Nijolė KUNKULEVIČIENĖ

Kur srauniai vingiavusi Šušvė išsilieja plačiais užutėkiais ir prie jos priglunda senasis Grinkiškis – žinomos šalyje rankininkės, Europos čempionės Rožės Krumcholcaitės–Stasiulevičienės gimtinė. Iš Grinkiškio vidurinės ne vieną kaimo vaiką dulkėti keliai išvilioję iš namų vedė vis tolyn ir aukštyn. Rožę jie atvedė į didžiojo sporto aukštumas. Baigusi sportinę karjerą ji su vyru Gintautu, taip pat gyvenimą atidavusiu rankiniui, grįžo į gimtinę, į tėvų namus.

Kelio į aukštumas pradžia

Grinkiškio vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojas Antanas Mirskis buvo užbūręs moksleivius sportu. Nors pokario metai, nors nebuvo sporto salės, vaikai žaidė stalo tenisą, rengė plaukimo varžybas Šušvę suraikiusiuose plaukimo takeliuose, pėsčiomis eidavo dešimtis kilometrų į Šeduvą dalyvauti varžybose, ginti mokyklos garbę. Tarp tų užburtųjų buvusi ir Rožė Krumcholcaitė, iki išnaktų žaidusi krepšinį mokinių ir mokytojo suremontuotame klojime.

Baigusi vidurinę, mokytojo A. Mirskio paskatinta nutarė: stos į Kauno kūno kultūros institutą, pasirinkusi pamėgtąjį krepšinį. Puikių krepšininkių tuo metu institute netrūko ir be jos. Tą supratusi mergina, nenorėdama būti tų žymiųjų šešėlyje, susidomėjo tik pradėjusiu gyvuoti rankiniu.

1956-aisiais Vilniuje vykusiame pirmajame rankinio čempionate Kauno kūno kultūros instituto komanda, kurioje žaidė ir Rožė, nesitikėdama iškovojo bronzos medalį. Vienas iš sportinių žaidimų Lietuvoje pradininkų Valerijus Grešniovas pasiūlė žaidėjoms ateiti į pirmus užsiėmimus, o jau kitais metais antrajame SSRS čempionate Voroneže instituto rankininkės iškovojo aukso medalius. Vartus šiame čempionate atidžiai saugojo šviesiaplaukė mergina iš Grinkiškio. Kai Kūno kultūros institute įteisino kūno kultūros mokytojo-rankinio trenerio specialybę, Rožė ją ir pasirinko.

Sportininkas, norėdamas gerų rezultatų, visą save atiduoda sportui: vakarėlius, pasimatymus, pasilinksminimus keičia treniruotės. Žiūrovas dažniausiai to nesupranta, jam reikia tik pergalių. Laimi - esi giriamas, pralaimi - kaltinamas, mano sporto veteranė.

Cepelinų tradicija

Rožė ir vyrą Gintautą sutiko rankinio aikštelėje. Gintautas - suvalkietis, tremtinys - antrojo ešelono vaikas. Atitarnavęs kariuomenėje ir ten pramokęs žaisti rankinį, bandė stoti į tuometinį KKĮ. Kauno „Žalgirio“ rankininkės tuo metu rengėsi SSRS čempionatui Odesoje. Komandos treneris A. Gasparka paprašė priėmimo komisijos, kad rankininkės su stojančiaisiais į institutą sužaistų kontrolines varžybas. Gintautas prisimena pirmąjį susitikimą prieš daugiau kaip 50 metų: jam teko pasiųsti kamuolį į vartininkės Rožės saugomus vartus. Eidamos po varžybų Rožė su drauge Elena pasivijo pretendentą į studentus, draugiškai paplojo per petį ir padrąsino: “Nesijaudink, kareivėli, tave tikrai priims“. Tada ir atkreipė į ją dėmesį: užkalbino jį visai „nešpėtna“ pana, jau studentė. Merginų linkėjimas išsipildė, Gintautą priėmė. Po čempionato grįžusią „nešpėtną“ rankininkę Gintautas jau nepaleido iš akiračio, o netrukus, būdami dar studentai, susituokė. Jis pirmakursis, jaunoji – jau į trečiąjį įkopusi. Net nepastebėjo, kaip 50 metų sporto ir šeimos rūpesčiais besidalijant prabėgo.

Visus tuos metus šeimoje gyvavo ir iki šiol tebegyvuoja cepelinų tradicija. Grįžusio po varžybų Gintauto, kuris daug metų dirbo rankinio treneriu, namuose laukdavo karšti cepelinai - visai komandai. Tik vieną kartą ši tradicija buvo sulaužyta: grįžęs paryčiais iš varžybų cepelinų jis nerado. Naktį parskridusi iš kito pasaulio pakraščio žmona, belaukdama vyro, dar tik skuto bulves.

Šiandien Stasiulevičių namuose ir Grinkiškyje, ir Kaune vis taip pat: jei tolimi svečiai atvažiuos, draugai susirinks – ant stalo garuos Rožės cepelinai.

