facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kas yra organų donorystė: pareiga ar dovana? Duodančiajam tai greičiau pareiga, o gaunančiam žmogui tai yra didžiulė dovana, nes gyvenimo kokybė persikelia į aukštesnį lygmenį. Taip sako Egidijus Kalinaitis, Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos „Atgaja“ pirmininkas ir išsamiau tai paaiškina:

– Mes esame nevyriausybinė organizacija, vykdome projektus ir juos taikome pagal savo poreikius, veiklos sritį.  Mes norime padėti ne tik saviems, inkstų ligomis sergantiems, bet ir kitiems. Pagrindinis tikslas yra organų donorystės skatinimas, propagavimas. Mūsų tikslas, kad kuo daugiau žmonių sutiktų tapti organų donorais.

Organų donorystės propagavimui pernai spalį vyko žvakučių akcija visoje Lietuvoje, o kadangi mes esame asocijuoti Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ nariai, tai dalyvavome joje ir mes.

– Kokiais būdais tikitės atkreipti visuomenės dėmesį į šią aktualią problemą?
– Spalio 20 dieną bus donorų pagerbimo šventė Šiaulių valstybinėje kolegijoje. Pirmojoje jos dalyje bus pagerbti kraujo donorai, nes yra žmonių, kurie kraujo davė po 30–40 kartų, o Organų transplantacijos centras sutiko perduoti mūsų simbolines dovanas mirusiųjų organų donorų artimiesiems, nes žmogus, gavęs tokią dovaną, kaip inkstas, jaučiasi skolingas ir dėkingas.

Prieš kelias dienas atėjo viena mūsų draugijos narė, pavadinkime ją Irena, ir atnešė pyragaičių, ant kurių puikuojasi fotografijos būdu uždėti inkstukai. Mes juokiamės: kaip valgysime inkstus? Ji pasidžiaugė, kad tai jos metinis inkstukas, nes moteriai prieš metus buvo persodintas inkstas, ir ji puikiai jaučiasi. Tai buvo jai antroji transplantacija.

Gauti tokią dovaną žmonėms didžiulė šventė. Kadangi pagal mūsų šalies įstatymus informacija apie transplantaciją yra griežtai anoniminė, organų donoras negali žinoti, kas yra recipientas ir atvirkščiai, aš kreipiausi į Transplantacijos centrą, kad jie paimtų iš mūsų tas dovanas.

Atrinkta 10 Šiaulių krašto žmonių, kurių artimojo mirtis išgelbėjo kitus. Bus pagerbtas ir vienas gyvosios donorystės pavyzdys. Mama padovanojo inkstą savo sūnui, taigi sūnus viešai padėkos savo mamai už antrąkart dovanotą gyvybę.

Po renginio planuojama uždegti širdies formos žvakutes prie „Verkiančios mergaitės“. Labai kontroversiška yra ši Gintauto Lukošaičio skulptūra ir mes jau antri metai su Gintautu tarsi sueiname, nes „Saulės diskai“ – taip pat jo kūrinys. Pernai juos apklijavome „Atgajos“ lipdukais ir jie prabuvo visą savaitę, daug žmonių juos pamatė.

O šiemet širdelės formos žvakutės bus uždegtos prie „Verkiančios mergaitės“. Daug kas ją vadina klykiančia mergaite ir apie donorų problemą iš tikrųjų reikia rėkti, tiesiog klykti. Anksčiau darant skrodimą kai kurie organai tiesiog būdavo išimami, šiuo metu daroma civilizuotai – atsiklausiama mirusiojo artimųjų. Jei žmogus, būdamas gyvas, davė sutikimą, kad jo organai po mirties bus panaudoti, dar nereiškia, kad taip ir bus. Gali būti įvairių kontraindikacijų dėl kokios ligos arba artimieji griežtai užsispiria, tai tie organai keliauja į krematoriumą arba po žeme. O vieno mirusio žmogaus organai gali išgelbėti ir pagerinti gyvenimo kokybę 7 žmonėms.

