Rūgpjūčio 15 d. yra minima Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė, kuri dar yra vadinama Žoline. Tad nusprendėme išeiti į Šiaulių miesto gatves ir paklausti praeivių, ar jie žino tokią šventę kaip Žolinė. Dauguma atsakiusiųjų teigė, kad nors ir žino šią šventę, tačiau jos nešvenčia pagal visas tradicijas. Taip yra todėl, kad vieniems nėra nuo pat mažumės įskiepijamos tos tradicijos, kitiems – trūksta laiko ar nėra pakankamai religingi. Kai kurie teigė, kad pagal Žolinės tradicijas šventė tik vaikystėje kartu su seneliais, o dabar visa tai yra pamiršta. Kiti išskyrė kitas šventes, kurioms skiria daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, Verbų sekmadienis, Šv. Roko atlaidai.

Alma: „Labiau pripažįstu Verbų sekmadienį“
– Apie tokią šventę esu girdėjusi, tačiau dabar jos nešvenčiu. Švenčiau, kai buvau pati vaikas, su močiutėmis kaime. Teko tada tų gėlyčių ir ieškoti, rinkti, kaišyti. O dabar, kai gyvenu mieste, neprisiruošiu šiai šventei. Aš labiau pripažįstu Verbų sekmadienį, jo niekada nepraleidžiu. Turiu savo mamos negyvenamą medinį namą, kurį visada pašventinu šventinta kadagio šakele. Tikiu, kad tai apsaugos namą nuo gaisro. O Žolinės tradicijos pas mus šeimoje neprigijo.

Ričardas: „Pagrindinių Žolinės tradicijų nesilaikome“
– Žolinės šventę žinau, ją švenčiu Gruzdžiuose su savo šeima. Pagrindinių Žolinės tradicijų nesilaikome, nešventiname žolynų, tačiau į bažnyčią visada nueiname.

Laima: „Dabar esame primiršę šią šventę“
– Žolines žinau, labiau jas švęsdavome, kai buvo mano tėvai gyvi. Tada nuvažiuodavome į Šakyną, pas senelius į kaimą. Ten vykdavo labai gražūs atlaidai, po jų važiuodavome pas senelius papietauti. Buvo tikrai labai įsimintina. O dabar esame primiršę šią šventę. Pati išvažiuoju į užsienį, ten vaikai gyvena. Kai būnu neišvykusi, nueinu į bažnyčią.

Rasa: „Nesame labai religingi“
– Žolinės šventę žinau, ją tik truputį švenčiame. Tą dieną yra mano sūnaus gimtadienis. Žolinės tradicijų nesilaikome, neiname nei į bažnyčią, nei šventiname žolynus. Nesame labai religingi, todėl tokios šventės ir nešvenčiame.

Mindaugas: „Ateityje labiau propaguosime lietuviškas tradicijas“
– Žolines žinau, tik savo šeimoje nelabai ją švenčiame. Neseniai grįžome iš užsienio, jame nešvęsdavome tokios šventės. Pagrindines Žolinės tradicijas žinau, reikėtų tik labiau ir plačiau jomis pasidomėti. Ateityje žadame gyventi Lietuvoje, tada galbūt ir labiau propaguosime lietuviškas tradicijas.

Lina: „Į bažnyčią neiname, žolynų nešventiname“
– Tos šventės nelabai žinau, anksčiau būdavo, kad švęsdavome, dabar jau ne. Atrodo, ir pernai, ir praėjusiais metais šventėme, tačiau čia toks ir šventimas. Į bažnyčią neiname, žolynų nešventiname. Negaliu pasakyti, kodėl taip yra, kodėl pamirštame lietuviškas tradicijas.

Diana: „Žolinės šventė yra labai gera tik dirbantiems žmonėms“
– Žolinės šventę žinau, tačiau nelabai turime tradicijų šią šventę švęsti. Mano nuomonė yra tokia, kad ji yra labai gera tik dirbantiems žmonėms, nes tada būna laisva diena. Nešventiname nei žolynų, į bažnyčią nenueiname. Taip yra todėl, kad nuo vaikystės man tėvai Žolinės tradicijų neįskiepijo ir aš savo dukrai to nepadariau, nors ši šventė, iš tikrųjų, yra labai graži.

Danutė: „Aš labiau medituoju namie“
– Man nei Žolinės, nei Velykų, nei Kalėdų tradicijų niekas neįskiepijo, nes užaugau vaikų namuose. Man tai neįaugo į kraują ir negaliu dirbtinai švęsti. Pati taip pat vėliau tuo nesidomėjau, nes jau per vėlu, tai turi būti ugdoma nuo pat vaikystės. Visų švenčių tradicijas aš žinau, 1946 m. gimiau, tačiau mano laikais tokios šventės nelabai buvo švenčiamos. Į bažnyčią nenueinu, aš labiau medituoju namie. Dėkoju Viešpačiui už viską, esu patenkinta, nes jis man labai padeda. Anksčiau aš bijodavau eiti į bažnyčią. Vaikystėje gyvenau prie Šv. Onos bažnyčios ir su kaklaraiščiu negalėdavau į ją eiti, nes mane galėjo nubausti. Labai bijodavau, o kaklaraiščio nenorėdavau nusiimti, buvau tikra patriotė. Tokios buvo pažiūros ir ideologinis mokymas.

Kristina: „Nežinau tradicijų“
– Apie tokią šventę esu girdėjusi, tačiau jos nešvenčiu ir negaliu atsakyti kodėl. Tradicijų taip net negaliu įvardyti, jomis visiškai nesidomiu. Man nuo vaikystės apie tai nebuvo kalbama ir dabar aš savo šeimoje taip pat apie tai nešneku ir kartu nešvenčiame.

Daivaras: „Į bažnyčią – per Šv. Roko atlaidus“
– Žolines, žinoma, žinau. Ne su šeima, o su draugais ją švenčiu ir labai linksmai. Žolynų nešventiname, į bažnyčią taip pat nenueiname. Į ją einame per krikštynas, vestuves, Velykas. Taip pat einame per Šv. Roko atlaidus, kurie greitai prasidės. Į juos visada vykstame ne tik su šeima, bet ir su gimine.

Vilija: „Su šeima geriame žolelių arbatą“
– Šią šventę žinau, ją švenčiame. Su šeima geriame žolelių arbatą, sėdime visi kartu, bendraujame. Žolynų nešventiname, į bažnyčią neiname. Net vaikystėje nešvęsdavome, tarybiniais laikais neleisdavo. Persekiodavo, iš komjaunuolių mesdavo.

Gražina: „Nešvenčiu, nes nėra laiko“
– Žolinės nešvenčiame, nes nėra laiko. Aš niekur negaliu išvažiuoti. Į bažnyčią nėra laiko išeiti, nes visi giminaičiai savaitgalį pas mane suvažiuoja. Mano mama per Žolines yra mirusi, todėl į kapus nuvažiuoju, padedu gėlių. Žolinė yra švenčiama Gruzdžiuose, Šiauliuose anksčiau nieko nebūdavo, dabar tik daugiau renginių yra skiriama šiai šventei.

Į viršų