Laba diena!!!
Čia vėl aš, Petriukas! Senokai nesimatėme. Ai, ką aš žinau... Laiko vis nebuvo arba atrasdavau svarbesnių užsiėmimų. Ne, pamokų ruošimas netrukdė, nes aš jų niekada neruošiu - ateinu į pamoką pasivėlavęs, kai mokytoja jau būna patikrinusi kitų klasiokų namų darbus, arba nusirašau. Ji klausia, kodėl nuolat vėluoju? Bet aš turiu visokių paaiškinimų – pilną sąsiuvinį prigalvojau.

Šiai dienai turiu net 188 nepasikartojančias priežastis, kaip antai: mama pamiršo pažadinti, arba autobusui, kuriuo važiavau, nuleido padangą, arba  negalėjau išeiti iš namų, nes aplinkui lakstė palaidas kaimynų rotveileris, ir t. t. Mokytoja visada išklauso ir sako, kad su tokia fantazija man užaugus reikėtų būti politiku - nepražūčiau.

Vakar iš darbo parlėkė tėvas ir sako mamai, jog reikia skubiai ruošti vaišes: jo viršininkas kažkokį žąsiną paprašė apnakvyndinti. Pasirodo, atvažiavo iš rajono kažkoks veikėjas ir iki vakaro nesutvarkė reikalų, o miegoti viešbutyje nenori – nėra su kuo pasikalbėti, be to, reikėtų vakarienės ieškoti... Tai ateis pas mus.

Motina mane iš karto parduotuvėn pasiuntė įspėdama, kad paskubėčiau ir grįžčiau anksčiau, nei atvažiuos tas svečias. Ką aš žinau: prekybos centre nėra imbiero šaknies, o aštriosios paprikos pasibaisėtinai brangios: net šimtas litų už kilogramą! Strutiena šitiek nekainuoja! Vėliau tėvas šaipėsi, kad nedaug trūksta - netrukus aitriųjų paprikų vertė pasieks aukso kainą ir tarptautiniai atsiskaitymai bus galimi paprikomis. „Juokinga, kai daržovė, kurią užauginti yra dar paprasčiau negu bulvę ar svogūną, šitiek kainuoja! Bet jeigu atsiranda kvailių, kurie nežiūri ir perka – kodėl prekeiviams nepasinaudojus?” - juokėsi tėtušis.

Bet grįžkime prie svečio. Taigi aplakstęs visas mikrorajono parduotuves galiausiai parlekiu namo iškišęs liežuvį it kaimynų Rabarbaras (čia toks šuns vardas). Įpuolu vidun ir šaukiu kitame kambaryje esančiai mamai: „Ar spėjau? Ar tas „žąsinas” dar neatvažiavo?!” Prasidaro durys, o ten abu mano gimdytojai... ir tas ”žąsinas”. Toks neaukštas, pilvotas ir nuplikęs individas su dešimčia į šoną sušukuotų plaukų ant plikės priekio. Mane pamatęs įsistebeilijo nemirksėdamas it smauglys iš multiko apie Mauglį.

„Ak, atleiskite, - sučiulbo motina, šokinėdama aplink svečią. - Jis toks pas mus pasiutęs auga. Žinot, brendimo amžius...”

„Taip, taip, ponia, - skubiai pritarė svečias iš rajono, matyt, norėdamas greičiau padėti tašką nejaukiai situacijai. - Mano vyresnysis sūnus Idelfonsas irgi...”

„Koks kvailas vardas! Mūsų klasėje tokį negyvai užjuoktų!” - pagalvojau ir skubiai praslinkau į savo kambarį, bet duris palikau praviras, idant girdėčiau, ką jie apie mane tauškia. Netrukus kalbos pakrypo apie svečiui labiau rūpimus dalykus.

