facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Menas – tai melas, teisesnis už tiesą“, – teigia dizaineris Vilius Puronas, praeityje miesto vyr. dailininkas, knygų autorius, įdomiosios Šiaulių istorijos žinovas... Asmenybė, kurios pristatinėti skaitytojui turbūt ir nereikia. Pasak jo, tai ne vien lituanistinis kalambūras. Kiekvienas kūrinys turi sielą, kuri yra didžiausia kūrinio vertybė. Pajutai kažką giminingo, ir tas kūrinys tampa tavo bičiuliu, broliu, o jeigu ne – jis taip ir lieka beveidis, paskęsta minioje. Siela suteikia keleriopą, dešimteriopą, šimteriopą, tūkstanteriopą... ir gal net dar didesnę vertę iškalinėtam metalo gabalui, skardos rūbų apvilktam cementui ar pan. Be viso to meno kūrinys dar yra ir pilietis, turįs dvi savo vertes – politinę bei estetinę, t. y. pilietybę ir žmogiškumą. Pagal tai minia jį teisia ir pasmerkia...

Taigi šiandien mūsų pašnekovas pabandys apžvelgti, kokį atspaudą miesto veide per pastarąjį šimtmetį paliko trijų praslinkusių santvarkų ideologijos.

Tarpukario romantika
„Žvelgiant atgal į istoriją, į Žečpospolitos ar į carinės Rusijos valdymo metus, – pradeda V. Puronas, – palikimas negausus. Seniausieji – du serafimai virš Šiaulių katedros durų. Gali būti, kad juos kuriant pozavo XVI a. konkrečių šiauliečių veidai. XIX šimtmetis mums padovanojo grifonus, buvusius prie grafų Zubovų (dabar – ŠU Dailės fakulteto rūmų). Per Pirmąjį pasaulinį karą jie buvo išvežti ir perlydyti į sviedinius, o XX a, pabaigoje ŠPI diplomantas juos savitai atkūrė, atgaivino.“

Pašnekovo teigimu, 1918 metais Šiauliai paveldėjo kai kurias „monumentų uodegas“, kurios palaipsniui nunyko po Nepriklausomybės atkūrimo. Viena jų – iš akmenų sukrautas obeliskas Sukilėlių kalnelyje palaidotiems kaizerininkams. Šaunu, kad architekto Karolio Reisono dėka, trisdešimtajame dešimtmetyje čia iškilo monumentas 1863 metų sukilėliams. Atėjus sovietų valdžiai šis paminklas pakeitė išorę, tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo XX a. pabaigoje jis vėl įgavo pirmykštę išvaizdą. Šiaip ar taip šitas paminklas nedaro gėdos nei ano laikmečio, nei šiandienos Šiauliams, tapęs ano meto miesto simboliu.

Miestas buvo paveldėjęs ir bažnytinės atributikos industriją, apie kurią mažai kas žino. Dar caro laikais P. Višinskio ir Vilniaus gatvių sankirtoje veikė gana stambus A. Zaborskio fabrikėlis, kuriame 120 darbininkų gamino įvairią sakralinę atributiką katalikų bažnyčioms. To pobūdžio tradiciją mes tęsėme ir tarpukaryje. Šiaulius garsino Vlado Čižausko bažnytinės įrangos dirbtuvė, stambiausia Lietuvoje. Bene pusšimtis Lietuvos bažnyčių, jų altoriai, šventoriai, kapinės iki šiol tebeturi čia pagamintus kryžius, šventųjų statulas, įvairius dekoro elementus bei kita.

Šiaulių istorija ir gyvenimas darė savo: vieni kūriniai išliko, kiti buvo sugriauti arba sunyko patys. Tad paveldo iš tarpukario meno kūrinių turime visai nedaug.

Karas – monumentų užsakovas
Antrasis pasaulinis karas baigėsi... Vokiečiai per tuos metus „beveik nieko nepasistatė“, o kas iš to „beveik“ liko – pergalingos tarybinės armijos buvo pergalingai sunaikinta. Senukai pasakojo, kad Žvyro gatvės rajonas iki pat Talkšos ežero tuomet buvo virtęs didelėmis vokiečių karių kapinėmis. Ant savo žuvusių kariškių kapų vokiečiai statydavo medinius kryžius. Juos supleškino rusai. Sugrįžus tarybinei armijai, jos kareiviai ir karininkai turėjo džiaugsmo kelias naktis jaukiai šildytis deginant vokiečių pastatytus kryžius.

