jiems už vizitą, gydytojų buvo mažai, jie buvo toli.

Apie gydomąją augalų jėgą, prieskonių ir vaistažolių veikimą daugiausia žinojo moterys. Jos buvo namų ir ūkio sergėtojos, gamindamos maistą vartodavo įvairiausių prieskonių ir žolelių, šimtmečiais atmintyje saugojo paslaptingus receptus, kurie išliko iki šių dienų.

Lietuvoje – sena tradicija
Lietuvoje gyvuoja senos vaistažolių rinkimo tradicijos. Viduramžiais Vilniuje vykdavo garsūs vaistažolių turgūs, kurie sukviesdavo žolininkus iš viso krašto.

Dabartiniu metu išleidžiama daug mokslinės ir populiarios literatūros, enciklopedijų, knygų apie vaistinguosius augalus, jų paruošimą ir teisingą vartojimą kalbama televizijos laidose ir per radiją. Lietuvoje yra daug mokslininkų ir tyrinėtojų, kurie tyrinėja ir nagrinėja vaistingųjų augalų gydomąsias medžiagas, jų pašalinį poveikį. Viena žinomiausių Lietuvoje ir už jos ribų vaistinių augalų žinovių buvo vaistažolininkė, habilituota gamtos mokslų daktarė, vaistininkė dr. Eugenija Šimkūnaitė. Ją pažinojo visa Lietuva. Jos darbus sėkmingai tęsia jos mokiniai, pasekėjai ir bendradarbiai.

Žurnalistė Daiva Žilytė-Červokienė 2010 metais parengė ir išleido knygą „XXI amžiaus Lietuvos žolininkai. Kaip įveikti ligas“. Knygoje pateikiama 20 Lietuvos žolininkų darbo patyrimų ir patarimų apie vaistinius augalus, jų vartojimą, paruošimą ir t. t. Skaitant šią knygą nejučiomis kyla klausimas ir ateities viltis, ar XXI amžiuje atsiras šalyje žolininkas ir liaudies medicinos žinovas, kuris savo žiniomis, gyvenimo patirtimi apie vaistinius augalus prilygs dr. Eugenijai Šimkūnaitei. Tikime ir laukiame.

Gydomųjų augalų veikliosios medžiagos
* Vitaminai, mineralinės medžiagos ir mikroelementai labai reikšmingi ląstelėms atkurti ir gyvybiškai svarbios medžiagų apykaitos funkcijai. Kadangi organizmas jų nepasigamina, šių medžiagų turime gauti su kasdieniu maistu.

* Rauginės medžiagos. Jų poveikis sutraukiantis.

* Karčiosios medžiagos. Jos skatina skrandžio sulčių ir seilių išsiskyrimą, gerina virškinimą, kepenų ir tulžies pūslės veiklą, naikina bakterijas ir parazitus.

* Eteriniai aliejai. Kvapių aliejų poveikis priešuždegiminis arba uždegimą slopinantis, skatina gleivių išsiskyrimą.

* Glikozidai. Daug cukraus turinčios ir stipriai veikiančios medžiagos. Jos daug kur vartojamos.

* Saponinai. Atskiestos vandeniu šios medžiagos putoja, skatina gleivių išsiskyrimą, varo šlapimą, vimdo.

* Gleivės. Apsaugo gleivinę ir žaizdas, slopina dirginimą ir laisvina vidurius.

* Alkaloidai. Gydomieji nuodai, todėl iš augalų, turinčių šių veikliųjų medžiagų, arbata neruošiama. Tačiau kartu su kitomis augalų gydomosiomis medžiagomis jie sustiprina gydomąjį poveikį.

* Prieskoninės ir kvapiosios žolelės. Buvo pastebėta, kad viena ar kita žolelė gerina virškinimą arba padeda nuo pilvo pūtimo. Taip buvo išbandyti tokie augalai, kaip vaistinė šunvyšnė ar vilkauogė, kurie gali būti mirtinai nuodingi, bet ir jų priešnuodžiai.

Reikia tinkamai paruošti vaistažoles
Norint sulaukti gerų gydymo rezultatų reikia mokėti ir žinoti tinkamai paruošti augalų vaistinę žaliavą. Vaistiniai augalai renkami nuošaliose, neužterštuose vietovėse. Draudžiama juos rinkti pakelėse, prie ganyklų, šiukšlynų, miestuose ir pan. Tik laiku surinktos ir pagal reikalavimus išdžiovintos vaistažolės išsaugo savo vertingas gydomąsias savybes.

