Aukštesnės nei pusėje ES šalių išlaidos maisto produktams neleidžia išsivaduoti iš skurdo bei spręsti emigracijos iššūkių, praneša ELTA. Nors bendras kainų lygis Lietuvoje tesudaro apie du trečdalius Europos vidurkio, o pagal darbo užmokestį driekiamės ES rikiuotės gale, maisto produktams išleidžiame tiek pat, kiek vidutinis europietis.
Ekonomistė Jekaterina Rojaka sako, kad vidutiniškai maisto prekėms Lietuvoje yra išleidžiama apie penktadalį visų disponuojamų pajamų.

J. Rojakos nuomone, aukštesnes maisto produktų kainas gilias žemės ūkio tradicijas turinčioje šalyje skatina daugybė struktūrinių veiksnių: silpna žemės ūkio bendrovių koncentracija, prastas jų našumas, aukštesnės energetikos kainos gamintojams, bendradarbiavimas, maisto produktų kainodara ir mokestinė sistema. Kol maistui Lietuvoje bus išleidžiama tiek, kiek Jungtinėje Karalystėje arba Vokietijoje, spręsti nelygybės ir emigracijos klausimus bus itin sudėtinga, mano ekonomistė.

Rytis: „ Ypač dėl kasdienių vartojimo produktų“
– Žinoma, kad pajutau maisto kainų kilimą. Iš pradžių kainos buvo kiek kilstelėjusios, bet praėjus po euro įvedimo daugiau negu metams skirtumas akivaizdus. Ypač kasdienių vartojimo produktų – duonos, pieno, sviesto, mėsos. Paradoksalu, kad kylant maisto prekių kainoms mus ragina maitintis sveikai, valgyti daržovių ir žuvį, o juk žmonėms sunku įpirkti tokius maisto prekių produktus, kurie prieinami kišenei.

Aldona: „Kainos – vienas prie vieno“
– Ne tas žodis, kaip pajutome brangimą. Kainos – vienas prie vieno. Ir turguje daržovės, vaisiai, mėsa tiek niekuomet nekainavo, kaip dabar. Brangiai kainuoja pienas, duona. Sveiki maisto produktai retai įperkami. Man kelia pasipiktinimą – televizija transliuoja maisto gaminimo laidas, anksčiau žmonės paprasčiau valgydavo ir sveikesni būdavome, o čia reikia tiek produktų, kad turi kone pusę atlyginimo padėti vienam maisto paruošimui.

Zina ir Vytautas: „Turguje brangiau nei parduotuvėje“
– Turbūt kiekvienam žmogui akivaizdu, kad maisto produktų kainos labai kilo. Kas buvo litais, virto eurais. Tad dairomės akcijų, pagal jas ir vaisių nusiperki, daržovių, ir pieno produktų. Žmonės anksčiau eidavo apsiprekinti į turgų, kur visuomet buvo pigiau, negu prekybos centruose ar parduotuvėse. O dabar turguje daržovės brangesnės nei parduotuvėse. Antai rauginti kopūstai geros kokybės – vienas euras, o pas žmogų turgavietėje – pusantro.

Jolita: „Negali ką panorėjęs pirkti“
– Prekės, kurias mes dažniausiai perkame, pabrango prieš Naujuosius. Stipriai pasijuto. Į Lenkiją važiuoti neverta; daržovių, mėsos, vištienos parsivežame iš uošvių, kurie gyvena kaime, sekame ir akcijas, kad derėtų ir kaina, ir kokybė. Jaučiamės įkalinti, nuolat turi ieškoti, kur geriau. Negali leisti išlaidauti ir ką panorėjęs pirkti.

Petras: „Kainos yra nesąmoningai užkeltos“
– Visi gi pajuto, kaip gi nepajusi. Daugiausiai – dėl maisto produktų, be kurių negali išgyventi. Kainos yra nesąmoningai užkeltos: pakeliama kaina dešimt kartų daugiau, vienąkart nuleidžiama – va jums ir akcija. Vis vien prekybininkams pelnas ir dar nemažas. Galbūt kainą užsikėlė šimtu ar pusantro šimto procentų. Per akcijas net neprirtėjama prie realios kainos. O mes šokame taip, kaip mokame – jie muzikantai, jie ir groja pasiutpolkę.

