Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje vyko 2001 metais susikūrusios Lietuvos ligoninių asociacijos, jungiančios per 30 mūsų šalies gydymo įstaigų, konferencija. Tiek šios asociacijos prezidentas Anykščių rajono savivaldybės ligoninės vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas, tiek kiti jos nariai daugiausia dėmesio savo pranešimuose ir diskusijose skyrė šiemet prasidėjusiam trečiajam Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos reformos etapui.

Apie jį išsamiau asociacijos vadovas D. Vaiginas sutiko pakalbėti su Eltos korespondente.

- Trečiasis ligoninių restruktūrizavimo etapas, minėjote, nuo šių metų balandžio skaudžiausiai palietė bent 10 rajoninių ligoninių ir dar bent 16 laukia neišvengiamų reformos pasekmių, kurios netruks pasimatyti. Kuo konkrečiai tos pasekmės ligoninėms nemalonios?

- Pirmiausia pasakysiu, jog mes, ligoninių vadovai ir visi jų darbuotojai, puikiai suprantame Lietuvos ekonominę padėtį, suprantame ir pertvarkos poreikius sunkmečio kontekste. Bet norime, kad dėl ligoninių reformos nenukentėtų gyventojų poreikiai, kad būtų tenkinami jų lūkesčiai, o gydymo įstaigų reorganizacija nepaliktų dalies žmonių be jiems reikalingos pagalbos.

Tačiau matome, jog nuo balandžio 1-osios žmonės patys pradėjo aplenkti tas ligonines, kuriose dėl restruktūrizacijos nebeliko chirurgijos, reanimacijos skyrių. Nujaučiame, kad su likusiomis paslaugomis ligoninės paprasčiausiai pasmerktos neišgyventi. Todėl reformatoriai turėjo iš karto ligoninėms sąžiningai pasakyti: gal iš karto pasiruoškite užsidaryti, nes vis tiek priversime merdėti.

Atsirado kriterijai - tam tikri normatyvai. Kad chirurgijos paslaugos ligoninėse būtų teikiamos, per metus jos turėtų atlikti 1100 operacijų, o tos operacijos dar pradėtos skirstyti į mažąsias ir didžiąsias. Tokio skirstymo ligi šiol nebuvo. Be to, kad įstaiga galėtų pretenduoti į regioninės ligoninės statusą, joje per metus turi būti ne mažiau nei 300 gimdymų. Todėl 10 Lietuvos ligoninių Šilalėje, Akmenėje, Prienuose, Ignalinoje, Molėtuose, Kaišiadoryse, Zarasuose ir kitur iš karto virto rajoninėmis, dar 16-ai tai gresia artimiausiu laiku.

Atitinkamai su menkesniu statusu ateina ir menkesnis ligoninės finansavimas. Pavyzdžiui, Gargždų ligoninėje jis sumažėjo trečdaliu. Vadinamuoju pereinamuoju laikotarpiu operacijų per metus turi būti atliekama 660. Gargždų ligoninei išvengti rajoninės ligoninės statuso pritrūko keliasdešimties operacijų.

- Bet jei operacija žmogui reikalinga, ji vis tiek turi būti kažkur atlikta, gal kaip tik tokia reorganizacija ir buvo sumanyta, kad didžiųjų miestų ligoninėms padaugėtų pacientų?

- Taip, stambiųjų Lietuvos ligoninių link jau pajudėjo didesni ir pacientų, ir finansų srautai. Bet ir šių ligoninių pajėgumai - anksčiau ar vėliau tas pasimatys - yra riboti. Todėl priimti didesnius rajono ligonių srautus joms pasidarys sudėtinga.

Vadinasi, rajonų žmonėms patekti į miestų ligonines nebuvo lengva ir nebus. Išvada peršasi tokia: dalis jų visai niekur nepateks ir liks be reikiamos pagalbos. Problema bus dar didesnė nei dabar.

Beje, jei skaičiuosime atidžiau finansinius išteklius, kuriuos Lietuva gali skirti sveikatos apsaugai, tai derėtų paskaičiuoti ir jų dabartinio paskirstymo rezultatus: pavyzdžiui, viena ir ta pati apendicito operacija universitetinėje ar kitoje stambioje ligoninėje kainuoja kur kas daugiau nei regioninėje. Dar reikėtų pridurti, kad per porą mėnesių pasimatė ir kitokios reformos pasekmės: greitoji medicinos pagalba priversta dabar išleisti tūkstančiais litų daugiau vien degalams, nes iš rajono ligoninės, kur nebeliko terapinės reanimacijos, privalu pervežti ligonį į regioninę, gal už 50 kilometrų esančią ligoninę.

