facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos psichikos sveikatos specialistai  miesto gyventojus, ieškančius  specialistų pagalbos, visą mėnesį kvietė į renginius, paskaitas, mokymus, atvirų durų dienas, nemokamas konsultacijas.

Atviros psichiatrijos mėnuo – tai laikotarpis tarp dviejų svarbių psichikos sveikatai tarptautinių dienų – Pasaulinės savižudybių prevencijos dienos ir Pasaulinės psichikos sveikatos dienos. Tai jau trečią kartą įgyvendinama psichikos ligų ir jų gydymo stigmos mažinimo iniciatyva, pristatanti šiuolaikinės psichiatrijos pasiekimus, skatinanti laiku kreiptis tinkamos pagalbos.

Psichiatrija  pasikeitė iš esmės, o stigmos dar gyvos
Dėl psichikos ligų pagalbos kreipiamasi rečiau nei dėl kūno negalavimų. Dar trūksta supratimo, kad tinkamai gydomi dauguma sergančiųjų psichikos sutrikimais gali pasveikti ir gyventi visavertį gyvenimą. Kuo anksčiau žmogus kreipiasi pagalbos į psichiatrus, tuo anksčiau nustatoma liga ir tuo sėkmingiau ji gydoma.

Šiaulių respublikinės ligoninės Psichiatrijos klinikos vyriausioji slaugos administratorė, projekto koordinatorė Laimutė Onutė Mikelevičienė teigia, kad dar nesusėsta prie kavos puodelio, neaptarti rezultatai, bet jau matyti, jog renginiai buvo prasmingi, žmonėms svarbūs.

Šiemet daugiau organizuotos veiklos darbo grupėse. Buvo kviečiami slaugytojai, nevyriausybinės organizacijos. Daug kalbėta  pagyvenusių žmonių slaugos klausimais. Konsultavosi net specialistų grupė iš kito miesto vaikų namų. Sėkmingai vyko anoniminės socialinių darbuotojų konsultacijos su paaugliais.

L. O. Mikelevičienės nuomone, puikiai pavyko renginiai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Ypač gražus, prasmingas vakaras „Sugalvok man vakarą su žiburiu...“ Klausytojai ne tik išgirdo reikalingų žinių, bet išsinešė  ir mažų dovanėlių – darbuotojų rankų ir širdies šilumos.  Konsultacijose dalyvavo ir pavienių klausytojų, ir grupelėmis. „Paprastai nė viena lektorė į valandą netilpo, tiek buvo klausimų, susidomėjimo“, –  sako L. O. Mikelevičienė.

 Psichiatrai skatina pasitikėjimą
Administratorė džiaugiasi, kad  pavyko suvaldyti klientų srautus. Nė vienas žmogus nebuvo atstumtas. Galima buvo registruotis anonimiškai, bet kas norėjo, pateko be jokios registracijos.

„Mūsų kolegos stulbinančiai geros širdies, – pasakoja L. O. Mikelevičienė.– Nė vieno specialisto nereikėjo maldauti, priešingai, patys siūlėsi konsultuoti.“

Pavyzdžiui, jaunas medikas Vytautas Alekna labai sėkmingai dirbo visą mėnesį. Vienas brandaus amžiaus žmogus net padėkoti atėjo. Jo žmona ištirta, hospitalizuota, o iki tol šeima nežinojo, nuo ko pradėti, kaip su užpuolusiomis bėdomis tvarkytis. Taigi mėnuo sėkmingas, labai pamažu, bet žmonės drąsėja. Tokie renginiai padeda pacientams atrasti kelią pas medikus.

Ligos niekas nekviečia ir neperka loterijos bilieto, kad išloštų
L. O. Mikelevičienės teigimu, mes  nė vienas nežinome, kada liga užgrius.  Kuo anksčiau pastebėsime savo ar artimųjų negalavimus, tuo geriau. Ankstyvoje stadijoje liga greičiau įveikiama. Psichinės ligos neturėtume gėdytis.

Skaudu, bet tenka išvežti savo artimuosius, tėvus.  Ateina laikas, jeigu žmogus darosi pavojingas net sau, tenka imtis atsakomybės. Žmogus priverstinai atvežamas, tik pagrįstai įtarus psichikos sutrikimą, kai pacientas kelia pavojų sau ar kitiems. Tada turi teisę greitosios  pagalbos  medikai, jei reikia, su policija pacientą atgabenti į ligoninę. 2 paras pacientas stebimas, gydytojų konsiliumas įvertina būklę, tada teismas sprendžia dėl hospitalizacijos. Kitais atvejais  galima gydymo atsisakyti.

L. O. Mikelevičienė apibendrina: „Ligos niekas nekviečia ir neperka loterijos bilieto, kad išloštų. Vis dėlto žmogus pats yra savo gyvenimo ekspertas, turi teisę į orumą. Įstatymų užtenka, svarbu, kad mums visiems užtektų padorumo gerbti kiekvieną žmogų.“

Tėvai turėtų aktyviau domėtis vaikų psichine sveikata
Psichiatrės Silvijos Gauronskytės, Vaikų ir paauglių psichiatrijos centro vedėjos, balse optimizmo mažiau. Atviros psichiatrijos mėnuo daug pasiūlė renginių, bet lankytojų aktyvumas mažokas. Galėjo konsultuotis tėvai su vaikais, kreiptis ne tik į gydytojus, bet ir į psichologus, užimtumo specialistus, socialinius darbuotojus. Nuo 16 metų gali ir be tėvų vieni vaikai ateiti.  

