Būkime pažįstami. Mano vardas Petras, bet visi vadina Petriuku, mat dar nepilnametis. O pavardė – nei šiokia, nei tokia: Kisielius. Dėl jos jau ne vienas klasės draugas gavo į dantis. Dabar nebesijuokia. Gerbia. Bet tai ne išeitis. Kai pagalvoju, kokių dar patyčių teks iškęsti gyvenime, vidurius suka, bet ką aš žinau?.. Geriau jau būčiau Adamkus arba koks Kavaitis. Arba bent Arbačiauskas – vis geriau. Bet nepasirinksi.

 

Užaugęs noriu būti traukinio mašinistu arba politiku. Kodėl? Jei vairuočiau traukinį žiemą ir pavėluočiau valandą, visi sušalę manęs labai lauktų perone. O kai atvažiuočiau, keleiviai būtų labai laimingi ir man dėkingi. Traukiniai toli važinėja, o juos vairuojantys daug mato. Gerai būtų ir politiko darbas: nieko nedirbi, tik pliauški per televizorių visokias nesąmones. Mokykloje už tai dvejetus rašo, o čia tau dar ir pinigus moka, ir visaip gerbia.

 

Mano gimdytojai: motina šiuo metu bedarbė. Namuose sėdi ir valgyti verda. Aš jai pavydžiu: bent išsimiega kaip žmogus! O tėtušis apskrity dirba vairuotoju, kažkokias „šiškas” vežioja ir grįžęs mamai visokių įdomių nutikimų pripasakoja. O jeigu ateina draugai alaus gerti (alus didelė nelaimė ir baisiai kenkia, - aut. past.) tai tiek visko išgirstu, kad pusę pamirštu. Tėvo draugai mane pažįsta ir labai gerbia, sako, kalbu, kaip senatorius (čia, matyt, artistas arba koks Amerikos prezidentas?) ir, skirtingai nei pedagogai, man pranašauja didelę ateitį. Bet ką aš žinau?..

 

Visos pretenzijos - italams

 

Mokytojų mūsų mokykloj nedaug yra protingų, kaip aš. Vis kabinėjasi, pretenzijas reiškia šiaip, be priežasties. Štai per geometriją visi stačiakampiai žymimi raidėmis ABCD. Kokį savo sąsiuvinį beatsiversiu, vis tas pats. Baisiausia painiava. Lyg raidžių abėcėlėje daugiau nebūtų! Kai mane pakvietė prie lentos, aš nutariau tam padaryti galą savo asmeniniu pavyzdžiu ir nupiešiau stačiakampį, o jo kampus pažymėjau raidėmis: PZDC. Tokios į galvą atėjo. Ką aš žinau? Tai senmergė matematikė mane iškart namo išvarė ir liepė be tėvų nesirodyti.

Kitą kartą atsakinėjau apie Italiją. Geografė ir sako: „Gerai, Petriuk. Jei atsakysi į paskutinį klausimą, parašysiu tau patenkinamą pažymį: kaip vadinasi pasviręs bokštas Italijoje?” Bandau prisiminti. Neišeina. Klasės draugai pasakinėja, bet per tyliai. Nesuprantu. Tada mokytoja sako: „Palengvinsime užduotį, ar ne vaikai? Bokšto pavadinimas prasideda raide P”. Lengviau netapo: Parmos, Perudžos? Paryžiaus? Ne, šitas Prancūzijoje. Žiūriu, Tadas iš antro suolo užrašė ant sąsiuvinio tris raides PIZ... ir slapčia rodo man. Atsiminiau! Bet kas dėjosi, kai pasakiau! Mokytoja nuraudo it ridikėlis ir mane išgrūdo atsivesti tėvą, o klasė žvengė iki skambučio. Bet juk atsakiau gerai, tik vieną papildomą raidę teįterpiau. Netyčia. Bet kur tau! Ambų ieško! Jei nepatinka, tegul reiškia pretenzijas italams - ne aš jų pasvirusiam bokštui tą kvailą pavadinimą sugalvojau...

 

Tėvas tąsyk grįžo iš mokyklos toks sutrikęs, sako man: „Na, tu, Petriuk, jau visai... Ką ten apie pasvirusį bokštą prikalbėjai?” Motina tik šypt. Bet nesibarė labai. Nieko ten ir neprikalbėjau – atsakiau į dar vieną kvailą geografės klausimą, ir tiek. Būta čia ko...

 

O direktorius, storas kaip banko kioskas, kartą, girdžiu, sako auklėtojai: „O kaip tas sunkus vaikas Petriukas? Ar kalbėjotės su jo tėvais?” Blyn. Aš gi šratinuko šerdelė, lyginant su „dyriumi”. Tik saldainio popierėlis. Jis pats šonu pro duris tepralenda. Jeigu aš sunkus, tai koks tada jis? Ai, ką aš žinau, visi ten gerokai priplaukę...

 

Kuo kvepia taupymas

 

Anot tėvo, dabar taupo visi, o kitas verslininkas, betaupydamas, žiūrėk, ir saiką pamiršta. Štai vienas toks rajone sudūmojo, kad krizė – pats metas papildyti įplaukas ir sumąstė, jog nuo šiol jo darbuotojai nemokamai įmonės tualetu gali naudotis tik kartą per dieną. Jeigu viršijai limitus ir pirstelėjai papildomai, mokėk litą. Girdi, kam dabar lengva – krizė! Turim būti solidarūs. Vanduo tualete juk kainuoja. Ir dar elektra. Buhalterė įpareigota skaičiuoti limitus viršijusius kolegas ir vesti atitinkamą žurnalą. Ne visi su tuo sutinka, yra kas slapčia lekia į krūmus už administracinio pastato, paskui duobutę užkasa sniegu. Bet ateis pavasaris ir, įsivaizduoju, kaip tada kvepės taupymas! Kita vertus, tėtis mano – geras pasakorius. Gali būti, kad padaugino alaus (alus baisi nelaimė, kenkia – negerkite jo, - aut. past.) ir pripasakojo draugams, ko net nebuvo. Bet ką žinai, ką žinai...

