Išgelbėti kito žmogaus gyvybę – kilnus poelgis. Šį kartą su šiauliečiais kalbamės apie organų donorystę – daugelio nuomonė teigiama, nors tik mažoji dalis jų turi donoro korteles. Tačiau daugelis šių kortelių neturintys padėti kitam sutiktų, kai kurie jau dabar yra susitarę su artimaisiais.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos ministerijos informuoja, kad per pusantrų metų, kai Lietuvoje buvo įteisinta galimybė elektroniniu būdu pareikšti valią po savo mirties paaukoti organus ir (ar) audinius donorystei, ja pasinaudojo jau 2615 žmonių. Nuo 2014 metų pavasario sutikimą elektroniniu būdu užpildė 1823 gyventojai, o šiemet – 792.
Iš viso Lietuvoje, rugsėjo 28 dienos duomenimis, donoro korteles turi 21 594 žmonės, iš jų 20 621 asmuo sutinka donorystei po mirties aukoti visus savo organus ir (ar) audinius, 973 – ne visus.

Sigita: „Jeigu jau nebepagydoma, tai gal tikrai verčiau atiduoti“
– Visą laiką girdime informaciją apie organų donorystę. Manau, kad toks dalykas yra reikalingas, nes medicina eina į priekį ir ne vieną žmogų taip išgelbėjo. Man su tuo kol kas neteko susidurti – mano artimiesiems irgi kol kas neprireikė tokios pagalbos. Jeigu kokia avarija būtų ir jeigu jau nebepagydoma, tai gal tikrai verčiau atiduoti organus ir numirti, negu kankintis. Aš pati kol kas nieko nepildžiau dėl organų donorystės ir nepildysiu – giminaičiai tegu viską tvarko ir sprendžia.

Šiaulietė: „Tai gali išgelbėti bet kurio žmogaus gyvybę“
– Manau, kad organų donorystė yra labai reikalinga – tai gali išgelbėti bet kurio žmogaus gyvybę. Iš mano artimųjų ir aplinkinių kol kas niekas nepaaukojo savo organų – bent jau neteko to girdėti. Aš pati sutikčiau paaukoti organą – tai manęs negąsdina.

Arūnas: „Kas juos gali padovanoti, tas dovanoja gyvybę žmonėms“
– Daug teko girdėti apie organų donorystę. Žinoma, kad tai yra reikalinga – yra žmonių, kuriems reikalingi organai, ir tas, kas juos gali padovanoti, tas dovanoja gyvybę žmonėms. Aš pats sutikčiau dovanoti kam nors savo organą – organo donoro kortelės neturiu, bet planuoju ją įsigyti. Manęs organų donorystė visiškai negąsdina.

Viktoras: „Šią idėją tikrai palaikau ir manau, kad tai yra labai reikalinga“
– Aišku, kad organų donorystė yra reikalinga. Net neturėtų būti klausimo, kodėl ji reikalinga – taip gelbėjame žmogaus gyvybę. Aš pats sutikčiau paaukoti organą – šią idėją tikrai palaikau. Manau, kad kiekvienas mąstantis žmogus sutiktų su tokia nuomone.

Kornelijus: „Išgelbėti kito gyvybę yra didelis dalykas“
– Aš esu už, nes žmonėms kartais reikia pagalbos. Žinome, kad būna visokių nelaimių, tai kodėl gi nepadėjus. Čia ir nuo tikėjimo priklauso – vieni pagal tikėjimą negali atiduoti organų, bet mano nuomone, jeigu mano sveiką kokią nors dalį rastų, tai su malonumu – tegu tik gelbėja kito gyvybę. Aš pats turiu donoro kortelę – jau seniai ją įsigijau, dar studijų laikais, kai jos tik atsirado.

Mindaugas: „Jeigu šeimos nariui būtų bėda, tai manau, jog tikrai sutikčiau“
– Manau, kad tai geras dalykas – manau, kad sutikčiau paaukoti organą. Donoro kortelės neturiu, tačiau apie tai reikėtų pagalvoti. Jeigu šeimos nariui būtų bėda, tai manau, jog tikrai sutikčiau. Pavyzdžiui, jeigu reikėtų inksto – tai tikrai padovanočiau. Apie nepažįstamą žmogų dar reikėtų labai rimtai pagalvoti.

Julija: „Taip galima išgelbėti ir netgi pačius mažiausius“
– Organų donorystė yra reikalinga. Manau, kad yra žmonių, kurie gali paaukoti organus ir yra tokių situacijų, kai jų labai reikia. Jeigu žmogui nutinka nelaimė ir jis išeina iš šio pasaulio, tai kitą žmogų jis gali išgelbėti. Taip galima išgelbėti ir netgi pačius mažiausius ar dar ką nors. Jeigu būtų tam tikros galimybės ir aplinkybės, aš sutikčiau tapti donore.

Nina: „Žinau, ką reiškia tokia pagalba“
– Man pačiai donore neteko būti, bet kai pati turėjau daug problemų su sveikata, tai žinau, ką reiškia tokia pagalba. Mano situacija buvo kiek kitokia – man kraują perpylė. Taigi į tokį dalyką žiūriu tik teigiamai – aš pati irgi sutikčiau tapti donore, bet iš manęs niekas neima. Aš jau būčiau pasirašiusi, bet sirgau labai sunkia liga, todėl nei kraujo, nei organų donore negaliu būti.

Vilma: „Senesni žmonės gal bijo, nes yra labai tikintys“
– Reikia viską daryti, kad būti išsaugota žmogaus sveikata ir gyvybė – tai yra svarbiau, negu numirusiam žmogui supūti. Aš pati sutikčiau tapti donore – kraujo donore jau esu seniai, organų dar ne, bet visi aplinkui žino mano nuomonę. Planuoju susitvarkyti visus reikiamus dokumentus. Mano aplinkoje žmonės persiskyrę pusiau – vieni už, kiti prieš. Senesni žmonės gal bijo, nes yra labai tikintys, o jaunesni dar apie tai negalvoja.

Inesa: „Toks poelgis yra kilnus ir taip galima kažkam pagelbėti“
– Norėčiau, kad po mirties mano organai būtų kam nors padovanoti. Bandome kalbėti su šeima – aš esu už organų donorystę, vyras palaiko tokį mano pasirinkimą, bet tėvai – nelabai. Gal mažai informacijos, gal patys nesidomi. Čia gal daugiau toks vidinis nusistatymas. Manau, kad tai dar yra toks pereinamasis laikotarpis.

Loreta: „Aš pati kraujo duodu, tai ir su kitokia donoryste sutinku“
– Mano nuomonė teigiama – sutikčiau tapti donore. Artimieji su mano tokiu pasirinkimu sutinka – turiu du sūnus ir jie yra patys mane įspėję: jeigu kas nors jiems nutiks, tai tada būtinai reikia jų organus atiduoti. Aš su jais lygiai tokį patį susitarimą turiu. Aš pati kraujo duodu, tai ir su kitokia donoryste sutinku.

Gražvydas: „Aš šiandien nesutikčiau aukoti savo organų“
– Esu prieš organų donorystę. Čia dar iš kurios pusės žiūrėsi – jeigu iš blogosios, kai žmones pagrobia ir numarina, pjausto jų organus, tai tokiu atveju – tikrai ne. Tačiau jeigu žmogus pats savo noru sutinka, tai tada gal ir nieko tokio. Aš pats šiandien nesutikčiau aukoti savo organų.