Raudona dėmė ant popiežiaus sutanos
Iki šiol šiauliečiai didžiuojasi ir mena, kaip popiežius Jonas Paulius II Šiauliuose viešėjo 1993 m. rugsėjo 7 dieną, kaip Kryžių kalne popiežius laikė šv. Mišias. Po Mišių buvo suplanuotas popiežiaus poilsis Jėzuitų vienuolyno patalpose ir pietūs, tačiau, prieš išskrisdamas sraigtasparniu į Šiluvą, Jonas Paulius II panoro pasimelsti Šventojo Ignaco Lojolos bažnytėlėje.

Paskutiniame sovietmečio dešimtmetyje šiame apleistame pastate buvo įrengta koncertų salytė. Nepriklausomybė bažnytėlę grąžino tikintiesiems. Artėjant popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui į Lietuvą, organizatoriai nutarė, kad Šventojo Ignaco Lojolos bažnytėlė tiek savo vieta, tiek aplinka bus tinkamiausia garbingajam svečiui priimti. Sukrutome ruoštis, remontuotis...

Iš pradžių vizitas vyko be komplikacijų. Pailsėjęs popiežius panoro pasimelsti atgaivintoje bažnytėlėje, įėjo vidun, atsiklaupė. Kartu su kitais dvasiškiais pasimeldęs atsikėlė, žiūri – raudona dėmė! Buvo su balta sutana, baltu paltuku...

Bažnytėlės šeimininkai nesmagiai susižvalgė – nesmagu, nes medinės bažnyčios grindys buvo neseniai išdažytos raudonais dažais. Ir nors dažai atrodė išdžiūvę, tačiau rūbas išsitepė – ties ta vieta, kur Jonas Paulius II buvo priklaupęs, atsirado toji  raudona dėmė.

Toji dėmė padarė šį paminklą stebuklingu. Menu, kaip 2013-aisiais suskambėjo manasis telefonas. Skambino vilniečiai akmens specialistai, prašydami patarti ką daryti, kaip panaikinti raudoną intarpą švediškame granite – kai buvo užbaigta akmens skulptūros dalis, pasimatė dėmė ties keliais. Žiobtelėjau iš nuostabos: apie išteptą popiežiaus sutaną beveik niekas nežinojo, o čia…

Skulptoriui Mindaugui Junčiui baigus darbą paaiškėjo, kad granito ir bronzos skulptūra turi lygiai tokią pat raudoną dėmę, kokia „pasipuošė“ popiežius išvykdamas iš Šiaulių. Negi stebuklas?!.

Spaudoje radau žinių, kad šios skulptūros iniciatorius – Šiaulių Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius Algis Baniulis. Jis pasakojo, kad susisiekęs su šiauliečių Žuklių šeima išsiaiškino, kiek lėšų mecenatai galės skirti Jono Pauliaus II paminklui.

Su skulptoriumi Mindaugu Junčiu dvasiškis aptarė skulptūros idėją, kuri geriausiai įprasmintų popiežiaus atminimą, nes jis pats popiežių Joną Paulių II yra sutikęs bent keletą kartų. Popiežius jam paliko labai šilto ir malonaus žmogaus įspūdį.

Iš tiesų mes, šiauliečiai, esame dėkingi skulptoriui: paminkle Jonas Paulius II atrodo gyvai, jo veidas spindi gerumu, meile žmonėms, tokį mes jį matėme Lietuvėlėje, tokį turime širdyse.  

Esu girdėjęs ne vieną nuomonę, kad šiluma, kurią skleidžia šis monumentaliosios dailės kūrinys, lenkia kitus ne tik Vatikane, bet ir kitose šalyse šiam asmeniui skirtuose paminkluose.

Iš tiesų Mindaugo Junčio talento ir Žuklių mecenavimo dėka Šiauliai turi vertybę. Skulptūra tiek masteliu, tiek medžiagiškumu gražiai įsipiešė į aplinką. Beje, galima tarstelėti priekaištą architektui, skulptūros nugarą atsukusiam į pietryčius, veidą paliekant šešėlyje.  

