Labas miela Džiuljeta,
Vis dar bastausi po Šiaurės Lietuvą, o vilčių įsteigti makaronų fabrikėlį nė kiek nepadaugėjo... Pameni, rašiau apie tai, kaip Kelmės rajone vargingai besiverčiantys laukia nesulaukia labdaros iš Vakarų? Pagalvojau, o kodėl čia nepastačius fabrikėlio? Vietiniams atsirastų darbo, o čia pat pagaminti kokybiški makaronai būtų gerokai pigesni nei atvežtiniai. Pagaliau dalį produkcijos galima skirti labdarai, juk pas mus Italijoje dažnas verslininkas remia skurstančius, kas laikoma savaime suprantamu dalyku... Bandžiau ta tema kalbinti rajono valdininkus: „Nežinome, neaišku, kaip čia viskas būtų...” - purtėsi anie atsakomybės ir siūlė man vykti į sostinę. Tokia tipiška vietinių valdininkų strategija, niekuo neįpareigojančios šypsenos, o kartais - arogancija, biurokratizmas, korupcija, nesusigaudymas reikaluose, už kuriuos yra atsakingi... Žiūri į tokį bukagalvį ir prisimeni kažkurio literatūros klasiko pasakytus žodžius: „Jį pareigos nuo proto išvadavo”.
Ir kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad daugelio lietuvių gyvenimą valdo paradoksai bei kompromisai. Matyt, jie įsišaknijo per ilgus okupacijų metus, kai svarbiausia buvo išlikti bet kokia kaina. Savotiškas lankstumas, idant nebūtumei išrautas su šaknimis. Tačiau šiandien neketinu tiek gilintis – paminėsiu tik keletą atvejų.
Štai man būnant Lioliuose (Kelmės r.) triukšmingai ir, kaip pasirodė, su geroka doze pompastikos visuomenei pristatytas šalies prezidentės aprobuotas miestelio herbas. Tačiau klystumei galvodama, miela Džiuljeta, kad tai Liolių bendruomenė panoro herbo, iškėlė bei aptarė idėją, kreipėsi į heraldikos specialistus bei dailininkus... Ne. Iniciatyva buvo nuleista „iš aukščiau” – valdžia žino geriau, ko liaudžiai reikia. Tokį vaizdą susidariau klausydamasis miestelio seniūno kalbos: „Nuoširdžiai dėkoju merui, savivaldybės administracijos direktoriui, Kultūros ir sporto bei Finansų skyrių vedėjams, padrąsinusiems pasirūpinti seniūnijos herbu...” Kaip senais gerais laikais: esame dėkingi partijai už rūpestį ir, asmeniškai, Leonidui Iljičiui...
Krizės pabaigos čia dar nematyti. Iš dalies ir todėl, kad kai kam ji ya naudinga – taip kalba vietiniai. Štai vienos Joniškio rajono bendrovės šefas ilgai postringavo, kaip būtina visiems išvien laikytis krizės akivaizdoje ir taupyti lėšas. Net algas dirbantiesiems apkarpė. O pats tuoj po Naujųjų išlėkė atostogauti į Antaliją. Įdomu, ar bendrovės klestėjimo metais jis „iš solidarumo” dalinosi su dirbančiaisiais savo pelnu? Labai tuo abejoju...
Didieji prekybos centrai irgi nuolat deklaruoja savo dėmesį bei rūpestį pirkėjams. Ar tikrai taip? Daug kur juose dalis darbuotojų išguiti lauk, o likusieji dirba už du arba tris ir gauna tik tiek, kad nemirtų badu. Pasitaiko, kad prekybos salės nepritaikytos – savo laiku jos buvo statomos visai kitiems tikslams, todėl žiemą darbuotojai šąla, o vasarą oro temperatūra čia persirita per trisdešimt laipsnių... Taip ir norisi sutikus tokį vadovą pasakyti: „Ko, gerbiamasai, kabini makaronus? Jeigu tau tiek terūpi savi darbuotojai, ko verti reklaminiai triukai apie tariamą rūpestį kitais?”
Štai mano pažįstami kelmiškiai pasakojo, kad vietinio prekybos tinklo galva, mėgstantis papostringauti apie dvasines vertybes, didžiadvasiškai išspirdavo lauk pardavėjas, vos tik ateidavo laikas joms eiti mokamų atostogų. Žinoma, jų vieton priimdavo kitas, apsiėmusias dirbti už minimumą – kol joms ateis laikas atostogauti... Bet įdomiausia, kad neteko girdėti, jog kuri iš jų būtų ieškojusi teisybės teismuose ar pan.! Su baudžiauninko nuolankumu tikima, jog „nedera šlapintis prieš vėją”.
