Sveiki, čia aš, Petriukas! Senokai nesimatėme. Buvo žiemos atostogos, tai ir atostogavau. Kai laikraštin įdėjo mano pastebėjimus, visi tik šneka: „Petriuk, būsi didelis rašytojas!” Bet aš juo nebūsiu. Nenoriu, kad vaikai mokykloje keiktų mane, mokytojų verčiami perskaityti, ką aš prirašiau.

 

Tuoj po Naujųjų metų su tėvais susiruošėme į tėčio brolio 50 metų balių. Jis gyvena už Mažeikių, kažkur netoli Latvijos. Tėvas ankstėliau parlėkė iš darbo, įmetėme į bagažinę dovaną, sėdome  ir  dumiame į balių.

 

Prie stalo sėdėjo pulkas vaikų: nuo dvejų iki dvylikos metų ir keli suaugusieji. Kiti trynėsi pakampiais laukdami, kol vaikai pabaliavos ir eis žaisti. Mūsų namuose taip nepriimta, mat abu tėvai senamadiški. Jei užimčiau kurio dėdės vietą, tėvas man kumšteltų: „Petriuk, kai atitarnausi armijoje, galėsi sėdėti kartu su suaugusiais, o dabar būk geras, atsikelk”. Tačiau čia kitokia tvarka ir man, gerai išauklėtam, tai iš karto krito į akis.

 

Pagaliau vaikams atsibodo. Vienas dar sauja it paršelis pakabino gimtadienio torto, ir visi išbėgo į kitą kambarį. Prasidėjo balius.

 

Man dėdė liepė sėstis prie stalo. Jaučiausi nekaip. Tėvams įpylė už pavėlavimą, mat atvykome paskutiniai. Greit atsirišo liežuviai. Prasidėjo šnekos. Motina papasakojo, kaip mus už greičio viršijimą nubaudė policija, dėdė Lionginas papasakojo, kaip jo sūnus per plikšalą nulėkė nuo kelio į griovį. Važiavusieji tik per stebuklą liko gyvi, o automobilį atidavė į metalo laužą. Teta iš Joniškio sakė vakar pati mačiusi, kaip tvenkinyje įlūžo ir skendo žmogus. Senelis Anupras papasakojo apie savo kaimyną, kuris susivaidijo su žmona dėl neįsiūtos sagos, išgėrė butelį ir pasikorė... Iki pat vidurnakčio girdėjau suaugusiųjų pasakojamas vienas už kitą šiurpesnes istorijas. Seniai pastebėjau, kai tik balius, visos kalbos tik ir sukasi apie katastrofas, ligas, mirtį, apiplėšimus, savižudybes... Po vidurnakčio, pakilnojus jubiliatą, visi iš eilės kėlė tostus ir sveikino dėdę. Tik man tie jų sveikinimai kažkokie kvailai juokingi pasirodė, lyg iš pageidavimų koncerto. Štai pusseserė tėvą sveikino, matyt, vietinės poetės Julijos Almanis posmais: „Nereikėjo iš vilko pėdelės, nei iš svetimo delno tau gert”. Įsivaizdavau medžiotoją dėdę, geriantį iš pėdelės, ir vos laikiausi neprapliupęs juoku, bet visi sėdėjo labai rimti ir klausėsi.

 

Pasibaigus sveikinimams, Pakruojyje gyvenanti teta pasakojo, kad pas juos pagaliau pastatė vandens nugeležinimo stotį. Nelabai žinau, kas tai, bet esą dabar prisileidus vandens matyti vonios dugnas ir vamzdžių kvapo nebeliko. Ir prieš svečius dabar būsią ne gėda dėl rudos patalynės. Dešimt metų laukė tokio gero vandens! Man atrodo, anokia čia bėda: galėjo 5 litrų vandens „bambalį” parsinešti iš krautuvės ir gerti kiek lenda.

 

„Pas mus Linkuvoj gyvena apie 1700 gyventojų, - perėmė bėdų estafetę nepažįstama man teta. - Tai apskrities valdžia naikina policijos nuovadą, kur iki šiol dirbo 6 policininkai. Įsivaizduojate, kas dėsis? Žmonės be darbų, be pinigų, pikti, nusikalstamumas auga, o policininkams išlaikyti valdžia neturi pinigų!”