–  Apie organų donorystę sklando daugybė mitų. Kuriuos jų galėtumėte paneigti?
–  Visuomenei trūksta pozityvios informacijos ir daug visokių baimių. Bijomasi, kad organais bus neteisėtai pasinaudota.

Tačiau yra labai griežtas atskyrimas. Tie gydytojai, kurie išima organus, nedalyvauja juos transplantuojant. Taigi organus išima ir persodina visiškai atskiros brigados.

Yra tik viena valstybė pasaulyje, kurioje organų pardavimas oficialiai leidžiamas: nori – porinį organą gali parduoti. Bet jį nuperka valstybė ir griežtai kontroliuoja procesą.

Taip, teko girdėti, kad trečiojo pasaulio valstybėse vyksta organų prekyba. Bet mes gyvename Lietuvoje. Banditizmo laikai praėjo.

Kai kas baiminasi, kad išėmus rageną liks duobės arba randai. Iš tikrųjų kūnas sutvarkomas taip, tarsi niekas nebūtų paliesta.  

Dalis žmonių nepasitiki medikais, todėl gajūs mitai, kad pasirašius sutikimą ligonį  išpjaustys arba negydys, nugydys.  Mūsų, kaip organizacijos, pagrindinis tikslas įtikinti žmones –  turėti organų donoro kortelę tikrai nepavojinga, tai – galimybė padėti kitam žmogui jau po savo mirties.

Transplantuojama širdis ir kasa, ir inkstai, ir kepenys. Kitose Europos šalyse atliekama žymiai daugiau transplantacijų. Ten persodinamas skrandis ir žarnynas, ir oda.

Be to, organai keliauja, jei neatsiranda tinkamo recipiento. Šiemet į Vokietiją buvo išsiųstos 3 širdys ir vienos  kepenys. Yra buvę, kad širdis, atkeliavusi iš Prancūzijos, persodinta berniukui Lietuvoje.

– Kokie donorystės propagavimo būdai yra veiksmingiausi?
– Teko būti  konferencijoje, kur pranešimą skaitė Ispanijos transplantacijos biuro atstovė. Ispanija  pirmauja šioje srityje pasaulyje. Ten labai daug dirbama su žiniasklaida. Jeigu per 2 savaites neatsirado nė vieno teigiamo straipsnio apie organų donorystę, dirbama prastai. Pas mus tokių straipsnių geriausiu atveju atsiranda 2 kartus per pusmetį. Iš tikrųjų labai  retai. Čia ir mūsų neapsižiūrėjimas.

Aš irgi esu įgijęs sveikatos priežiūros specialisto išsilavinimą, dirbu kaip lektorius Raudonajame Kryžiuje, skaitau paskaitas apie pirmąją pagalbą, alkoholio ir narkotikų vartojimo žalą, neatlygintinai einu visur, kalbu apie donorystę. Ir į organizacijas, ir jaunimui.

Manau, kad veiksmingiausias yra gyvas žodis. Štai vienos mugės metu Šiauliuose donorystės sutikimus pasirašė 25 žmonės – juk tereikia turėti tik asmens dokumentą.

Galima pasirinkti, kokius organus ryžtatės dovanoti. Visiškai savanoriškas apsisprendimas. Galima bet kada atšaukti savo sutikimą. Tereikės  kreiptis į Transplantacijos biurą. Galima tai padaryti internetu. Ką būtina padaryti, tai, mieli žmonės, būtinai reikia pasikalbėti su savo artimaisiais.  Artimieji turi žinoti apie jūsų apsisprendimą. Dažnai aš vaikštau miesto centre su savo portfeliuku  „Pakalbėkime apie organų donorystę“. Jeigu pamatysite, galite drąsiai kreiptis, galėsite pasirašyti. Suteiksiu visą reikalingą informaciją.