Deja, dar gajos baimės. Nedrįsta,  bijo, kad apsilankymas pas psichiatrą trukdys ateityje vairuoti automobilį, turės kitokių neigiamų pasekmių. Daugiau kreiptasi dėl informacijos; nuo ko pradėti, pastebėjus, kad pasikeitė vaiko elgesys. Domėjosi, ar tai paauglystė, ar jau galimas psichikos  sutrikimas.

Tėvai bijo, visuomenė nepriima
Vaikų ir paauglių psichiatrės nuomone, didelė dalis tėvų neigia vaiko sutrikimus. Kada mokiniai turi mokymosi sunkumų ir pastebimas elgesio sutrikimas, kai visi mokytojai pradeda kalbėti, ne visi išdrįsta kreiptis į psichiatrą. Jei mama sutinka, pateikiamos rekomendacijos ir pedagogams.

Tačiau dažnai tėvai nenori pažymos, kad vaikas gulėjo skyriuje. Nurimsta sužinoję, kad bus nurodyta, jog gydėsi vaikų klinikose. Visuomenė dar nėra pasirengusi. Trūksta pasitikėjimo, pagarbos, supratimo.

Gydytoja pateikia pavyzdį: klasės auklėtoja bandė paruošti mokinius priimti klasės draugą po sudėtingos ligos gydymo, suprasti jį, bet patyčios tik sustiprėjo.

Netinkamas elgesys – pagalbos šauksmas ar mada?
„Vaikų depresija šiek tiek kitokia“, – sako S. Gauronskytė.  Tėvai turi pamatyti: neina į mokyklą, mušasi, replikuoja, sako, kad nenori gyventi. Žaloja save. Reikia kalbėtis su vaiku. Mamos turi pamatyti: paaugliai pjaustosi rankas, kojas.  Net su tušinukais. Taip sumažina nerimą. Kartais iš „mandrumo“.  Darosi keista mada – geriau ant savęs pieštų. Kartais paaiškėja, kad paauglys tikrai nori numirti. Psichologai geba įžvelgti, nustatyti priežastį.  

Kartais paaugliai ima smurtauti prieš tėvus. Paauglys, matęs tėvo smurtą prieš mamą, neretai tėvams išsiskyrus ima smurtauti prieš motiną, perima tėvo vaidmenį. Mama verkia, jai skiriamos baudos dėl vaiko nepriežiūros, o padaryti nieko negali.

Liūdna, bet suicidinių atvejų nemažėja. Dažnai jie manipuliacinio pobūdžio. Neretai kaltos  socialinės problemos. Tai vaikų  pagalbos šauksmas. Tėvai išvažiuoja. Vaikai lieka pas senelius.  Pradžioje tarsi viskas gerai. Paskui  depresija arba narkotikai. Kai kurie išsiveža vaikus į užsienį. Deja, ne visi pritampa.

Dar blogiau, kai vaikas „mėtomas“ nuo ten gyvenančio tėčio iki čia pasilikusios mamos ar atvirkščiai. Vaikas pasijunta nereikalingas. Daugiausiai prasideda depresiniai elgesio sutrikimai. Tai vaikų nesąmoningas pagalbos siekimas – atkreipti į save dėmesį per netinkamą elgesį.

Patyčios niekur nedingo
„Baisi bėda yra patyčios. Iš kur statistika, kad mokyklose nėra patyčių? – stebisi medikė. – Kas antras pas mus pakliuvęs vaikas nukentėjo dėl patyčių. Mušimas, skriaudimas didėja.“  Informacijos, projektų, savaičių „Be patyčių“, integruotų programų  yra. Bet nemažėja. Gal dėl to, kad nėra bausmių. Viena mama ėjo per teismus dėl mušamo vaiko. Nubaudė skriaudiko tėvus –  bauda nesiekė 10 eurų. Vaikas patyrė užkabinėjimus, patyčias dar didesnes. Kita mama nuteista už smurtą prieš savo vaiką, išnešusį visas brangenybes, nes pritrūko pinigų narkotikams. Motinai uždrausta artintis prie namų.

 Ar neperžengtos protingumo ribos?

Hiperaktyvus vaikas – dar ne nuosprendis
Gydytojo patirtis rodo, kad šiuo metu hiperaktyvių vaikų niekam nereikia. Su jais sunku, nes vienas atstoja penkis. Iš būrelių juos išmeta. Klasėje laiko klounais. Jie dažnai taip ir elgiasi. Linksmina klasės draugus, „ėda“ mokytojus. Dirbti klasėje turėtų padėti asistentas. Tada nenukentėtų mokymasis. Reta mokykla tai sau gali leisti.

O energija liejasi per kraštus. Jiems būtina išsikrauti. Reikia sportuoti. Jie – puikūs futbolininkai. Jeigu treneris jiems autoritetas, gerbia ir klauso. Rėmų jiems reikia, taisyklių. Gatvėje būti negali, idėjų pilni, tuoj paslysta į nusikaltimus. Tėvo autoritetas svarbus, bet dažnai nėra tėvo: tolimųjų reisų vairuotojai, darbas užsienyje, komandiruotės.

Gydytoja sako, kad iki 6 metų išryškėja hiperaktyvumo požymiai. Nepasėdi, nuolat juda, blaškosi, sukinėjasi, nesukaupia dėmesio. Viena žaidybinė veikla labai trumpai tedomina. Sakai – negirdi, nors klausa gera.  Gali šeimos gydytojas įtarti.  Darželio auklėtojai vieni iš pirmųjų pamato. Reikia logopedo, specialiojo pedagogo pagalbos.  

„Intelektualiai jie gudrūs, lakios vaizduotės. Tik reikia per didelį energijos kiekį nukreipti tinkamai“, –  apibendrina S. Gauronskytė.

Į viršų