 

„Liaudis kantri, tai valdžia ir daro, ką nori, - tarė pakruojiškė teta. - Pas mus miestelyje nori uždaryti du ligoninės skyrius. Rajone, girdėjau, žmonės dėl to protestuoja, parašus renka...”

„Už tai ir išgerkim, kad žmonės nebūtų avinų banda”, - dalykiškai pasiūlė dėdė jubiliatas.

 

„Kelmės rajono savivaldybės komisija įvertino administracijos skyrių vedėjų ir seniūnų veiklą, - pradėjo pasakoti Tytuvėnuose gyvenantis vyras. - Tai mūsiškis seniūnas buvo įvertintas tik „patenkinamai”. Jam pasiūlyta seminaruose kelti savo kvalifikaciją etikos srityje.”

 

„Prisidirbo turbūt...” - įsiterpė stalo kaimynas, bandydamas silkinėje šakute pasmeigti svogūno žiedelį.

 

„Įdomiausia, - tęsė tytuvėniškis, - jog prieš tai Valstybės tarnybos departamentas rekomendavo savivaldybių tarnautojų labai gerai nevertinti. Kodėl? Nes tada jiems tektų mokėti didesnes algas. Nuo kada gerai dirbantys tarnautojai valstybei tapo nuostolingi? Absurdas!” Kaip supratau, tas nurodymas ir jį patį kažkaip palietė.

 

„Nereikia ieškoti logikos ten, kur jos nėra ir būti negali, - pamokė pakruojiškė tetulė. - Štai Pakruojo kelių tarnybos viršininkas V. Brobaitis teigia, jog šią žiemą miško kelių priežiūra bus itin nuostolinga. Vien gruodžio mėnesį tarnyba patyrė 200 tūkst. litų nuostolį. O, sakykit, kada kelių valymas nešė pelną?”

 

Visi prie stalo sukrizeno. Prisipildė taures, išgėrė, ir tęsė toliau.

 

„Jau daug metų turime dviejų tarifų elektros skaitiklį, - prakalbo tokia sena ponia. - Kai įsišnekau su kaimyne, paaiškėjo, kad ji už elektrą moka daug mažiau, nors jos namuose stovi paprastas skaitiklis, kaip pas daugumą. Skambinu VST Akmenės skyriaus viršininkui L. Padolevičiui. „Dviejų tarifų skaitiklis naudos atneša tik tiems, kas naktimis ir savaitgaliais suvartoja pusę viso mėnesio elektros. Tačiau nieko nedarykite „ant karštos rankos” ir mėnesį po tarifų pasikeitimo gyvenkite, kaip gyvenę”, - mokė viršininkas. - „Kad jau tiek išgyvenau permokėdama, tai ir tą mėnesį pakentėsiu”, - sakau jam.

 

„Taip, elektros tiekėjai galėtų žmones daugiau informuoti, bet kur tau. Kol žmogus tamsus, nežino, tol naudojasi”, - kažkas pritarė.

 

„Tai kad dabar švietėjai nebe tie, - tarė toks akiniuotis. - Neseniai buvau paskaitoje. Į Joniškį atvyko lektorius iš Vilniaus R. Bartašius. Tema: „Būsto patologija ir kaip nuo jos išsigydyti“. „Pasidaryk pats“ namo kūrėjas kalbėjo apie nuosavo būsto patologiją, kuria, anot jo, serga daugelis lietuvių, ir siūlė nuo jos išsigydyti - imti ir pačiam susiręsti sau pastogę. Tik kad viskas apsiribojo teorijomis: reikia taip, reikia anaip... O jei pinigų neturi, tai ir toliau „sergi” būsto patologija” - paskaitos čia  nepadės”. Ir visi jam pritarė.

 

Paskui nuėjau miegoti. Dar girdėjau, kaip prie stalo likę svečiai vėl ėmė pasakoti bauginančias istorijas, bet aš užmigau. Visą naktį sapnavosi košmaras, kaip čiuožiant ledu, pro žvejų išgręžiotas eketes, mane bando pastverti mėlyna skenduolio ranka... Ai, ką aš žinau. Viso gero.

Petriukas