Renkant vaistažoles būtina laikytis šių taisyklių:
* skinti tik gausiai augančius augalus, trečdalį jų palikti daugintis;

* nenaikinti viso augalo, jeigu reikalingos tik atskiros jo dalys: lapai, žiedai ir pan.;

* renkant vaistažoles naudoti specialius įrankius;

* iškasus šaknis, likusias smulkiąsias šakneles pasodinti atgal į dirvą, žemę sulyginti;

* rinkti tik tuos augalus, kuriuos gerai pažįstate ir tiek, kiek vienu metu galima sudžiovinti;

* vaisiai, išskyrus kmynus, renkami tik prinokę, pastarieji pjaunami rytą.

Gydymui renkamos daugelio augalų šaknys ir šakniastiebiai. Tinkamiausias rinkimo laikas – ruduo ir pavasaris. Tuomet požeminės augalo dalys būna sukaupusios visas vaistingąsias medžiagas. Šaknis ir šakniastiebius galima kasti bet kokiu dienos metu ir bet kokiu oru. Iškasus reikia nuvalyti, nuplauti ir paskleisti, kad apdžiūtų. Paskui nupjaunamos nereikalingos dalys, o storos šaknys perpjaunamos pusiau.

Džiovinamos šildomose ir gerai vėdinamose patalpose, oro temperatūra gali būti 50-60 laipsnių, o kvapioms – 30 laipsnių šilumos.

Vaistažolės džiovinamos šešėlyje, pastogėje, palėpėje, daržinėje, švariose, sausose, vėdinamose patalpose. Jos paskleidžiamos 0,5 cm storiu, vartomos 1-2 kartus per dieną.

Vaistinė žaliava laikoma tamsioje vietoje, uždaruose stiklainiuose arba popieriniuose maišeliuose.

Užpilų ir nuovirų paruošimas
Užpilus ir nuovirus galima pasiruošti namų sąlygomis. Iš greitai besisiekstraguojančių žaliavų – žiedų, lapų, žolės, minkštųjų vaisių, gleivinių šaknų – gaminami užpilai. Iš lėtai besiekstraguojančių žaliavų – žievių, šakniastiebių, kietų vaisių, kankorėžių – gaminami nuovirai.

Ruošiant užpilą ir nuovirą vieną valgomąjį šaukštą susmulkintos žaliavos reikia dėti į emaliuotą arba nerūdijančio plieno indelį arba puodelį, užpilti viena stikline kambario temperatūros vandens ir įdėti į kitą didesnį indą, kuriame irgi įpilta vandens. Virinama ant silpnos ugnies, užpilą – 15 minučių, nuovirą – 30 minučių. Aušinti reikia kambario temperatūroje: užpilą – 45 minutes, nuovirą  – 10 minučių.

Nukošiame ir pripilame tiek vandens, kad būtų viena pilna stiklinė.

Namų sąlygomis vaistažolių užpilą galima pagaminti ir kitaip. Vaistažoles supilti į termosą, užpilti verdančiu vandeniu. Laikyti 4-6 valandas, nukošti ir galima gerti.

Jeigu gydytojas nenurodė kitaip, vaistažolių užpilo ir nuoviro paros dozė suaugusiam gaminama iš vieno valgomojo šaukšto vaistažolių arba jų mišinio.

Vaikams užpilas ar nuoviras gali būti gaminamas iš pusės valgomojo šaukšto mišinio, užpilo – 100 ml vandens.

Vaikams užpilo ar nuoviro duodama mažiau: iki 3 metų  5 ml (1 arbatinis šaukštelis), 4-7 metų  – 10 ml, 8-12 metų – 15 ml, vyresniems – 20 ml (valgomasis šaukštas) 2-6 kartus per parą.

Gaminant užpilą arba nuovirą voniai reikia imti 0,5 1 litrui į valgomąjį šaukštą vaistažolių.

Visuomet reikia atsiminti, kad vaistažoles reikia vartoti pasitarus su gydytoju. Tik gydytojas sprendžia, kokius vaistus – vaistažoles ar cheminius preparatus, skirti konkrečiam ligoniui. Savavališkai gydytis vaistažolėmis, kaip ir kitais vaistais, negalima. Kiekviena vaistažolė turi kelias biologiškai aktyvias medžiagas, kurių vienos konkrečioje situacijoje gydo, o kitos kenkia.

Reikia žinoti, kad vaistažolės tinka ne visiems, alergiški žmonės jų netoleruoja. Dažniausiai vaistažolės rekomenduojamos tik kaip pagalbinė gydymo priemonė. Todėl nereikia tikėtis, kad vaistiniai augalai – tai panacėja nuo visų ligų.

Į viršų