Seimo narė B. Vėsaitė bandė pasvarstyti, ar Lietuva yra pasirengusi referendumui dėl dvigubos pilietybės. O koks skirtumas? Referendumas ir parodys, kas ir kaip pasirengę. Kažkas ne taip su dviguba pilietybe Lietuvoje. Panašu, kad bijome prarasti lietuviškumą, tautiškumą ir tai, kas mus vienija. Vieni neįsivaizduoja, kad lietuviu gali tapti kitos rasės žmogus. Kita vertus, ką reiškia vienintelė ir nepakartojama pilietybė globaliame pasaulyje be sienų. Dabar vertybė yra vienas unikalus ir individus žmogus, o sienos žymi tik valstybės ribas, daugiau nieko. O ten ir kažkur toliau ten kuriame gyvenimą arba apsistojame neprognozuojamam laikui. Ūkis, kaip kad senovėje būdavo, šiandien nebepririša, viską atriša technologijos ir mokslo pasiekimai. Esame laisvi. Po vienų piliečių ateis kiti ir taip toliau. Tad kam pūsti ir putotis dėl tos brangiausios pilietybės – negi lietuvio pilietybė visai nesuderinama su Malio, Etiopijos, Japonijos žmogumi. Ir lietuvis, kuris yra lietuvis, tik gyvenimo aplinkybės jį nubloškė už jūrų ir marių, nesupras, kam čia rengtis referendumui. Juk gali būti, kad ir pats jis kur kas lietuviškesnis, nei mes čia tingiai vešintys piliečiai. Kam tas ypatingų nuopelnų Lietuvai mokestis? Tai mums, paskutiniesiems pagonims, lietuviškumas yra tokio ypatingumo prezumpcija, kad geriau jos su niekuo nemaišyti. Tad ką mano šiauliečiai?

Elvyra:
– Galimybė įgyti dvigubą pilietybę, matyt, priklauso nuo situacijos. Jeigu tikrai yra būtinybė – kodėl ne? Kam tik panorėjus duoti antrą pilietybę tikriausiai pernelyg būtų lengvabūdiška.

Sandra:
– Dėl kažkokių sportinių pasiekimų ar atneštos garbės Lietuvai suteikti pilietybę nebūtina. Manau, kad yra daug lietuvių, kurie galėtų daug padaryti ir pasiekti. Aš manau, kad turime išlaikyti savo tautiškumą patys savyje, savo tautoje, o ne ieškoti kituose. Patys iš savęs turime kažką duoti Lietuvai.

Gabija:
– Aš manau, kad tiesiog viskas priklauso nuo aplinkybių. Bet nemanau, kad čia yra toks jau stebuklingas dalykas, kuriuo negalima pasidalyti su tais, kurie yra to verti. Atėmė pilietybę Ž. Ilgauskui – tai juokinga, mano manymu. Yra tiesiog daug žmogiškų faktorių, tad ir vienareikšmiškai į klausimą sunku atsakyti. Bet nemanau, kad  lietuvio pilietybė yra kažkas išskirtinio, ko mes negalėtumėme suteikti kitiems, kas jos nusipelnė. Su suteikimu yra sudėtingiau, bet su atėmimu – iš lietuvių lietuvio pilietybės tikrai atimti nereikėtų.

Rūta:
– Manau, kad dviguba pilietybė Lietuvoje turėtų būti suteikiama tik išimties atveju. Juk jeigu mes lengvai dalysime pilietybę, tai tada ji nuvertės. Ir kas iš to bus? Pilietybę turime branginti ir kitiems ją suteikti labai retais atvejais.

Nomeda:
– O kodėl nekalbame apie trigubą arba keturgubą pilietybę? O kuo šios skiriasi nuo dvigubos pilietybės? Kuo daugiau pilietybių, tuo daugiau laisvių ir teisių. Iš tiesų arba tarnauji niekam, arba tarnauji kažkam vienam.

Eduardas:
– Reikėtų suteikti Lietuvos pilietybę už ypatingus nuopelnus. Bet žinote, žmonės tuo gali pasinaudoti. Prisiminkime garsiąją čiuožėją I. Tobias: gavo pilietybę ir po to dingo. Tad reikia pagalvoti ką daryti, kad tokie dalykai nepasikartotų. Kažkokie saugikliai būtini, kad panašios dingimo istorijos nepasikartotų. Bet nuo Gedimino laikų reikia pritraukti žmones į Lietuvą, o ir saviškius. Kitaip kas garsins mūsų šalį?

Vincas:
– Jeigu žmogus nusipelnęs, pavyzdžiui, žaidžia už Lietuvą kaip Sabonis. Tik nereikia spekuliuoti. Pas mus gi pragyvenimo lygis žemas, o geresni sportininkai galimybių ieško užsienyje, užsidirba visam gyvenimui ir anūkams pinigų. Tai kodėl jie turi prarasti pilietybę? Arba visi tremtiniai, pabėgę į Vokietiją, Ameriką. Kovojusiems ir vargusiems už Lietuvėlę reikia suteikti pilietybę. Tik būtina išstudijuoti tvarką, kad nebūtų jokių aferų.

Pranciškus:
– Tvirtos pozicijos neturiu. Girdėjau per žiniasklaidą apie tuos incidentus, susijusius su garsiais žmonėmis ir pilietybe. Pilietybės suteikimas gali būti ir garbės klausimas, o ir tikriausiai yra tų atvejų, kai viskas priklauso nuo situacijos ir ji suteikiama dėl žemiškesnių, konkrečių dalykų. O ir sunku pasakyti, ką ji duoda, kokia jos apčiuopiamoji, praktinė nauda.

Jonas:
– Turiu pusseserę, kuri turi dvigubą pilietybę – Lietuvos ir Rusijos. Ji yra tremtinių šeimos dukra, pernai gavo pilietybę. Beje, tokia išimtis tremtiniams yra padaryta. Išimtis logiška. Ji jau pensinio amžiaus, Rusijoje gauna pensiją, o Lietuvoje gavusi pilietybę negali tokios pensijos gauti. Pensininkai Lietuvai, galima sakyti, nebereikalingi žmonės, bet yra jos vaikai, kurie galbūt turi teisę pretenduoti į pilietybę ir galbūt grįžtų į Lietuvą. Dviguba pilietybė turi gerų pusių, o kaip apsisaugoti nuo visokių perėjūnų ir sukčių, tai kita problema. Bet valstybėje juk yra protingų žmonių, kurie mąsto, kaip eliminuoti tokius negerus dalykus.

Jonas ir Zita:
– Negaila, tegu turi žmogus. Vis dėlto kitiems lietuvio pilietybė neturėtų būti taip lengvai suteikiama – jie turėtų būti nusipelnę Lietuvai. Užtat daugiau mūsų bus, o mes jau nykstame. Daugiau piliečių, daugiau lietuvių bus.

Stasys:
– Žiūrint kam, kokiems žmonėms. Jeigu žmogus kultūringas, atnešė naudos Lietuvai, tada gal ir neblogai. Bet šiaip tai aš prieš tokius dalykus. O tai čia privažiuos visokių – ir kas iš tokių lietuvių?

Laura:
– Mano nuomonė neutrali – dėl dvigubos pilietybės man nei šilta, nei šalta. Kai dabar dauguma išvažiuoja, keliauja po užsienį, pilietybė nebėra tokia jau aktuali. Lietuvai tarsi skaudu, kad žmonės išvažiuoja, bet niekas dėl to nieko nedaro arba daro, bet nelabai matosi rezultatai.

Į viršų