Sužinojau, kad Joniškio rajone bendrovė, berods, „Sidabra”, pradėjo naudoti šiuolaikišką kiaulių srutų talpyklą, kurion telpa net 10 tūkst. kub. metrų to gėrio! Svečias pasakojo kalbėjęs su  bendrovės inžiniere ekologe D. Kvasoviene (pavardė, kaip ir mūsų muzikės), kuri užtikrinusi, esą dabar ore sumažėjo amoniako ir visokio dvoko. O jeigu kam pasirodys, kad iš kiaulidžių sklindantis oras prastai kvepia, galima bus jai skambinti ir aiškintis. Mano tėvas dar pasakė, kad vargu kas aiškinsis, verčiau jau sandariai užsidarys duris bei langus... O aš svarsčiau, gal reikėtų parašyti anoniminį laišką danams, kad mokyklos kieme jie pastatytų kiaulidę? Žiūrėk, pasisukus vėjui pradarei klasės langus, atėjo anglistė, išsiviepė, ir nėra pamokų. Visai nieko, ane? Bet tėvas sako, kad rašinėti anoniminius laiškus yra labai negerai. Tai ir nerašysiu. Tiek jau to.

O mano tėvas daug žino ir kartais būna labai smagus. Šeštadienį kartu nuėjom į zooparduotuvę kraiko mūsų katei. O eilutės priekyje stovėjo tokia „fifočka”. Taip tėvas vadina jam nepatinkančias moteris. Laukiame, o toji prašo pardavėjos paduoti vienokį preparatą jos telyčiai (čia, matyt, nauja žiurkėnų rūšis), paskui sako, kad tas netinka, duokit kitą. Paskui ėmė ieškoti vitaminų, paskui baltymų, kartu su pardavėja skaitė instrukcijas ir t. t. Žodžiu, sugaišome krūvą laiko. Galiausiai nieko neišsirinkusi toji „fifočka” tarė: „Tiek jau to. Eisiu, o tai vyras mane pakars...”  „Jo vietoje, aš jau seniai tą būčiau padaręs”, - atsiliepė mano tėtušis, ir kurį laiką visiems eilutėje buvo linksma, aišku, tik ne tai žiurkėnės savininkei...

Bet grįžkime į mūsų namus.

Paskui svečias plikis ėmė pasakoti apie Joniškio rajone Jauniūnų kaime gyvenančią pirmininkę, kuri laiko karves ir daro sūrius. Sūrius, kiek supratau, parduoda kitiems. Toji pirmininkė kažkokia proga skundėsi, esą didelių kulinarinių sugebėjimų čia nereikia, tik pieno. Bet blogiausia, kad visame kaime karvės baigiančios išnykti it dinozaurai. Kas liko – galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. O ji turinti 4 karves... Ot humoristė, ot buožė! Taip ir sakytų, jog 80 procentų karvių bandos yra pas ją. (Mes kaip tik dabar klasėje einame apie procentus).

Čia svečio monologą pertraukė tėvas ir papasakojo, kaip Radviliškio kultūros centro direkcijos iniciatyva buvusiame parko atrakcionų garaže vietoje mašinėlių bus atidaryta Bauskės rajono kultūros centro atstovybė. Savo ruožtu latviai ketina analogišką įstaigą atidaryti Vecsaules miestuke, tačiau kokį statinį pritaikys, dar nėra aišku. Tėvas juokėsi, jog latviai būtinai pasistengs „perspjauti” lietuvius. Jis pernai ten matęs uždarytą nenaudojamą statinį, labai panašų į viešąjį tualetą, bet gal iki to reikalas neprieis – visgi „braliai” esame?

O štai Kelmėje laksto būriai palaidų šunų. Neaišku, ar kas jus išspyrė iš namų, ar keturkojai nutrūko nuo grandinių, ar šeimininkai paleido palakstyti, bet miestelėnams nejauku, kai išėjus į gatvę apie kojas šmirinėja amsiai. Seniūnas kartą net pajuokavęs, jog reikėtų visiems Kelmės šunims įteikti pasus – būtų bent aišku, kieno kas šeimininkas.

Prieš eidamas miegoti mūsų svečias dar pasidžiaugė, jog po 20 metų idėja Jauniūnuose, Joniškio rajone, įamžinti Saulės mūšio vietą ir atminimą, artėja prie pabaigos. Pagaliau Kultūros ministerija tam papildomai rado 1 mln. litų (kiek „kramtoškės” išeitų!), už kuriuos bus pastatyta kolona-saulės laikrodis, pasodintas ąžuolynas, sutvarkyta aplinka...

Toliau nebesiklausiau, nes buvo vėlu. Nuėjau miegoti. O rytą svečio neberadau.

Viso gero!!!

Petriukas

 

Kęstučio PABIJUTO pieš.

Į viršų