facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių „Gintros-Universiteto“ ir Šiaulių futbolo akademijos trenerė Tatjana Veržbickaja šiuo metu yra pagrindinė mergaičių futbolo mokytoja Šiauliuose. Buvusi „Gintros-Universiteto“ žaidėja patirties semiasi ne tik Lietuvos čempionių trenerio Rimanto Viktoravičiaus asistentės kėdėje, bet ir stovėdama prie kitos Šiaulių miesto komandos „ŠSG-FA Šiauliai“, rungtyniaujančios Lietuvos moterų futbolo A lygoje vairo.

Jauna trenerė į šią daug kantrybės ir išbandymų reikalaujančią profesiją pasinėrė prieš penkerius metus ir, kaip teigia pati, nors lengva nebuvo, dėl savo sprendimo nesigailėjo nei akimirkai.

„Iš pradžių tai nebuvo lengvas sprendimas, nes futbolas buvo mano kasdienybė, o žaisti ir treniruoti yra du nepalyginami dalykai. Bet prie naujos rutinos ir kito vaidmens teko greitai apsiprasti, o dabar galiu tik pasidžiaugti, kad ryžtingas sprendimas atvėrė naujų galimybių ir iššūkių kelią“, – įkvepiančiomis mintimis pokalbį su www.fkgintra.lt pradėjo vasarį 27-ąjį gimtadienį švęsianti trenerė.

– Tatjana, su keliomis „Gintros-Universiteto“ senbuvėmis vieną sezoną dar kartu žaidei aikštėje, o kitą jau turėjai kitą statusą. Ar buvo labai sunku persiorientuoti suvokiant, kad nuo šiol turi dalyti patarimus buvusioms komandos draugėms?
– Prisipažinsiu atvirai, kad pradžioje buvo tikrai sunku, viduje kildavo įvairių prieštaravimų, bet einant laikui tiek aš, tiek buvusios komandos draugės priprato prie mano naujų pareigų. Iš esmės niekas nepasikeitė, tiesiog dabar žinome, kad turime aiškiai atskirti darbo ir laisvalaikio santykius.

– Trenerės darbo ėmeisi prieš penkerius metus. Ar ši profesija visuomet buvo tavo prioritetų viršūnėje? O gal buvo akimirkų, kai gailėjaisi ėmusis šio darbo?
– Apie tai, kad baigusi mokslus būsiu trenerė, jau dažnai pagalvodavau mokykloje. Kai reikėjo rinktis egzaminus, į savo kaip trenerės perspektyvą žiūrėjau rimtai, o dabar jau galiu teigti, kad mano planai virto realybe.

Kaip ir kiekvienoje profesijoje, visada būna geresnių ir blogesnių dienų, bet iš esmės dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjau ir tikiuosi, kad gailėtis ateityje taip pat neteks.

– Mitas, jog futbolas – ne merginoms, po truputį visuomenėje ima sklaidytis lyg rūkas. Kas prie to prisideda labiausiai?
– Mūsų visuomenėje taip jau yra, kad tai, kas yra nežinoma ir nematyta, dažnai atrodo nenormalu. Bet žmonių mąstymas keičiasi, informacinės technologijos leidžia visiems matyti, kas vyksta pasaulyje, plėsti pasaulėžiūrą, tokiu būdu ateina supratimas ir keičiasi stereotipai, kad nebėra tik moterų ar tik vyrų futbolo, yra tiesiog futbolas, kuriuo domimės visi kartu.

Smagu, kad dėmesys moterų futbolui pasaulyje vis didėja, susidomėjimas moterų futbolu auga. Tai padeda mergaitėms suvokti, kad sportuoti futbolą nėra nieko, kas būtų susiję su nemoteriškumu.

