„Nieko nėra amžino, išskyrus Dievą ir remontus“, - atvirumo akimirką kažkada prasitarė vienas Šiaulių pašonėje aveles ganantis klebonas, pagarsėjęs tuo, jog liepė išnešti karstą su velionio palaikais iš bažnyčios, nes žmonių auka pasirodė niekingai menka.

Nors vėliau dėl šių savo žodžių klebonas žiauriai įsižeidė, tačiau jis iš tikrųjų buvo teisus. Apie tai šiandien turėtų susimąstyti nemažas būrys miesto galingųjų. Arba tokiais save laikančių. O ypač svarbu teisingai pasirinkti prioritetus – kuriems remontams skirti patį didžiausią dėmesį.

Prieš porą dienų Specialiųjų tyrimų tarnyba plačiai iškudakavo sulaikiusi buvusį Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato viršininką Vidą Maigį, kuriam pasikėsinimo papirkti prokurorą byloje pateikė įtarimus dėl kurstymo piktnaudžiauti. Panešama, kad vyras areštinėn buvo uždarytas dviem paroms. Būdamas jo vietoje sulaikymo akimirką turbūt dažnas pagalvotų: „Kodėl policijos areštinėje neįrengiau liukso kameros, o juk galėjau... Ir lovų platesnių, minkštesnių...“

O koks vyras kažkada buvo ponas Vidas! Eiliniai policininkai iki šiol pasakoja legendas apie savo viršininką, kuriam esą ne lygis buvęs užeiti į budėtojų tarnybą. Ir buvę griežtai prisakyta – per parą neturi būti daugiau kaip vieno plėšimo. Ir taškas. O jeigu plėšimų pasitaikė daugiau? Tai jau budėtojų pamainos viršininko problema. Blogas, labai blogas policijos budėtojas, jeigu nesugeba pažaboti plėšikų. Tai ir žabojo vargšeliai taip, kaip išmanė. Laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal, - kažkada dainavo mūsų operos grandas. Ir iš tikrųjų - kas dabar besupaisys, ar tada nuo oficialiosios statistikos nebuvo nusuktas vienas kitas plėšimas, o gal ir ne vienas... Bet statistika blizgėjo.

Tuometinis policijos „generalinis“, pažiūrėjęs į statistiką, galėjo nebijodamas važiuoti į Šiaulius. Pavyzdžiui, aplankyti savo bičiulį poną Vidą. Kai iš miškingosios Dzūkijos į Šiaulius ką tik atvažiavęs V. Maigys gavo tarnybinį butą Vilniaus gatvėje, jo kaimynai skambino į redakciją ir stebėjosi, kad po langais per naktį stovėjo lygiai toks pats automobilis, kokiu tarnybiniais reikalais važinėjo tuometinis „generalinis Vytautas Grigaravičius. O įdomiausia tai, kad kaimynai teigė savo akimis matę, jog minėtą automobilį per naktį saugojo vyrai su policijos uniformomis.

Tikrai net mintis tokia nekiltų, jog valdiška mašina atvažiavęs pas bičiulį „generalinis“ liko nakvoti, o mašiną buvo įpareigoti saugoti policijos pareigūnai. Čia turbūt policijos profsąjungiečiai tokiu savotišku būdu surengė piketą po komisaro langais. Ane? Juk jeigu tai būtų tikras „generalinis“, tai jis tikrai nebūtų liepęs tokiame statistiškai saugiame mieste liepęs per naktį budėti prie jo mašinos. 

Bėgo metai, Ginkūnuose išdygo daili Šiaulių policijos viršininko, aršaus kovotojo su nusikalstamumu, pilaitė. Tik va, postą netikėtai paliko „generalinis“ ponas Vytautas. Neilgai trukus  su kėde turėjo atsisveikinti ir ponas Vidas. Tačiau nepraėjo labai daug laiko – ir abu vyrai vėl darbuojasi ranka rankon. Tik šįkart privačioje verslo konsultavimo firmoje, kurios direktorius – buvęs „generalinis“, o prie įmonės kontaktų Šiauliuose nurodomas pono Vido mobiliojo telefono numeris.

Ir kas tas verslininkas, dėl kurio dabar užvirė visa košė, o tokiems rimtiems vyrams, kaip ponui Vidui, pareikšti įtarimai? Ką tokį turėjo iš balos ištraukti prokuroras, kurį pasikėsinta papirkti?

Ar tik ne tą statybininką Joną Kungį, „Butremos“ šefą, kurio įmonės statybos aikštelėje, visiškai šalia Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato, nesislėpdami triūsė nelegalai, kai komisariatui vadovavo ponas Vidas. O darbus atlikusiems nelegalams vietoj algos atvažiavę pacanai pasiūlydavo „į snukį“. Ne tik pasiūlydavo, bet ir duodavo. Aišku, vėliau paaiškėdavo, kad tie pacanai nežinia iš kur atsirado, verslininkas jų nė nepažįsta, o nelegalai statybvietėje plušėjo be įmonės vadovo žinios – kažkokio mistinio asmens pasamdyti. Panašu, kad verslo konsultavimo specialistų pagalba ir tuomet nebūtų pamaišiusi. O gal ir nepamaišė, kas dabar supaisys?

O vienas laikraštis vos ne kas mėnesį giedodavo ditirambus puikiajam, protingajam ir nuostabiajam verslininkui. „Nusigaruota“ buvo iki tokio lygio, kad jau rimtu veidu buvo pasakojamos istorijos apie tai, kaip verslininkas visiems savo darbuotojams leido patiems nusistatyti sau atlyginimus, kokius tik nori. Ir visi darbuotojai pasitaikė labai supratingi ir nusistatė nelabai didelius atlyginimus ir kad jau puolė sąžiningai ir uoliai dirbti, jog net akmuo ėmė krutėti. Gerai dar, kad kalbėti nepradėjo, matyt, tuo metu ne pilnatis buvo.

V. Maigį pakeitęs Egidijus Lapinskas irgi investuoja į nuosavas statybas – mačiusieji sako, kad Kėdainiuose išdygo daili pilaitė. Negana to, apie 70 tūkstančių litų sukišta į E. Lapinskui numatyto skirti tarnybinio buto Parko gatvėje remontus...

O dabar įsivaizduokime, kokią šikarną kamerą už tokius pinigus būtų galima įrengti Šiaulių areštinėje: kondicionierius, odiniai baldai, 3D televizorius, lova su ortopediniu čiužiniu – praktiškai kaip keturių žvaigždučių viešbutyje. Iki penkių netempia, nes nėra gero vaizdo pro langą, kadangi langas geriausiu atveju – į areštinės kiemą. Žinoma, ir uniformuotos kambarinės (ar kambariniai) ne pačios maloniausios, gal ir maistas ne gurmano skrandžiui, bet gyventi jau būtų galima.

Praktika rodo, kad aukšti postai – ne amžini, todėl labai svarbu teisingai pasirinkti, ką pirmiausia remontuoti, kad vėliau netektų graužtis nagų.