 

Šviesus susitikimas

 

Penktadienį tėvas darbo reikalais važiavo į Akmenę. Čia kaip tik vyko šventė – Šviesos diena. Ta proga bažnyčioje surengtas koncertas, veikė proginė paroda ir t. t. Žodžiu, gražu ir visi laimingi. Belaukiant, kol vietos savivaldybėje reikalus atliks jo atvežtas valdininkas, sutemo. Ir jokio žiburio gatvėse. Kažkur bemaklinėjantį mano gimdytoją užkalbino du vietinės faunos atstovai: „Duok penkis litus buteliui!” Tėvas mandagiai paaiškino, kad gerti alkoholį viešose vietose yra draudžiama, kad tai kenkia ir t. t. Tada vienas užsimojo, bet mano tėvas išsisuko ir spyrė užpuolikui į tarpukojį. Tada paspruko. „Šviesos dieną galėjo bent kelias lemputes gatvėje įsukti”, - piktinosi sugrįžęs. Tačiau man atrodo, kad dieną ir taip šviesu, o Šviesos vakaro tąkart Akmenėje niekas juk nešventė, vadinasi... nėra ko valkiotis sutemus.

 

Gėris ir blogis

 

Grįždamas iš Akmenės tėvas trumpam užsuko į Viekšnius, kur sužinojo, jog neseniai apvogtas aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinis muziejus. Beje, lapkričio mėnesį viekšniškiai paminėjo šio žmogaus 200-ąsias gimimo metines. Tai, žinoma, gerai. Tačiau, kaip kužda mano intuicija, per jubiliejų vagis ir nužiūrėjo muziejų... O sprendžiant iš to, kas pavogta (vogti - labai blogai), vagis galimai buvo intelektualas, senienų žinovas: per langą išnešti senoviniai namų apyvokos daiktai, etnografiniai eksponatai ir pan. Greičiausiai paklausios prekės bus parduotos kokiam turtingam privatininkui, nusprendusiam paežerėj įsirengti pirtelę.

 

Gudrios bobutės

 

Šiemet mažmeninėse prekybos įmonėse uždraudus naktimis prekiauti alkoholiu, Joniškyje vėl atsirado „bobutės”, kurios, pasak tėčio, buvo laikomos Gorbio laikų atgyvena. (Gorbis – tai kažkoks rusų caras). Rajone visą mėnesį vyko akcija – buvo gaudomos bobutės ir tie, kas jomis naudojasi, bet policijos „laimikis” - apverktinas: jos ”nekibo”, kaip karosai, keičiantis orui. Papuolė tik smulkmė, nors gyventojai buvo įkalbinėjami pranešti (mūsų klasėj tokius vadina skundikais). Tačiau gudrias bobutes ne taip lengva susekti. Pošupių kaime kaimynas kaimynei pardavė 2 litrus „Tornado stipriojo” alaus. Įkliuvo. Kitame name rasti net 3 tokie buteliai. Irgi mat prekyba... O Drąsutaičių kaime aptiktas degtinės varymo aparatas. Dar kažkas pardavė nepilnamečiui cigarečių... Kaip baigiantis trimestrui sako mūsų auklėtoja: „Kuklūs įtempto darbo rezultatai...”

 

„Šiškos” lankėsi alaus darykloje

 

Ak, ir pavargau berašydamas. Bet tėčio draugai nuolat kartoja: ”Rašyk, Petriuk, dienoraštį. Kai užaugsi ir tapsi prezidentas, tavo užrašai atneš milijonus”. Todėl ir vargstu. Susirinko Pakruojyje Šiaulių apskrities merai ir jų pavaduotojai. Pats apskrities viršininkas R. Domarkas su pavaduotoju V. Jaruliu ten dalyvavo, ir Vyriausybės atstovas apskričiai V. Volkovas – daug „šiškų” ir „šiškiukų”. Po rimtos šnekos laukė ekskursija į naujai pastatytą karvidę ir į vietos alaus daryklą. Karvidėje, kur galvijams skamba muzika, svečiai ilgai neužtruko, todėl tėvas paskambinęs motinai pasakė, kad toji galinti pradėti virti vakarienę. Tačiau alaus daryklėlė garbiems svečiam turbūt pasirodė įdomesnė už karvidę - užtruko... „Vežu juos namo, - pasakoja tėvas. - O čia policija stabdo. Įkiša nosį į saloną ir iškart prašo manęs eiti į jų „pasatą”. Klausia: „Ką gėrei?” - „Sakau, pienelį. Karvidėje”. - „O kodėl mašinos vidus atsiduoda lyg alaus statinė?”. - „Keleiviai alų gėrė, bet ne karvidėje”, - sakau. Tada liepė papūsti, ir paleido. Dar du sausainius įdavė sakydami: „Kol juos parveši, promilių prikvėpuosi, todėl užkąsk”. Nežinau, buvo taip ar nebuvo, nes mano tėvas - didelis fantazuotojas. Ypač prie alaus (alus labai kenkia, - aut. past.).

Petriukas