Europos čempionė

Po šalies rankinio čempionato 1967-aisiais respublikiniai laikraščiai skelbė: Rožė Stasiulevičienė - geriausia vartininkė. Ne tik šalyje, apie ją dar garsiau prabilta po Europos čempionato Bratislavoje, kur lietuvaitės dėl čempionių vardo varžėsi su patyrusia Leipcigo rankininkių komanda. Rožė prisipažįsta: auksą padėję iškovoti savieji, lietuvaičiai. Į Bratislavą tąkart užsuko Vienoje koncertavęs Kauno politechnikos instituto ansamblis „Nemunas“. „Kai sugriaudė fanfaros, kai nuskambėjo „Ant kalno mūrai... „Žaidėjas lyg kas būtų pakėlęs nuo žemės – tai tokia maloni staigmena, tokia netikėta, net šiurpuliukai kūnu nubėgo. Buvo taip gera stovėti vartuose ir jausti, jog už nugaros tave stebi, savo dainomis ir žvilgsniais tau padeda draugai“, - grįžo į praeitį Rožė Stasiulevičienė.

Grįžusias Europos čempiones Kaunas sutiko šiltai. Muzikinio teatro sodelis buvo pilnas savo čempionių laukiančių žmonių: sveikinimai, gėlės. Gintautas, grįžęs iš Bratislavos vėliau už žmoną, jau važiuodamas taksi per Panemunės tiltą, nustebo pamatęs savo namą skendintį šviečiančiose girliandose. Tai pastebėjęs taksi vairuotojas paaiškino: namo gyventojai taip savo čempionę Rožę sutinka, o ant namo durų kabojo kaimynų nupintas vainikas: „Tegyvuoja Rožė“.

Toks tas sportininkų šeimos gyvenimas – vienas vienoje komandoje, kitas – kitoje. Rožė – ne tik šalies „Žalgirio“ komandoje, bet ir SSRS rinktinėje. Dažnai su vyru susitikdavo tik aerouostuose. Vienas parskrisdavo, kitas – išskrisdavo. Prisimena po ilgo išsiskyrimo žmona vyrą akimirkai pamatė Maskvos metro: vienas kilo į viršų, kitas - leidosi žemyn. Vieną kelias vedė į Sverdlovską, kito lėktuvas pasuko į Vengriją. Gyvenimas bėgo nesibaigiančiose kelionėse, varžybose, o reikėjo auginti vaikus, rūpintis senstančiais tėvais.

Gyvenimo draugo ranka

Du žmonės, besižavintys ta pačia veikla, geriausiai supranta vienas kitą. Visas Stasiulevičių gyvenimas atiduotas sportui, tiksliau - rankiniui, jaunųjų rankininkų ugdymui

Kalvarijoje gimęs Gintautas su motina mokytoja ir seserimi buvo tarp pirmųjų 1941-ųjų tremtinių, iš tremties sugebėję pabėgti grįžo į Tėvynę. Gyveno vaikų namuose. Mamą su sese 1949-aisiais suėmė ir vėl išvežė į Sibirą. Gintauto nerado, atėję į vaikų namus saugumiečiai ieškojo Stasiulevičiaus, o jis tuo metu buvo Stasiulis.

40-tį metų socialinių mokslų daktaras docentas G. Stasiulevičius dirbo KKI dėstytoju, prisipažįsta – negailestingas buvęs. Kartą paskaitoje studentus įspėjo: jei suskambės kurio telefonas - teks eiti lauk. Kaip tyčia, pirmiausia suskambėjo dėstytojo telefonas.

Gintautas ir šiandien tebegyvena sportu, domisi, svarsto, piktinasi dabartinių sportininkų poelgiais. Kitaip ir būti negali, Juk jis, Lietuvos nusipelnęs treneris, penkerius metus dirbęs Lietuvos rankinio federacijos prezidentu, tiek pat laiko buvęs Europos rankinio federacijos vykdomojo komiteto nariu.

Trejus metus Stasiulevičiai gyveno Nepalo karalystėje, Himalajuose, prie Everesto. Apie tai byloja Gintauto piešiniai, kurių visas pluoštas - gamtos vaizdai: atšiaurios kalnų viršūnes ir tenykščiai žmonės. Treniravo jis nacionalinę Nepalo rankininkų rinktinę. Šia sporto šaka kalnų žmonės mažai domėjosi. Savo veiklos sritį šiame krašte rado ir Rožė.

Tėvų namuose

Rožei liko tėvų namai Grinkiškyje, į kuriuos kartu su vyru sugrįžo baigusi sportininkės karjerą. Čia jos vaikystės takai, mieli prisiminimai. Čia jos gėlės, žydinčios iki vėlyvo rudens, gėlynai, Gintauto žodžiais, pincetu išravėti. Vyras penktą valandą traukia prie Šušvės žvejoti, žmona - tik saulei patekėjus - daržo ir gėlynų ravėti. Kas šeštadienį - pas juos pilna žmonių - į paveldėtus namus, kuriuose viskas, kaip seniau, paviešėti užsuka draugės, netgi sūnaus mokslo draugai susirenka, artimieji nepamiršta. Tik dukrą Astą, gyvenančią Amerikoje, rečiau mato, kaip ir anūkus Luką ir Matą. O sūnaus vaikai Ieva su Tauru - dažnai Grinkiškyje svečiuojasi. Gera čia, tėvų namuose, smagu, kai tiek giminių ir draugų aplinkui, bet svarbiausias Rožės gyvenime miestas - Kaunas, kurio vis dar pasiilgsta. Tada meta viską ir išvažiuoja. O Gintautas įsimylėjęs kaimą, visada suranda čia mėgiamą užsiėmimą.

Tokie šių sportininkų namai, kurių sienas puošia jų jaunystės nuotraukos, o jose - pergalių džiaugsmas, įtemptų rungtynių vaizdai ir vos telpantys apdovanojimai.