Paradoksų šioje šalyje apstu ir jų rasi bet kokiame lygyje. Štai pernai internete paskelbtas politinių partijų narių, turėjusių problemų su teisėsauga, sąrašas. Ir ką manai? Partija, daugiausiai kalbanti apie teisingumą, jame užtikrintai pirmauja... Visos partijos, kokiais lozungais it figos lapais savęs nedangstytų, gina išimtinai tik stambiojo kapitalo interesus. Nežiūrint to, eina į rinkimus ir juose laimi! Mat visada atsiranda naivuolių, manančių, kad keletą metų opozicijoje prasistumdžiusieji, atėję į valdžią, tikrai kažką pakeis. O juk, kaip sakydavo didžiai protingas žmogus Joškė Finkelšteinas, mūsų kaimynas, „visos partijos tėra mėšlas, laikomas stambiųjų oligarchų šakėmis”.
Dažnas lietuvis laiko save išrinktuoju, kuriam nerašyti įstatymai. Pavyzdžiui, neseniai sujudo mamos, kurios bandė apgauti valdžią, taigi ir mokesčių mokėtojus, įsidarbindamos už fiktyvias algas, idant gautų didesnes motinystės pašalpas. Apgaulė išaiškėjo. Manai, moteriškės atsiprašė arba kitaip atgailavo pažeidusios įstatymą? Ne. Jos piketavo, degino žvakes, nešiojo karstus ir pan. Suprask, valdžia jas ir jų mažus vaikus ketina numarinti badu. Betgi šalyje skursta ir kitos socialiai pažeidžiamos grupės: invalidai, pensininkai, bedarbiai ir t. t. Ir skursta, ko gero, dar labiau negu tūkstantines paramas „išsirūpinusios” mamaitės. Argi skurdas - tai pagrindas pažeidinėti įstatymus?
Panašu, kad visuomenėje vyrauja būtent tokios nuotaikos... Bet grįžkime į Šiaurės Lietuvą.
Kelmės valdžia nutarė nuo metų pradžios nebemokėti priedo prie atlyginimo specialiosios mokyklos naktinėms auklėtojoms ir jų padėjėjoms. Per mėnesį šitaip ketinama sutaupyti net 143 litus! Tačiau priedus ir toliau gaus mokyklos direktorius, pavaduotojai ugdymui, vyriausioji buhalterė ir t. t.
Arba štai Kelmės rajono taryba patvirtino sprendimą, kuriuo remiantis bus įsteigtas biudžetinių įstaigų apskaitos skyrius su 10 etatų (!). Vos gyvus ir mažai ką beveikiančius biudžetininkus dabar kontroliuos 10 naujų veltėdžių. Ar viskas taip juoda? Tikrai ne. Štai taupymo sumetimais rajono Švietimo skyriuje naikinamas vieno specialisto etatas...
Nemalonias kalėdines „dovanas” gavo ir apie 70 Naujosios Akmenės medikų: nuo balandžio 1-osios uždaromi čionykštės ligoninės Chirurgijos ir Reanimacijos skyriai. Gyventojai pašiurpę, kad dabar susižalojusius ir greitosios pagalbos reikalingus artimuosius teks gabenti į apskrities centrą. Kiek kainuos kelionės ir lankymas? O juk vienos kelionės greičiausiai ir nepakaks...
O pabaigai ką nors linksmesnio... Šalyje tebevyksta „internetizavimosi” vajus, gyvenviečių bibliotekose įrengiamas nemokamas internetas, bet naujovės domina nebent tik jaunimą. Anąkart viešėdamas Pagryžuvyje (Kelmės r.) sutikau močiutę. Klausia: „Vaikeli, gal girdėjai, kur čia prie mūsų bibliotekos internatą prijungė? Du ratus apsukau aplink pastatą, o vis nerandu”. Klausiu jos, koks internatas prijungtas: neįgaliųjų, moksleivių ar kitas?.. „Ne, - sako toji, - turi būti kažkoks televizorius, kampu vadinasi, per kurį gali pamatyti ir susikalbėti su visu pasauliu!” Tada supratau, jog kalba sukasi apie internetą. Oi, nelengvai skinasi naujovės kelią į Šiaurės Lietuvos provinciją!
Ką gi, šiam kartui pakaks. Pabučiuok mažuosius.
Tavo Džiuzepė