Vedžiojant turistines grupes, parodžius stebuklingąją raudonąją dėmę, visada matau išsižiojusias burnas ir nuostabą klausytojų akyse. Įdomu, ar Vatikanas žino apie tą „stebuklingą sutepimą“ įamžintą šventojo skulptūroje Šiauliuose?

Įdomu, kad Vatikane suteikiant Jonui Pauliui II šventojo vardą, mes, šiauliečiai, Šiaulių Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčios fasade ne tik pritvirtinome baltą kryžių, bet ir pašventinome tuo metu, kai per radiją sugaudė varpai iš Vatikano.

Chaimas Frenkelis (1851–1920)
„Paminklas Chaimui Frenkeliui buvo pastatytas Šiaulių pramonininkų asociacijos iniciatyva, kaip paminklas visų laikų pramonininkams, dirbusiems ir dirbantiems Šiaulių labui.

Chaimas Frenkelis – žymus žydų pramonininkas, vienas iš sėkmingiausiųjų Lietuvos verslininkų, garsinęs XX amžiaus Šiaulius, kaip pasaulinį odų apdirbimo centrą. Paminklo mecenatų sąrašas jungia bene 27 organizacijas. Projektą 2014 metais įgyvendino skulptorius Romas Kvintas ir architektas Alvidas Songaila.“

Ši informacija yra išraižyta trikalbėje lentelėje šalia paminklo – lietuviškai, žydiškai, angliškai. Kam jos reikės – tas ją ras. Daugelis šiauliečių žino tą skulptūrą, įsikūrusią kitoje pusėje Vilniaus gatvės, priešais vėlyvosios secesijos pastatą – Ch. Frenkelio rūmus.

Toji vieta – nepaprasta. Ji, jei žiūrėtume XVII – XIX a. šiauliečių akimis, vadinosi Limanto kalno pakalne, buvusia prie Padirsės slėnio, per kurį vingiavo Dirsės upeliukas, vėliau Prūdeliu tapęs, ėjo senovinis prekybinis kelias į Šiaulius.
Išliko atsiminimų, kad 1796 metų sukilimo malšintojų dalinys, atsiųstas iš Gardino, buvo šiauliečių apšaudytas savo gamybos medinėmis patrankomis. Malšintojams beliko atsitraukti ir Salduvės kalne apsikasti.

Ši vieta įžymi ir tuo, kad nuo minėto Limanto kalno apie 1855 metus buvęs Šiaulių miesto rotušės sekretorius Aleksandras Griškevičius, pasigaminęs „Žemaičių garlėkį“, jo skrydžiu norėjo pasveikinti bei nustebinti Kauno gubernatorių.

Deja!.. Išsigandę arkliai nukratė garbingąjį svečią ir jo karietą per Padirsės slėnį (Prūdelio tada dar nebuvo), o nesėkmingo skrydžio autorius, nors koją susilaužė, tačiau į pasaulinės aviacijos istoriją pateko, nes šis skrydis įvyko puse šimtmečio anksčiau, negu broliai Raitai 1904 metais pirmieji pakilo į orą.

Taigi, miesto istorinė vieta – pasaulinė, o vieta skulptūrėlei – eilinė. Pokario laikais čia cementinės Stalino statulos stovėta, vėliau – memorialinio akmens gulėta antifašistinei grupei paminėti, karo metais gyvavusiai odų fabrike.  

Dabartinį kūrinį stelbia automobilių stovėjimo aikštelė, esanti tarp Prūdelio ir šio memorialo. Tingisi diskutuoti ir dėl skulptūros mastelio – jis aiškiai per mažas. Kai atsistoji šalia bronzinio fabrikanto, pajunti, kad statulėlė per maža, net žydiška skrybėlė nepadeda.

Belieka prisiminti vieną iš klasikos taisyklių, kurias žino monumentalistai – skulptūra tik tuomet vaizduoja natūralų dydį, jei ji yra apie dvidešimt centimetrų didesnė už vaizduojamą objektą.