„Karas – monumentų užsakovas“, – tą išmintį kartoja visi skulptoriai. Tarybinei armijai taip pat reikėjo pasirūpinti savo žuvusiais, nes Šiaulių apylinkėse galvas paguldė apie 45 tūkst. karių. Vienas iš garsesnių anos epochos paminklų liko stovėti Ginkūnų karių kapinėse, nors pradžioje keleto jų būta ir pokario įmonių teritorijose.

Centre, katedros pašonėje, netruko atsirasti fanerinis monumentas žuvusiems raudonarmiečiams. Po kurio laiko buvo suprojektuotas bei pastatytas padoresnis paminklas. Kai 1963 metais Dašavos dujos pasiekė Šiaulius, čia užsidegė amžinoji ugnis. Vėliau buvęs mūsų pašnekovo kolega architektas J. Čiuta suprojektavo monumento variantą iš juodojo granito. Dabartinis variantas – bene ketvirtoji paminklo rekonstrukcija.

 „Ankstyvasis pokaris man primena „širpotrebą“, – teigia V. Puronas. – Stalino įsakymu visoje Sovietų Sąjungoje, ne tik mūsų mieste, pridygo leninų, stalinų, gorkių... Tuomet Šiauliai „praturtėjo“ 6 staliniukais, 5 leniniukais ir 2 gorkiukais...  Vienas „gorkiukas“ su „staliniuku“ sėdėjo Pergalės aikštėje, priešais dabartinę vaistinę, kitas stovėjo P. Višinskio paminklo vietoje. O didžiųjų sovietų vadų stovylų vietų net neverta skaičiuoti...“

Paminklas Pergalės aikštėje, pastatytas vokiečių karo belaisvių 1946– 947 metais, iki 1991-ųjų buvo tapęs net miesto simboliu, nes puikiai pritapo ir prie pokario metais statomų statinių, ir prie socialistinio realizmo principų. Kadangi jo esmė spinduliavo politinę epochą, dėl to nejautėme didelės graužaties, kai atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos šiauliečiai paminklą demontavo.

Atšilimas ir stagnacija
Šiaip ar taip cementinis pokario „širpotrebas“ išsilaikė neilgai. Prie valdžios vairo stojus N. Chruščiovui, apie 1962 metus betoninius stabus imta versti. Mat, gensekui nuvažiavus į Ameriką, atsirado noras ją pralenkti, todėl prasidėjo procesai, apie kuriuos anksčiau sunku būtų buvę net pagalvoti. Atsirado miestų vyriausi dailininkai, pradėta žiūrėti į dizainą kaip į meną. Natūralu, kad Stalino epochos betonines statulas darbo liaudis palaipsniui nurinko.

Tuo laikotarpiu daug dėmesio buvo skiriama fabrikų estetikai. Štai pramoninio dizaino pradininkas, dailininkas, architektas bei skulptorius V. Kunickas dirbo „estetiniu šnipu“, apie ką mažai kas žinojo. Oficialiai darbavosi „Vairo“ gamykloje, o kartą per mėnesį jį iškviesdavo į Maskvą, kas irgi niekam jokių įtarimų nekėlė, nes visi žinojo, kad gamykla yra po centro sparnu ir kad Viktoras eilinį kartą išvažiavo iškviestas tvarkyti visokių reikalų. Iš Maskvos jis buvo slapta siunčiamas į užsienio komandiruotes Vakarų šalyse, tokias kaip Anglija, Vokietija, Prancūzija ir pan. Jis turėdavo lankytis parodose ir domėtis daugybe procesų, apie kuriuos už „geležinės uždangos“ turėta mažai arba neturėta jokio supratimo. Vakarais V. Kunickas perpiešdavo tai, ką pamatė, užsirašinėdavo pastabas.

Neatsitiktinai Šiauliuose buvo atlikti pirmieji kelių „Vairo“ gamyklos cechų apželdinimai, interjeruose atsirado stiklinės pertvaros, freskos, miesto pramonės įmonių kiemuose atsirado suoliukų, gėlynų, fontanėlių, apie ką anksčiau niekas net nesvajojo. Netrukus šitų procesų pėdsakai per Šiaulius pasklido po visą Tarybų Sąjungą.