– Kartais žmonės abejoja, ar jų organai bus tinkami. Ką pasakytumėte jiems?
– Organų donorystei jokių kontraindikacijų nėra. Vyriausia  recipientė yra 80 metų. Atėjo vienas 70 metų vyriškis. Sako: aš jau seniai apsisprendžiau, bet kur jūs buvote anksčiau. Klausiu, kodėl nesikreipė į gydymo įstaigą. „Ai tik prasidėk su jais. Nenoriu aš ten vaikščioti. Pildykite man dokumentus.“ Užpildėme.

Apie organų tinkamumą sprendžia medikai. Net jeigu yra onkologija su metastazėmis, gali būti tinkamos persodinimui akių ragenos. Siekiama, kad ateityje reikėtų pareikšti ne apie sutikimą, o apie nesutikimą. Ispanijoje toks modelis ir taikomas. Ispanai sako, kad jie vis tiek neprasilenkia su etika ir atsiklausia mirusiojo artimųjų. Jeigu prieštarauja, organai neišimami.

Gaila, mūsų visuomenė dar nėra tiek pribrendusi, kad organų donorystė būtų visuotinai pripažįstama.

– Kaip gyvena žmogus, kuriam smarkiai sutrikusi inkstų veikla?
– Kadangi mūsų kabinetas yra dializės centre, tai aš puikiai matau: kai kurie puikiai ištveria dializes ir net nestoja į eilę transplantacijai. Jie komfortiškai jaučiasi ir bijo operacijos, nes pasitaiko įvairių komplikacijų.

Tačiau matau kasdien, kaip po dializės žmonės išeina papilkėjusiais veidais, nes procedūros kas antrą dieną po 3–4 valandas  labai išvargina. Tai yra gyvenimo būdas.

Yra dar peritoninė dializė, bet ji labai brangi ir taikoma retai.

Dializuojami žmonės šiais laikais turi galimybę net keliauti, nes esame Europos Sąjungoje.

Štai mano minėta Irena buvo išvykusi į Didžiąją Britaniją. Tačiau ruošiantis kelionei reikėjo 3 savaites derinti su gydytojais Lietuvoje ir Anglijoje, kad būtų surašyta visa ligos anamnezė, išversta į anglų kalbą. Nuvažiavus jai buvo atliekama dializės procedūra.

Europos Sąjungoje dializės procedūros kompensuojamos. Pavyzdžiui, Sicilijoje galima ne tik pailsėti, bet ir atlikti procedūras dializės centre. Organizuojamas poilsis, kelionės.

Iš mūsų draugijos ten dar nevyko niekas, keliavo iš asociacijos „Gyvastis“. Yra galimybė išvykti, bet kai sveikatos būklė nepalyginamai blogesnė, kyla daug problemų.

O žmogus su persodintu inkstu praktiškai laisvas. Jis tik pasiima gydytojo skirtų vaistų ir gali keliauti. Žinoma, pirmus metus geria stiprius vaistus, kad organizmas neatmestų svetimo organo. Žemai lenkiuosi gydytojams – puikus dešimtmečių įdirbis, tobulėja vaistai. Skiriami medikamentai padeda, kad žmogus neprarastų imuniteto visiškai, bet jis nebūtų toks stiprus ir neatmestų persodinto organo kaip svetimkūnio. Tiesiog valandomis išdalyta, žadintuviukai nustatyti, kada kokius vaistus išgerti.   

Bet gavus inkstą, be abejo, gyvenimo kokybė pasikeičia: ir žandukai atsigauna, putlesni tampa. Transplantacija atliekama nemokamai, kompensuojama. Kai kas net į eilę nestoja, manydami, kad brangu. Tikrai nė vienas už operaciją nemokėjo.

– Ar suteikiama psichologinė pagalba tiems, kurie buvo kviesti transplantacijai, bet dėl kokių nors priežasčių jiems operacija neatliekama?
– Psichologinė pagalba tikrai nesuteikiama. Persodinti 2 inkstus kviečiami 6 žmonės.  Kviečiama dažniausiai naktį ir žmogus turi būti bet kada pasiruošęs, susitvarkęs medicininius dokumentus, susidėjęs lagaminėlį. Kai kurie kviečiami ir ne du, ir ne keturis kartus.