Beje, odų fabriko fabrikantas žymiai dėkingiau būtų „įsirašęs“ į aplinką restauruotoje Ch. Frenkelio pastato teritorijoje. Ten – ir lankytojai, ir gidai, ir žydai, ir Ch. Frenkelio šeimos tradicijos…

Dabar, važiuojant automobiliu pro šalį, matai – stovi vienišas Frenkeliukas kaip koks pieštukas. Atidarymo aistros praėjo, valgyti neprašo. Ko dar?..

„Pirmoji diena“ – paminklas pedagogui J. Murkai
Šiaulių indėlis į pedagogiką – neginčytinas. Šį kartą turime galvose ne XIX a. slaptas lietuviškas mokyklas, grafo Zubovo globotas Gubernijoje ar Bubiuose, ar „švedus“, besimokusius pas Šiaulių berniukų gimnazijos gimnazistus, kad kuklūs valstiečių vaikai gyvenime galėtų tapti vaistininkais ar kunigais. Neminėsiu Šiaulių mokytojų seminarijos, veikusios dar prie vokiečių, vėliau tapusios Šiaulių K. Preikšo pedagoginiu institutu, linksmai pravardžiuotu pedagaške, kuris išsivystė į Šiaulių universitetą ir toliau nebesivysto.

Neginčytinas ir paminklinis akcentas žymiam Lietuvos pedagogui Jonui Murkai, 2015 metų spalio pradžioje oficialiai įteisintas kaip legalus miesto skulptūrinis akcentas. Jis buvo pastatytas šalia P. Višinskio ir Stoties gatvių sankryžos esančiame skvere, tarsi pratęsęs nuversto ideologinio pirmtako K. Preikšo paminklo pedagoginę tradiciją.

Šiauliuose gyvenęs Jonas Murka (1889 – 1945) buvo  lietuvių pedagogikos novatorius, pirmosios Lietuvoje strateginės švietimo programos kūrėjas ir būsimų pedagogų mokytojas, labai darbštus žmogus. Kartu su kitais to meto Lietuvos švietėjais J. Murka kūrė mokykloms programas, pagal kurias mokytasi iki 1934 metų. Nors didžiąją gyvenimo dalį J. Murką kamavo plaučių tuberkuliozė, o keturiolika metų jis buvo prikaustytas prie lovos, negalia talentingam pedagogui nesutrukdė parašyti apie 40 vadovėlių.

Paminklinio akcento iniciatoriai – J. Murkos palikuonys. Autorius – proanūkis Džiugas Jurkūnas, jo sukurtą paminklą dovanojo pedagogo anūkai: dailininkė G. Bulotaitė-Jurkūnienė, istorikas Linas Bulota, Kauno miesto tarybos narys Arvydas Garbaravičius, kiti giminaičiai.

Paminklas vaizduoja iš tamsaus rutulio besiveržiančius šešis šviesos spindulius. Pasak autoriaus, pavadinimas „Pirmoji diena“ įprasmina pirmąją Pasaulio sukūrimo dieną, kai šviesa buvo atskirta nuo tamsos. Šviesa, Džiugo Jurkūno teigimu, ir reiškia žinias, jų siekimą.

Žinia, miesto folklore šis technokratinis kūrinys taip pat gavo nemažai pavadinimų – ir „Kovinė buožė“, ir „Jūrinė mina“, nors ramus granitas rėkte teberėkia apie savo taikingumą.

Kūrinys savo masteliu pakankamai sėkmingai įsipiešė į aplinką ir puikiai vegetuoja, niekam nemaišydamas, nes mechaniškai drožtas akmuo šį kūrinį padarė nereiklų remontui.

Tiesa, tiek skverelio architektūrinė aplinka, tiek suoliukai tyliai šaukiasi remonto ar bent Dievo keršto, tačiau jo šauksmą stelbia šiuolaikinės bulvaro rekonstrukcijos triukšmingos aistros ir mirštančio Universiteto vaitojimai.

Artūro STAPONKAUS nuotr.