Didėja ir pačių pacientų išlaidos. Kaimų, kur klesti nedarbas, gyventojai dažnai neturi už ką iki gydytojo nuvažiuoti. Jau buvo atvejų, kai žmogelis ieškodamas pagalbos stabdė pakeleivingas mašinas, bet nespėjo susirasti, kur tą pagalbą gaus, ir numirė. O kitas jaunas žmogus vos liko gyvas, kai sutriko jo širdies veikla, bet rajono ligoninėje nebuvo reikiamo specialisto.

- Minėjote, kad ligoninių restruktūrizacija yra labai skubota, bet ką pakeistų išankstinis žinojimas apie ją, jei vis tiek pasekmės rodo: kai kas turėjo vykti ne taip, kaip dabar vyksta? Juk Sveikatos apsaugos ministerija turėjo solidžių tarptautinių konsultantų, analizavo kitų šalių patirtį, bet ar klausė savųjų gydytojų, kaip geriau viską padaryti?

- Pirmiausia, atrodo, jog nusistatome kuo aukštesnius kriterijus, pakeliame galimybių kartelę, kad daugiau džiaugsmo būtų ją įveikus. Nežinau, ar pati ministerija taip sugalvojo, bet jau dabar kontroliuojančių institucijų atstovai lankosi ligoninėse ir žiūri, kaip ta aukštai pakelta kartelė įveikiama. Nors puikiausiai žinoma, kad, tarkim, du vidaus ligų ar bendrosios praktikos gydytojai, neturėdami šalia reanimacijos specialisto, negali užtikrinti ligoninėje visą parą skubios pagalbos, tačiau iš jų reikalaujama tai daryti. Juk negali gydytojas, davęs Hipokrato priesaiką, pagalbos ieškančiam žmogui sakyti: tau blogai, tave gelbėti reikia, bet eik kitur, pas mus skyrius neveikia. Gydytojai priversti neretai teikti ir tas paslaugas, už kurias jiems nebus sumokėta.

Mes nemanome, kad tokius reformos sprendimus padiktavo sumažėjęs sveikatos apsaugos finansavimas. Sveikatos priežiūros fondas šiemet sumažintas 9 procentais, tačiau nuo liepos, keičiant vertės balą, lėšų dar ateis. Todėl keista, kad būtent rajonų ligoninės dabar diskriminuojamos ir priverstos kentėti stipriai sumažintą finansavimą, kai sudaromos sutartys su ligonių kasomis. Hospitalizavimo rodiklis nediferencijuotas, atsižvelgiant į periferijos populiacijos amžių ir kitus dalykus. Niekam nė motais, kad rajonuose daugiausia gyvena gana žemo socializacijos sluoksnio žmonės, kuriems gyvenimas dar labiau pasunkėjo po tokios reformos.

Be to, šalies mastu neparengta medicinos specialistų poreikio analizė, nėra jų tolygaus išdėstymo Lietuvoje, atsižvelgiant į regionų skirtumus, schemos. Ir blogiausia, kad niekam tai nerūpi. Nors jau pastebėta, kad jauni specialistai nesirenka neperspektyvių ligoninių.

- Pacientų chartija, kiti tarptautiniai dokumentai kažką garantuoja ir gyventojams, ar tų garantijų dabar paisoma?

- Kai gydymo įstaigų finansavimas netolygus pacientų lūkesčiams, galima suabejoti ir dėl garantijų. Taip, daugelis tarptautinių gan reikšmingų, žmogaus teises mininčių dokumentų teigia, kad kiekvienas pilietis turi gauti šiuolaikišką sveikatos apsaugos pagalbą. Bet mūsų ligoniai neišvengia reorganizacijos pasekmių.

- Gal jau kai ką naudingo galėtumėte pasiūlyti reorganizacijos proceso vykdytojams?

- Mūsų asociacija kreipėsi su pasiūlymais ir į Seimo Pirmininkę, Seimo Sveikatos apsaugos komitetą, ir į Prezidentę. Buvome susitikę su Seimo frakcijomis. Konkrečiai siūlėme rajonų ligoninėse palikti terapinio profilio reanimaciją ir lygiai tokį patį apmokėjimą už analogiškas paslaugas, kokį gauna ir aukštesnio lygmens ligoninės. Deja, šis siūlymas liko neišgirstas. O juk įstaiga be reanimacijos praktiškai lieka tik slaugos ligoninė.

Kyla abejonių, ar po chirurgijos, reanimacijos neateis eilė likti be finansavimo ir terapijai, slaugai, kitoms paslaugoms. Ir kur kas aiškiau matysime, kad reali sveikatos apsauga dar labiau nutolo nuo tų, kuriais jai privalu nuolat ir kvalifikuotai rūpintis.

- Dėkoju už pokalbį

ELTA