– Tau kaip trenerei geriausiai matyti, dėl kokių priežasčių paskatintos mergaitės ateina į futbolo treniruotes? Kas tampa pagrindiniu masalu?
– Mergaitės pabandyti sportuoti futbolą dažniausiai ateina paskatintos tėvų, draugų arba tos, kurios darželyje ar mokykloje pabandė jį pažaisti ir „užsikabino“. Įvairūs futbolo renginiai leidžia supažindinti mergaites su šia sporto šaka, sudominti jas ir pakviesti išbandyti savo jėgas. Žinoma, surinkti mergaičių ir berniukų futbolo grupę vis dar yra du skirtingi dalykai, bet esu pozityvi ir matau teigiamus ženklus, kurie leidžia manyti, kad ateityje futbolą žaidžiančių mergaičių skaičius augs.

– Pati daug metų žaidei futbolą, atstovavai „Gintros-Universiteto“ komandai, esi daugkartinė šalies čempionė. Kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp tuomet kartu su tavimi sportavusių mergaičių ir dabartinės jaunosios kartos?
– Dabartinė jaunoji karta sulaukia didesnio dėmesio, o be to, iš esmės viskas pažengė į priekį – pradedant medicina, baigiant įvairiomis treniravimo programomis, inventoriumi, infrastruktūra. Pastaroji dar nėra europinio lygio, o mes, kaip treneriai, futbolo žmonės, visada keliame didesnius lūkesčius, nes matome šios sporto šakos potencialą, bet tikiu, kad kaip ir krepšinis, taip ir futbolas Lietuvoje gali turėti geresnes sportavimo sąlygas ištisus metus.

Kaip bebūtų, reikia pripažinti, kad šiuo metu merginos jau turi geresnes sąlygas tobulėti ir siekti sportinių aukštumų, ko negalėčiau pasakyti apie mūsų kartą. Todėl pasinaudodama proga norėčiau paraginti mergaites atvykti į futbolo treniruotes. Nebūtinai dėl sportinių rezultatų siekimo, dažnai tai gali tapti tiesiog gera, aktyvaus laisvalaikio praleidimo forma.

– Pastaruoju metu nebe taip dažnai kalbama apie sportuojančių vaikų trūkumą, tačiau tema „Kur sportuoti šaltuoju metų laiku?“ darosi vis aštresnė. Kaip manai, kiek vienas uždengtas specializuotas futbolo maniežas galėtų pagerinti esamą situaciją?
– Neskirstant sportuojančių vaikų į berniukus ir mergaites statistika rodo, kad bendrai futbolas yra populiariausia, masiškiausia sporto šaka Šiauliuose, nepaisant to, kad sąlygos sportuoti ir nėra idealios. Bet tai byloja apie šios sporto šakos milžinišką potencialą, kuris išplitęs po visą pasaulį. Galima tik prognozuoti, kiek keistųsi situacija mūsų mieste atsiradus vienam ar dviem uždengtiems futbolo maniežams, bet net neabejoju, kad sportuojančių vaikų skaičiaus dar labiau išaugtų.

Pasitaiko, kad tėvai iš tiesų nenori leisti savo atžalos sportuoti futbolo, kadangi šaltuoju metų laiku situacija yra pakankamai kebli. Tenka iki vėlyvo rudens sportuoti lauke, vėliau keltis į sales, kurios nėra tam specialiai pritaikytos. Vienas specializuotas uždengtas futbolo maniežas galbūt ir neišspręstų infrastruktūros klausimo iš esmės, juk sportuojančių yra daug, pradedant profesionaliomis vyrų ir moterų komandomis, berniukų ir mergaičių įvairiomis amžiaus grupėmis, baigiant mėgėjais ir veteranais, bet vis tiek tai jau būtų gera pradžia.

– Ko dar labiausiai trūksta, kad Lietuvoje sportuojančių vaikų tobulėjimo procesas vyktų produktyviau?
– Manau, kad už produktyvų vaikų tobulėjimo procesą yra atsakinga ne tik infrastruktūra ir sąlygos apie ką mes dažnai kalbame, bet ir treneriai. Vaikų tobulėjimas priklauso nuo trenerių kvalifikacijos, turimų kompetencijų, žinių bagažo, kurį jie gali perduoti augančiai kartai per įvairias treniravimo sistemų programas. Reikia nepamiršti, kad treneris tuo pačiu yra ir mokytojas galintis duoti patarimų auklėtiniui ne tik futbolo aikštėje, bet ir gyvenimiškose situacijose.

Į viršų