Manoma, kad birželio 23-iosios – Joninių naktis – yra stebuklinga. Esą tuomet iš margų pievų surinktos žolelės įgyja ypatingų gydomųjų galių. Lietuviai nuo seno su dainomis ir šokiais pasitinka ir iki pat paryčių švenčia Jonines. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – švenčiame Kupolines ar Rasų šventę.
Trumpiausią metų naktį ir ilgiausią dieną švenčia daugybė pasaulio tautų. Šventės akcentai panašūs įvairiuose kraštuose: žmonės renka vaistažoles, pina vainikus, simboliškas ritualas – prausimasis vandens telkiniuose. Ir be jokios abejonės, pagrindinis akcentas yra per naktį degantys laužai. Vieniems Joninės – tikra šventė, kurios metu būtina išbandyti visus ritualus, kiti pasinaudoja proga pailsėti gamtoje, jei tik orai bus palankūs. Tad kaip Jonines švenčia šiauliečiai?

Steponas:
– Yra draugų Jonų. Būtinai nueinu į mieste vykstančius šventinius renginius, pavyzdžiui, į šventę prie Rėkyvos ežero. Stengiuosi nepraleisti. Ta pačia proga ir draugus pasveikinu. Tačiau didžiausias džiaugsmas, kad mano anūkė sugrįžta atostogauti iš Norvegijos šeštadienį, tad kaip tik šventinį savaitgalį praleisiu su anūke.

Jonas:
– Jonines švenčiame. Dabar, kaip čia pasakius, draugų Jonų ir nėra – visi išėjo į kitą pasaulį. Man jau 75-eri, ne visi gyvena iki tiek. Bet dukra, sūnus, žentas – visi – kviečia skristi į Angliją. Turiu penkis anūkus. Visi gyvena Anglijoje. Tad per Jonines išskrisiu ir būsiu kartu su savo anūkais.

Indra:
– Jonines švęsiu namuose su šeima – tai bus tiesiog minimali šventė. Pasiruošime vakarienę ar dar kažką ir viskas. Tarp mūsų nėra Jonų, deja. O vakarienė bus, žinoma, kiek šventiška – juk išeiginė.

Karolis:
– Kažkaip ypatingai Joninių nešvenčiu, bet Jonus ar Janinas pasveikinu. Leidžiu laiką tą dieną taip, kaip noriu. Pasinaudosiu ta proga, kad bus ilgasis savaitgalis ir kažką nuveiksiu, bet dar nesuplanavęs, nes planuoju viena diena arba viena valandą į priekį. Visas Joninių tradicijas žinau – antai šokinėjimas per laužą ir t. t. Dabar Joninės tiesiog sutampa su kitomis šventėmis, todėl kitaip leidžiu laiką.

Irta ir Leopoldas:
– Jono neturime, tad nešvenčiame. Todėl nieko negalime pasakyti. Jau nebe tas amžius, kad kažkur eitume į šventinius renginius mieste.

Egidijus ir Ingrida su mažyliu Justu:
– Mano krikšto vardas yra Jonas. O mes susipažinome per Jonines. Prieš ketverius metus. Šventė vyko Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Dabar iš tikrųjų nešvenčiame, nes savo laiką leidžiame su vaiku ir laiko šventėms lieka nedaug. Ilgąjį savaitgalį pasinaudosime proga pailsėti.

Erika:
– Švenčiame, bet šventiniai renginiai vyksta nebe centre, o Rėkyvoje. Labai toli. Būdavo labai smagu, kai Joninių šventė vykdavo Salduvės kalne – ten eidavome su šeima. O dabar artėja anūko gimtadienis, reikia ruoštis. Mano mama buvo Janina ir sesuo – Janina, tai pindavome vainikus, padarydavome tokias įdomias dekoracijas stalui. Mama labai mėgdavo savo vardo dieną, o ir mums patikdavo ši šventė. Uždegdavome laužą, tik šokinėti bijodavome.

Arijus:
– Tikriausiai nuliūdinsiu, nes mano darbo sritis tiesiogiai susijusi su šventėmis, organizaciniu darbu, muzika. Aš jau stengiuosi pabėgti nuo didelių švenčių ir pabūti ramiai. Per Jonines turiu darbo, bet šventimo nebus. Praktiškai Joninių niekuomet nešvęsdavau. Yra Jonų draugų, bet taip jau išeina... Paprasčiausiai pataikėte ant žmogus, kuris stengiasi, kad kitų šventės būtų kuo smagesnės.

Romualdas:
– Nesu Jonas, Jonų neturiu. Atsimenu, kaip švęsdavome kaimynystėje. Rajone buvo individualūs namukai, tai kaimynai papuošdavo duris beržo šakelėmis, gėlėmis apkaišydavo. Tiesa, turiu vieną Joną, bet jis toli – Panevėžyje. Apskritai, bet kokių vardinių proga puošdavome duris, bet sudegė tas mūsų rajonas Kirkė, o taip darydavome iki 1944 m.

Arūnas:
– Kaip tik žmonos gimtadienis per Jonines. Kartu ir švenčiame. Dažniausiai vykstame prie ežero – į Platelius. Ten mums labai patinka, tad kasmet ir važiuojame. Jeigu tik orai leis, vyksime ten. Tai bus tokia iškyla gamtoje: penktadienį išvykstame, sekmadienį grįžtame.

Gediminas:
– Taip, švenčiu Jonines. Tik anksčiau būdavo gamtoje su kompanija. Dabar jau rečiau. Yra pažįstamų draugų Jonų ir Janinų, kuriuos ta proga žinoma pasveikinu. Tai yra reikšminga gamtos šventė. Anksčiau koncertus ar festivalius, meninius projektus ta proga organizuodavome. Tad šventė buvo minima kūrybiniame lygmenyje, kaip paminėjimas pajaučiant savyje gamtos virsmo momentą.

Diana:
– Jeigu tik yra draugų būrys, tai švenčiame. Žinoma, kaip pasiseka – jeigu tenka dirbti, tuomet nešvenčiame, bet stengiamės švęsti. Mes patys organizuojame draugų būryje, nors Janinų ir Jonų tarp mūsų nėra. Vis tiek tradicija švęsti Jonines yra nuo senų laikų, tad mes ją nuolat atsimename.

Į viršų