Ant miesto statinių fasadų atsirado tuomet labai madingas dalykas – „čekankės“: iškalinėto metalo dirbiniai. O šiam procesui tvarkyti bei planuoti prireikė dailininkų apipavidalintojų. Viena iš tokių „čekankių“ išliko ant buvusio „Verpsto“ gamyklos pastato, apaugusi želdiniais.

„Šiaulių pedagoginis institutas, atsiliepdamas į laikmečio realijas, ėmė ruošti menininkus, vadinamuosius „pieštukus“, – tęsia V. Puronas. – Taigi prireikė dėstytojų. Į Šiaulius, per 1962 – 1972 metus pagal paskyrimus vyko menininkai, baigusieji Vilniaus dailės institutą, tokie kaip  skulptorius A. Toleikis, skulptorius D. Lukoševičius, sutuoktiniai dailininkai A. ir A. Visockiai, skulptoriai B. ir K. Kasperavičiai, daug kitų. Ežero gatvėje atsirado „Šabakštynas“ – miesto menininkų susibūrimų vieta, vėliau tapusi LTSR Dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus būstine.

Dailės profesionalų atėjimas sutapo su betoninių „staliniukų“ ir „leniniukų“ vertimo epocha. Ideologinis poreikis davė pamatus tolesnei miesto meninei raidai, nes anuometinei Šiaulių valdžiai buvo racionalu tam tikslui kaupti kūrybinę inteligentiją. Kaštonų alėjos gale atsirado paminklas Leninui, o komjaunuoliui pogrindininkui B. Grigui – prie anuometinio „Palydovo“ kino teatro. J. Basanavičiaus gatvėje iškilo paminklas generolui F. Baltušiui-Žemaičiui, dailininkas V. Trušys ir kiti ėmė kurti mozaikas, freskas, grafitus... Salduvėje pastatytas memorialas Tarybinei armijai išvaduotojai, o Saulės laikrodžio aikštėje „Šaulio“ su lanku figūra tapo miesto simboliu...

1973–1980 metais mieste sukurta 2 vitražai, freskos, grafitai, įvairaus pobūdžio sieniniai pano (4 iš jų eksterjere ir 25 interjere). Paminklai, tame tarpe aštuoni įžymesni, antkapiniai. 7 dekoratyvinės skulptūros, 9 keramikos pano, 7 liaudies meistrų paminklai. 1980–1986 metais mieste sukurta 14 vitražų, 1 paminklas, 24 freskos, grafitai, sieniniai interjero pano, 13 dekoratyvinių skulptūrų, 5 keramikos pano, mozaikos (2 eksterjere, 6 interjere) ir 2 liaudies meno paminklai.

„Labai painus dalykas – dailės statistika, – įsitikinęs V. Puronas. – Įvairuoja dydžiai, ilgalaikės patvarios ir trumpalaikės medžiagos bei technologijos, dažnai susilieja šakos ir žanrai, ne visai aiškios jų ribos, pavyzdžiui, paminklas, dekoratyvinė skulptūra, sieninis reljefas... Šiauliuose, šalia svariųjų monumentaliosios-dekoratyvinės dailės darbų (pavyzdžiui, monumento Salduvėje „Tarybinei Armijai – išvaduotojai“), skaičiuojami ir tautodailininkų, taip pat ir kai kurie Šiaulių perdagoginio instituto Dailės fakulteto studentų diplominiai darbai, įgiję kiek reikšmingesnio dailės kūrinio statusą. Todėl aukščiau pateikta statistika yra gana apytikrė.“

Kokie anuometiniai vėjai jauną dizainerį atpūtė į Šiaulius?
 „Baigęs tarnybą tarybinėje armijoje, 1973 metais grįžau į Vilnių, į Lengvosios pramonės ministeriją, į gamyklą „Puntukas“. Netikėtai profesorius F. Daukantas man pasiūlė Šiaulių miesto vyriausiojo dailininko pareigas. Girdi, šiai tarnybai grynieji menininkai netinka, o tu, jei tik gali, važiuok į Šiaulius. Klausite, kodėl šioms pareigoms netiko „grynieji“? Reikalas tas, kad jie buvo ruošti tapti „savų kūrinių amatininkais“, o čia reikėjo paruošti estetinę sistemą, kurioje dirbtų specialistai, tai yra, projektuoti miesto įvaizdį, patį procesą. Tuomet ir tariau sau „Kodėl gi ne?“

1974–1990 metais vykęs strateginio vystymo periodas suteikė mūsų miestui eilę kūrybinių prioritetų, šlovę urbanistikoje (pėsčiųjų bulvaras, fasadų dekoras, tūrinės reklamos kompleksas), taip pat – kūrybinių minčių industrinį realizavimą, kuomet architektūra, dailė ir dizainas kryptingai bei kompleksiškai vykdė miesto meninę strategiją, atsižvelgdami į ateitį.

„O čia dar toks sutapimas – tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas V. Kazanavičius brandino idėją – sukurti mieste pėsčiųjų zoną, – tęsia V. Puronas. – Aš ją supratau plačiau: po karo į Šiaulius suvažiavusių žmonių bendrijoje atsirado galimybė ugdyti stiprų patriotizmo jausmą lietuvybei, kas valdžios ir saugumiečių buvo netoleruojama. Bet buvo nedraudžiama meilė savam miestui...“

Gavosi taip, kad subombarduoto karo metais Šiaulių centro pokarinis užstatymas tapo privalumu, nes kituose miestuose (Kaune, Kėdainiuose, Vilniuje...), t. y. kur išliko susiformavęs istorinis senamiestis, bet kokią estetinės invazijos iniciatyvą stabdė įstatymai.

„Pradėjome dirbti kartu su fabrikų dailininkais apipavidalintojais, – prisimena mūsų pašnekovas. – Tuo metu miestą dabino bene 68 vaizdinės agitacijos „taškai“, papuošti „leniniukais“, pjautuvais ir kūjais, ideologinio pobūdžio šūkiais... Gamyklų dailininkus toks „bukas“ darbas vargino ir piktino, tačiau aš tame įžvelgiau atsiveriančias naujas galimybes: „tūrinę reklamą“ (žuvį, metalines monetas ir kt.) pavedant visa tai daryti miesto gamykloms kaip „vaizdinės agitacijos“ atmainą. Vadovai patenkinti, nes nebereikia vargti su faneriniais „leniniukais“. Patenkinti ir gamyklų dailininkai, nes daryti skardines knygas ar žuvį su motociklo žibintais vietoje akių – malonumas. Į procesą įsijungdavo ir kiti fabrikų dirbantieji atnešdami iš namų ir siūlydami kūriniams visokius unikalius daiktus.“

V. Puronui esant miesto vyriausiuoju dailininku, prasidėjo dekoratyvus namų fasadų dažymas: „Kepyklos“, esančios Trakų gatvėje, tuometinės Medžioklės ir žūklės parduotuvės pėsčiųjų bulvare, ant namo Vilniaus-Žemaitės gatvių sankirtoje... Visko nesuskaičiuoti. Fasadų dekoravimui V. Puronas pasitelkė studentus. Gamyklos tokiai „vaizdinei agitacijai“ skyrė lėšas. Vietos kompartija buvo patenkinta, Maskva gyrė gerai besitvarkančius „pribaltus“, šiauliečiai taip pat džiaugėsi savojo miesto išskirtinumu. Visi buvo patenkinti...

Netrukus miesto pėsčiųjų bulvarą įvertino Valstybine premija. Kaip ne kaip šeštadalyje pasaulio (tiek užėmė buvusios SSRS teritorija) su savo pėsčiųjų bulvaru mes, šiauliečiai, buvome pirmieji ir treti Europoje.

Vadinasi, ir anuometinės santvarkos paliko Šiauliams kažką gero? Kaip visa tai vertinti?

„Sunku keliais žodžiais apibūdinti miesto dekoro jėgą, esmę ir prasmę, – sako dizaineris. – Juk tai tiesioginis karaliavusios visuomeninės sistemos atspindys mūsų tautoje. Matome, keikiame, bet skubos tvarka amžininkų palikimo vertinti nevalia. Apibendrinimus parašys istorija, kai mes jau būsime pakratę kojas...“

(Bus tęsinys)

2017 12 15 05

V. Puronui atvykus į Šiaulius dirbti vyriausiuoju dailininku ir pasitelkus gabesnius studentus, mieste imta dekoruoti pastatų fasadus. Štai taip anomis dienomis atrodė  kepyklos siena...
V. Purono archyvo nuotr.

2017 12 15 03

Architekto K. Reisono monumentas sukilėliams dar pastoliuose...
V. Purono archyvo nuotr.

 

Į viršų