Daromi nauji tyrimai, žiūrima, ar nepakilusi temperatūra. Jeigu yra kontraindikacijų, neatliekama.  Aišku, žmogui psichologinės pagalbos reikėtų, bet pas mus tai apleista sritis.  Pirmą, antrą kartą dar nieko. Po ketvirto, penkto dažnas  nusivilia.  

Belieka tarpusavio parama ir nelaimės draugo stipresnė empatija.

Aš pats inkstą praradau dėl onkologinės ligos, tai prieš dvejus metus skambino man asociacijos „Gyvastis“  tuometinė pirmininkė ir prašė pašnekėti su moterimi, kuri labai bijo operacijos, nors jai  vėžys, reikia paguodžiančio žodžio.

Pirmiausia paskambino dukra, su ja prašnekėjom gal 15 minučių. Išsiaiškino, ar patikimas pašnekovas, davė mamai. Su mama prašnekėjome gal pusvalandį. Išaiškinau, kad operacija nemokama, pooperacinis laikotarpis nesunkus, nes chemoterapija po inksto operacijos netaikoma, tai neefektyvu. Ji nusiramino, susitaikė su laukiama operacija.  

Po to dukrai  papasakojau, ką reikia sutvarkyti, kaip pasiruošti operacijai. Pokalbis užtruko apie valandą. Tiek telefonas, tiek ausis buvo šlapi.  

Veikia dar psichologinė įtampa. Neduok Dieve, dar pasakysi ką nors ne taip. Vienas netikęs žodis gali jautrų ligonį išvesti iš pusiausvyros. Kai sergi sunkia liga, mažiausias nekaltas žodis žeidžia. Dėl to ir buriamasi į grupeles, kuriose gali pasidalyti savo baimėmis.

– Kokiems ligoniams  transplantacija sėkmingesnė?
–  Anksčiau rinkdavosi jaunesnius pacientus, nes geriau prigyja. Bet šiuo metu persodinama įvairaus amžiaus žmonėms. Net 82 metų moteriškė ateina į Mišias už donorus, nors jai sunkoka vaikščioti, bet žvali.

Apskritai transplantas yra laikinas, bet kai kas gyvena ir 20 metų. Kuo trumpesnis chemodializės laikas, tuo geriau prigyja.

– Ar propaguodami donorystę bendradarbiaujate su kitomis draugijomis?
– Daugelis bendraminčių, net artimieji aktyviai prisijungia prie organų donorystės propagavimo. Dalyvavome „Šiaulių dienų“ eisenoje su savo vėliava. Su asociacija „Gyvastis“ir kitomis draugijomis dalyvavome žygyje Pamariu, Nemuno kilpomis. Ir smagu, ir reikalinga. Dalyvaujame projektuose, į savo projektus įtraukiame Parkinsono draugiją, asociaciją „Draugystės šviesa“. Tai, ką galime padaryti drauge, yra žymiai reikšmingiau. Mes domimės jų problemomis, ką jie daro, jie domisi mūsų problemomis ir ta auditorija žymiai padidėja. Jie pasipasakoja bėdas, paskleidžia žinią apie mūsų veiklą. Sveikieji  turi daug rūpesčių, darbą, daržą, ne visada gali suderinti su darbdaviu.

Kai būna žygiai, išvykos darbo dieną, prisišaukti juos sunkiau. O neįgaliųjų sergančiųjų draugijose yra savi. Aš manau, mūsų bendras įdirbis lemia, kad donorystė plečiasi.

2017 10 03 02

E. Kalinaitis: „Kas yra organų donorystė: pareiga ar dovana? Duodančiajam tai pareiga, o  gaunančiam žmogui tai yra didžiulė dovana.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų