Radviliškio ligoninėje gydytas pacientas teigia, kad gydymo įstaigoje pradingo jo drabužiai.

Pranas LUKOŠEVIČIUS

Gražionių kaime gyvenančiam Vladimirui Marachovskiui pasisekė, kad turi gerą kaimyną. Antraip į namus iš Radviliškio ligoninės turbūt būtų kulniavęs nuogas. Žmogus pasakoja, kad į ligoninę atvažiavo apsirengęs, o kai jį išrašė į namus – drabužių niekur neberado. Dingo ir lazda, kurią ligoninės darbuotojos esą buvo įkišusios į tą patį maišą su jo drabužiais. Žmogus sako neatgavęs ir savo piniginės. Žodžiu – iš ligoninės būtų paleistas kaip motina pagimdė, gerai, kad kaimynas iš namų kitus drabužius atvežė. 

 

Tuo metu Vladimiras Marachovskis gyveno netoli Gargždų (Klaipėdos r.), geležinkelyje dirbo elektriku. Į darbą, net ir žiemą, važinėdavo dviračiu. Turėjo namus, žmoną. Praėjusių metų pabaigoje, kaip visuomet, vieną rytą skubėjo į darbą. Netikėtai jį užkliudė nežmonišku greičiu lėkęs  automobilis.

Pargriuvo, trenkėsi į kelią. Suteikus pirmąją medicinos pagalbą liko namuose, gydėsi ambulatoriškai. Žmona Salomėja rimtai sirgo, todėl nusprendė geriau būti šalia jos, nors ne kažkoks jai pagalbininkas buvo, vis su lazdele, gerai, kad padėjo kaimynai. Bet vėl nelaimė – mirė žmona. Liko vienišas, negaluojantis. 

 

Nežinia, kiek ilgai taip būtų gyvenęs, jei ne artimiausieji. Gražionių kaime (Aukštelkų apylinkės seniūnija) gyvena jo motina ir brolis. Parsivežė Vladimirą. O namų šeimininkams irgi nelengva: aštuoniasdešimt ketverių metų Anastazija Marachovskaja jau keleri metai po kambarius važinėja invalido vežimėliu, tik geru oru įrengtu medicininiu tilteliu nuvažiuoja į lauką pakvėpuoti. Gerai, kad sūnus Vacys padeda. Vienai gaunamos pensijos pakaktų, tačiau iš jos tuo metu gyveno trise, todėl su pinigėliais buvo striuka. Netikėtai nelaimę patyręs Vladimiras buvo priimtas, paguostas, nes motinos širdis visiems savo vaikams vienoda; Vladimiras netapo našta.

 

 

Praėjusių metų gruodį, prieš Kalėdas, V. Marachovskis staiga neteko sąmonės. Nieko kito nebeliko, kaip skubėti į ligoninę. Kaimynas savo automobiliu nuvežė nualpusį. Iš paskos nuskubėjo ir šeimos draugė Rima Meškauskienė, atvažiavusi paviešėti iš Kelmės rajono Kražių miestelio.

 

Radviliškio ligoninės priimamajame buvo greitai atlikti visi būtini formalumai – ligonis paguldytas į Reanimacijos skyrių, asmeniniai daiktai sudėti į specialų maišą, jis stipriai užrištas, prisegtas žymeklis su pavarde, adresu.

 

Vėliau tas maišas tapo svarbiausiu pasakojimo ,,veikėju“. Dėl jo kilo d aug neaiškumų, kurie iki šiol neišaiškinti, nes maišas nežinia kur ir kaip dingo. Radviliškio ligoninėje pacientui buvo suteikta pagalba, paskui medikai nusprendė, kad pacientą būtina nuvežti pas Šiaulių ligoninės chirurgus. Taip ir padarė. Su Radviliškio ligoninės rūbais žmogus buvo paguldytas į Chirurgijos skyrių. Jame praėjo nustatytas gydymo laikas. Iš Šiaulių jau sveikesnis žmogus buvo sugrąžintas į Radviliškį; čia medicinos specialistai nusprendė, kad pacientas gali keliauti pas saviškius.

 

 

Šeimos draugė R. Meškauskienė pasakojo, kaip ruošėsi išvažiuoti į namus V. Marachovskis. Su išrašymo dokumentais atėjo atsiimti savo drabužių bei daiktų. Tačiau keista: jo maišo su rūbais darbuotoja niekur nesurado. Tarsi niekada ir nebuvo. Nėra – ir viskas. Nejau jį į ligoninę atvežė nuogą? Kažkokia nesąmonė: vargšas žmogeli, ką nori, tą daryk, o valdiškus drabužėlius atiduok; jei  patinka, eik plikas kaip tilvikas... Juokas pro ašaras. O radviliškiečiams žmonių sveikatos saugotojams, panašu, nė motais: nusirenk valdiškus ir klišenk, lazdele pasiramsčiuodamas, į Gražionių kaimelį.

 

Drabužių priėmėjos vis klausinėjo, kas į tą maišą buvo įdėta, net suabejojo: gal išvis tokio nebuvo, bet įtarimą atmetė.

 

O tame V. Marachovskio maiše buvo sutalpinta tamsiai žalia striukė, mėlynas megztinis, tamsios kelnės, striukėje - piniginė su nedideliu kiekiu pinigų, buvusi ir lazda juoda rankena... Ta lazda ne jo – išvežant į Radviliškį mama davė, kad atsigavęs galėtų lengviau vaikščioti.

 

Maišas neatsirado. Į namus, žinoma, nuogo neišleido. Paskambino namiškiams. Atvažiavęs parsivežti kaimynas atvežė kitus rūbus.

 

 

Vėlų rytmetį važiuodami gerai nuo sniego nuvalytu Gražionių kaimo keliu, padedant kaimiečiams, sustojome prie A. Marachovskajos namo. Jis – nedidelis, kiemo viduje, tarsi pasislėpęs už kito pastato nugaros. Snieginas takelis atvedė prie namelio durų. Kieme sulojo šunelis. Pasitiko šlubčiojantis, lazdele pasiramstydamas vyras. Virtuvėje invalido vežimėlyje sėdėjo moteris. Prisistatinėti beveik nereikėjo. Susipažinome, laisvai kalbėjomės.

 

Šį sunkmetį nelengva pirmos grupės invalidei. Tačiau, anot jos, nieko nepadarysi, kad taip gyvenime yra; reikia tikėti, tai laikina, praeis, kaip praėjo ne vienas sunkus laikotarpis. O senutė irgi buvo nustebinta: kaip galėjo atsirasti tokių, kurie išdrįstų pasisavinti kuklų asmeninį ligonio turtelį?.. Sakė, kad tai netelpa į galvą, o atsigulti į ligoninę jau savotiškai baisu. Ne, ne to maišo gaila – gaila, kad yra abejingų, nerūpestingų medicinos tarnautojų, besirūpinančių savo poreikiais, pinigine. ,,Jeigu įkiši pinigėlių, dar kiek pagydo, pasižiūri, o jei ne – gali mirti...“ – savo nuomonės neslepia pašnekovė. Kalbėdama apie, jos nuomone, esamą tvarką Radviliškio ligoninėje, senoji pravirko. Nosinaite nusišluosčiusi ašarotas akis susimąstė: „Gal naujas sveikatos ministeris sugebės įvesti tvarką, įveiks neteisybę?..“ 

 

 

Nori nenori „Radviliškio naujienoms“ teko aiškintis, kaip dingo ligoninės paciento asmeniniai daiktai. Pasirodo, be žinios dingsta ne tik žmonės, bet ir maišai su rūbais. Teko išklausyti ir antrąją, medicinos darbuotojų, pusę.

 

Net dvi dienas truko tas darbas. Paskambinome į Radviliškio ligoninės priimamąjį. Atsakymas trumpas: ,,Nežinome. Kreipkitės į direktorę“. Tai buvo kovo 15-osios rytą. Direktorės Danutės Povelauskienės telefonas smagiai grojo kažką panašaus į maršą, o besiklausant atrodė, kad maišas su ligonio daiktais smagiai kažkur šokinėja... 

 

Pavyko pasiskambinti ligoninės sekretorei Kornelijai Banaitytei. Darbuotoja maloniai atsakė, jog direktorės nėra, išvykusi, pasiūlė užklausimą pateikti raštu. Tos dienos popietę buvo išsiųstas laiškas su trimis klausimais: ar V. Marachovkis buvo gydomas, kodėl jam nesugrąžinti rūbai bei asmeniniai daiktai, kur jie dingo. Atsakyti, kaip numato šalies įstatymai, paprašyta per vieną darbo dieną. Žinoma, toji darbo diena jau ėjo į pabaigą, visa viltis – kita. Kovo 16-oji – ištisa darbo diena, ir atsakyti į tris nedidelius klausimėlius neturėtų būti labai sunku. Tačiau viltis nuvylė – keletą kartų telefonu bendrauta su ligoninės sekretore, o su direktore net ir telefonu pasikalbėti nepavyko – vis užsiėmusi ir užsiėmusi. Galiausiai kažkur ir sekretorė dingo. „Visi dingsta, - pamaniau, - tarsi maišai.“ Bet pagaliau švelniai atsiliepė lyg ir vadybininkė. Apie tą reikalą viską žinanti. Laiškas redakcijai parašytas ir autoritetingų darbuotojų bus išsiųstas. Darbo diena baigėsi, o laiško – nė kvapo.