Labas, mieloji Džiuljeta!
Gavau tavo elektroninį laišką, perskaičiau, ir lyg namuose pabuvojau... Maloniai nustebau sužinojęs, kad dėdė nusipirko kitą mašiną, o mums padovanojo savo džipą. Tiesa, nebenaujas, visgi 2004-aisiais pagamintas „laužas”, bet man važinėti Šiaurės Lietuvos keliais ir šunkeliais bus kaip tik. Čia dar ne tokiomis senienomis žmonės važinėja!
Rašei, jog ketini dovanotu džipu atvažiuoti į Lietuvą, susipažinti su vietos žmonių gyvenimu ir prašei plačiau apie tai papasakoti.
Lietuviai pasižymi kiek kitokiu humoro jausmu nei mes, italai. Iš pradžių to nesupratau, bet po truputį vaizdas išryškėjo. Trumpai drūtai – lietuvius linksmina kaimynų nelaimės ir į neviltį varo jų sėkmė. Tikra klasika tapo senas anekdotas apie du ūkininkus. Vienas klausia: „Petrai, ar tavo karvė rūko? - „Ne”. - „Tuomet tavo tvartas dega”. Jei gerai, išanalizuosi aprašytą situaciją, daug ką suprasi apie lietuvius. Matant degantį kaimyno statinį juk taip smagu pašmaikštauti! Dar linksmiau žiūrėti, kaip kaimynas Petras lyg nuplikytas laksto aplink degantį tvartą, nežinodamas, ko griebtis...
Kai prie stalo susirenka giminės ar seni draugai, daug šnekama apie visokias nelaimes, katastrofas, ligas, gydytojų klaidas ir mirtį. Kuo daugiau prisiminsi bei papasakosi šitokių kraupių istorijų apie save ar savo artimus, tuo labiau pamaloninsi sėdinčiuosius prie stalo, o jie savo ruožtu pasakos apie jiems, jų tėvams, seneliams ir proseneliams kažkada nutikusius dalykus. Tačiau jeigu susitinka du priešai, tada vienas kitam pasakoja, kaip puikiai sekasi gyventi, kiek daug keliauta ir pamatyta pasaulio, kokia nuostabi uošvė, užrašiusi savo 50 hektarų ūkį žentui, ir t. t. Tokios kalbos verčia priešus žaliuoti iš pavydo. Ir kuo daugiau žmogus turi nedraugų, tuo plačiau jis linkęs viešinti apie savo tikrą ar tariamą sėkmę, alibabiškus turtus, naudingus ryšius bei sotų, klestintį gyvenimą.
Todėl, kai atvažiuosi, jokiu būdu nesigirk, kad dėdė padovanojo mums džipą. Negalima skaudinti draugiškai nusiteikusių žmonių. Tave čia palaikytų nedėkinga išsišokėle. Verčiau jiems papasakok ką nors malonaus, pavyzdžiui, kaip neseniai dvi savaites praleidai ligoninėj ir vos galo negavai nuo paukščių gripo. Taip pat tiktų pasakojimai, kokiomis ligomis persirgo mūsų vaikučiai, senelė Rozalija bei josios ketvirtas vyras, beje, į gyvenimo pabaigą „pasigavęs” Alzheimerį. Tiktų ir pernykštė istorija, kai gerokai jauno vyno trūktelėjęs dėdė Antonijas, važiuodamas į garažą, tau pervažiavo kojos pėdą ir pusantro mėnesio „nešiojai” gipsą! Arba, kaip aš gurkštelėjau iš butelio, kuriame buvo ne vynas, bet actas. Meni, tada raičiausi ir viduriavau keturias dienas! Kuo daugiau tokių istorijų prisiminsi, tuo labiau būsi mylima aplinkinių.
Atvažiavusi nerodyk dantų be reikalo, kaip esi įpratusi namuose. Čia šypsomasi saikingai (idant tiems, su kuriais bendrauji, nekiltų įtarimų, kad tau puikiai sekasi). Ir tais retais atvejais tavo šypsena turi būti lyg atsikandus rūgštaus obuolio. Lyg per prievartą. Dar yra laiko: atsistok rytais prieš veidrodį ir pasipraktikuok po 10-15 minučių, kad paskui čia man gėdos nedarytumei, o aplinkinius neverstumei pasijusti nejaukiai...
Lietuviško humoro pavyzdžių sutinku kiekviename žingsnyje. Jeigu užeisi į prekybos centrą, pamatysi, jog kai kurių produktų kainos yra „dvigubos”. Pavyzdžiui, kuris nors kečupas kainuoja 3,99 lito ir čia pat parašyta: „2,99 Lt”. Jei gerai įsižiūrėsi, didesnė kaina yra nubraukta. Paklausi, kam tada ją iš viso rašyti? Matai, čia lietuviškas humoras: pirkėjas, pamatęs, kad prekė „atpigo” visu litu, labai apsidžiaugs ir ją nupirks.
Kai atvykau, dar buvo galima rasti prekių, kurių kaina baigiasi nuliu, t. y. 5,00 litai, 20 litų, 3 litai 50 centų. Dabar gi nulius pakeitė devynetai: 4,99 Lt, 19,99 Lt, 3,49 Lt. Ir t. t. Anąkart nuėjau turgun nusipirkti žalumynų. Žiūriu, senutėlė senjora petražolių atnešusi. Klausiu? „Kiek kainuoja?” - „1 litas 99 centai”. - „O krapai?” - „99 centai”. - „Kodėl ne du litai ir ne litas?” - „Nesikabinėk sūneli, visur dabar taip...” - sako man toji senjora. Argi ne geras lietuviško humoro pavyzdys!
Ne taip seniai Pakruojo rajone, Gedučiuose paminėtos „mokslininko, pralenkusio epochą” - T. Grotuso 225-osios gimimo metinės. Bėda ta, kad šio, anot gedutiškių, pasaulinio garso mokslininko vardo nėra girdėjęs dažnas lietuvis, jau nekalbant apie kitus kraštus. O pasirodo, anas savo laiku pateikė vertingų samprotavimų apie vandens mineralizacijos kilmę, suformulavo lorescencijos dėsnį (ar esi kada apie tokį girdėjusi?) ir dar visokių kitokių gerų dalykų padarė.
Lietuviškas humoras liejasi iš posmų. Štai Pakruojo krašto poetė T. Murnikienė rašo: „Lyg išdykęs vaikėzas/Vėjas neša lapus/Čia sušluoja į krūvą?Čia vėl suka ratu”. O juk labai gyvenimiškos eilės! Rudenį, eidamas pro Šiaulių m. savivaldybę, mačiau prie durų ir pasieniuose suneštas krūvas senų lapų, kuriuos sklaidė vėjas. Dar nufotografavau. Kaip tikroviškai ir su meile viską aprašė poetė!
Apie lietuvius galėčiau papasakoti ir daugiau. Tačiau kol kas dedu tašką, nes suėmė miegas.
Tavo Džiuzepė