Marius: „Brango sveikesni produktai“
– Kilo sveikesnių produktų kainos – tikrai. Kruopos ir žali mėsos produktai, daržovės. Nebėra ir tikrų akcijų, jos tik imitacinės. Skelbiama, kad žmonių Lietuvoje mitybos įpročiai prasti, bet aš manau, kad visuomet galima rasti alternatyvų ir pagal savo piniginę nusipirkti prieinamų produktų. Reikia mažiau verkti ir daugiau daryti.

Stasys: „Kad viskas brangsta – valdininkų kaltė“
– Anksčiau buvo vienas litas, dabar – vienas euras. Didžioji pajamų dalis keliauja mokesčiams ir maistui. Bet aš nesiskundžiu. Žinote, jeigu dar brangs, tai reikia valdininkus paimti už pakarpos ir prieš saulę padžiovinti. Kad viskas brangsta, yra tik jų kaltė, jie juk viską daro. O ką jie daro – pensijos kelia juoką (kai savo atlyginimus tūkstančiais kelia), dirbantis žmogus yra „biednas“, o pensininkas išvis yra sugniuždytas. Neįsivaizduoju, kaip reikės toliau gyventi, juk auga nauja karta – mano anūkai…

Silvija: „Artėjama prie to, kai vienas litas tampa vienu euru“
– Negaliu pasakyti, kad maisto prekės labai pabrango. Sprendžiu pagal tuos jogurtus, kuriuos perku vaikams, panašu, kad brangtelėjo. Manau, kad artėjama prie to, kai vienas litas tampa vienu euru. Stengiamės gyventi, kad piniginė nenukentėtų – dairomės akcijų, sprendžiame, kurios išlaidos būtinos, o kurios – ne. Vaikai žino, kad jeigu perkame jogurtą, šiandien javinuko nepirksime.

Irena: „Kainos tikrai pakilo“
– Kainos tikrai pakilo. Akcijas pas mus seka senjorai – mano mama yra senjorė, ji turi laiko, studijuoja visus tuos leidinukus, susirašo kur ir ką reikia nusipirkti. Dirbantys žmonės paprasčiausiai neturi laiko – po darbo perka, ką pavyksta. Didžioji dalis pajamų tenka maistui ir buto išlaikymui. Tai nėra labai normalu, patys suprantate.

Artūras: „Tautiečiai šluote šluoja lentynas Lenkijoje“
– Piniginė visiems nukenčia dėl pakilusių kainų. Tenka ieškoti pigesnių prekių, kartais tenka į Lenkiją nuvažiuoti per ketvirtį vieną kartą. Mėsa ir aliejus ten žymiai pigesni. Tautiečiai šluote šluoja lentynas Lenkijoje. Girdėjau, kad prekės brangs – o tautiečiai reaguos taip, kaip visada – sės į lėktuvą ir emigruos. Mano vaikas buvo patriotas ir norėjo ateitį kurti Lietuvoje, bet dabar jau gyvena Londone – čia nerado jokių perspektyvų.

Edgaras: „Kainos – „kosminės“
– Ilgą laiką nebuvau Lietuvoje. Kainos – „kosminės“. Tos pačios prekės prekybos centre kitoje šalyje yra kur kas pigesnės nei Lietuvoje. Tad labai įdomu kodėl? Neseniai grįžau iš Anglijos, tad pastebiu didžiulius kainų skirtumus. Aš manau, kad tai monopolininkų biznis – lobti iš paprastų žmonių. Jie tai daro ir darys. Ir niekas jų nesustabdys. Nėra jokios institucijos, kad ši visa tai kontroliuotų. Lietuva – tokia šalis, mano manymu, visą laiką buvo tokia ir bus.

Loreta: „Gerokai didesnės“
– Kainos tapo gerokai didesnės, nors dar nėra „vienas prie vieno“. Už 50 litų į parduotuvę nuėjęs parnešdavai šeimai maisto. Dabar už 50 eurų parneši gerokai kuklesnį maišą prekių. Žinoma, peržiūri akcijas, bet duonos ir aliejaus visuomet  reikės, yra akcija, ar ne. Ką reikia, tą ir perki. Neramu dėl kylančių kainų. Priverčia susimąstyti – nesistebiu, kodėl žmonės emigruoja. Sunkiai įsivaizduoju, kaip išgyvena tie žmonės, kurie uždirbą minimalius atlyginimus.

Į viršų