Ciao, mieloji Džiuljeta,
Tiesą  sakant, manau, kad tu jau važiuoji į Lietuvą ir šis laiškas Italiją pasieks pavėluotai. Vis dėlto įprotis pasakoti naujienas tau laiškuose yra gajus, todėl ir šį kartą jam nenusižengsiu.

Panašu, Šiaurės Lietuvoje, kur aš išbuvau jau nemažai laiko, pagaliau atėjo pavasaris. Tu ir neįsivaizduoji, koks nykus metas prasideda nuo pat Visų Šventųjų. Matyt ne veltui mano pažįstamas nuo Kelmės mėgsta pajuokauti, jog vasara Lietuvoje trunka mėnesį, rečiau – du, o visa kita nykus ruduo: pilkas dangus, šaltas, košiantis vėjas ir nemažiau pilki veidai gatvėse...

Ankstesniuose laiškuose manęs klausei, kaip praėjus 20-mečiai atkurtos Nepriklausomybės metų, lietuviai žiūri į savo Rytų kaimynus?

Sakyčiau, visuomenėje visko užtenka: ir rusofiliškų, ir rusofobiškų nuotaikų. Jaunimas labiau orientuotas į vakarietišką mąstyseną, vyresni, kaip man pasirodė, jaučia šiokią tokią nostalgiją rusų kultūrai. Taip, aš kalbu apie kultūros apraiškas: meną, kiną, muziką, literatūrą... kas daugumai gyvenusiųjų prie sovietų yra „arčiau kūno“ negu „tuščiaviduriai“ holivudiški juokeliai. Politikai mažai kuo skiriasi ir čia, ir mūsų Italijoje, ir Rusijoje. Gal tik nevienodai juos veikia demokratijos stabdžiai. O apie verslininkus iš viso nėra ko kalbėti: nepriklausomai nuo tautybės, jie eis į sandėrį nors ir su pačiu kipšu, kad tik iš to būtų naudos... Na, žinoma, neskaitant tokios „baltos varnos“ kaip aš... (Juokauju) Tačiau bala jų nematė, kaip čia dažnai sakoma.

Kovui baigiantis gražiame Tytuvėnų miestelyje gimnazistai surengė rusų kalbos šventę rusų literatūros klasiko L. Tolstojaus 100-osioms mirties metinėms paminėti. Buvo demonstruojamas filmas apie šią pasaulinio garso asmenybę, suvažiavo svečiai ir iš kitų rajone esančių mokyklų. Pasak mano pažįstamo, buvo malonu iš arti stebėti jaunimą, kuris į pasaulį žvelgia jau kitaip, negu jų tėvai.

O tąkart šventės organizatoriai dalyvius pakvietė į mugę, parodė filmą  apie rašytojo gyvenimą, buvo čia ir prizų, ir vaidinimų, ir juoko, ir viso kito.

Panašu, laikmetis pakeitė kiek apsnūdusį Lietuvos kaimo bendruomenės gyvenimą. Jau neužtenka mokėti pasodinti bulvę, o rudeniui atėjus derlių  nusikasti. Štai Akmenės rajone pradedami mokesčių apskaičiavimo ir pajamų deklaravimo mokymai, skirti vietos žemdirbiams.

Kol dar neprasidėjo pavasario darbymetis, ūkininkams bus suteikta žinių ir praktinių  gebėjimų, kaip apskaičiuoti apmokestinamąsias pajamas, mokesčius, užpildyti pajamų deklaraciją, įvertinti savo ūkio ekonominį  dydį. Mokymuose pagal galimybes dalyvaus ir  mokesčių inspekcijos specialistai. Per visą laikotarpį planuojama organizuoti net 250 mokymo kursų ir apmokyti ne mažiau kaip 4500 žemdirbių. Beje, mokymas žemdirbiams yra nemokamas.

Naudodamasis proga noriu pasakyti, jog čia jau niekieno nebestebina ES fondų finansuojami įvairūs projektai, ir nebūtinai tik kaime. Tačiau vis dažniau pasigirsta balsų, jog pinigai tik „įsisavinami“. Taigi apie efektyvų jų panaudojimą nėra ir ko kalbėti. Juk ir aš tau rašiau apie kažkurio kaimo projektą sukurti savo herbą ir kitus ne visai aiškius ES pinigų panaudojimo atvejus. Bet palikime visa tai – čia jau kontroliuojančių struktūrų rūpestis...

Man pasirodė  labai įdomus lietuvių paprotys: prieš pat Velykas marginti vištų kiaušinius. Esu ir anksčiau kažką tokio matęs kitur, bet čia kiaušinių (gyvybės simbolio) marginimas – tikras bei unikalus tautinis menas. Mama mia! Žinoma daug visokių dažymo technikų, tam panaudojant sintetinius ir natūralios kilmės pigmentus. Manau, kad tau atvažiavus dar to gero bus nemažai likę, ta prasme, nesuvalgyta. Taigi pati galėsi pasigėrėti bei įvertinti, o jeigu ką – nusipirkti bei parsivežti Italijon.

Beje, atvykusi pirmiausia turėsi iškepti mano taip mėgstamą picą su jūros gėrybėmis. Tiesą sakant, picas kepa ir lietuviai, bet jų kepamų picų kainos ir kokybės santykis – tikra katastrofa! Ir važiuodama būtinai pagriebk keletą butelių vyno. Už pigų, jauną stalo vyną čia mokama tiek, kad pas mus, Italijoje, galėtumei jo kibirą nusipirkti, o gal net du. Manyčiau, todėl, kad vyno gėrimo tradicijų šiame krašte beveik nėra, todėl apsukrūs vietiniai verteivos bet kokį paspalvintą birzgalėlį parduoda gero, rūšinio vyno kainomis.

Ak, taip! Kone pamiršau. Radviliškio rajone yra toks Gražionių kaimas, kuriame vyrauja sovietmečio statybos blokiniai daugiabučiai. Neseniai lankiausi pas tame kaime gyvenantį ūkininką. Kaip priimta pas lietuvius, susipažinome, iškart pakvietė atvažiuoti... Taigi savo akimis regėjau vieną iš to laikmečio statybos „šedevrų“: stogas kiauras, sienos pelija, byra sienų tinkas, elektros instaliacija daug kur pažeista – žmones kabelius prasitiesę ant sienų. O iš surūdijusių vamzdynų bėga skystis, vietinių vadinamas vandeniu.

Taigi čia reikalingas kompleksinis problemos sprendimas, nes vien stogo lopymas arba vien tik vamzdynų keitimas mažai ką duotų. Todėl, išgirdę apie daugiabučių namų modernizacijos programą, gražioniškiai ja susidomėjo į susitikimą pasikvietė savivaldybės specialistę, atsakingą už daugiabučių namų renovaciją.

Jeigu dar prieš  kokius porą metų valstybė pasiimdavo ženklią dalį kapitaliai renovuojamo namo išlaidų, dabar gyventojai begali tikėtis gauti tik simbolinę jos paramą, kurią kaip mat prarytų išaugęs PVM ir kitokie mokesčiai. Pameni, viename laiške rašiau apie čionykščių valdžios vyrų polinkį „žaisti“. Čia tipiškas pavyzdys.

Ką gi. Iki greito susitikimo.

(Visuomet tavo) Džiuzepė 
 
Į viršų