Būsiu subjektyvus. Mano manymu, Dalios Matulaitės „Aušra“ Šiaulių skulptūrų tarpe yra vienas iš meniškiausių kūrinių. Sunku jam rasti priekaištų. Apeik jį, skirk jam dėmesį ir poliruoto granito matinėse sferose besiritinėjantys šviesos atspindžiai padarys granito masę gyvą ir šiltą.

Skulptūra ir statiška, ir gyva
Klasikinė architektonika, savo masėmis vis siaurėjanti ir į viršų lengvėjanti, sutelkia žiūrovo žvilgsnį veidan – valingam, moteriškam, doram. Platus pjedestalas, nerami sijono masė, dar aukščiau – orą įkvėpusi krūtinė ir... netikėtai rami galva.

Skulptūra ir statiška, ir gyva. „Aušra“ sustingusi judesiui. Gyvam, svarbiam, aukštam. Atkreipkite dėmesį į dešinės rankos įtemptus pirštus. Jie – tarsi muzikinis stygos garsas, ar pasiruošto šuolio simbolis. Galima šioje statuloje ieškoti ir Egipto faraonų nuotaikos, ir mūsų rūpintojėlių išminties, ir užslėptos sfinkso paslapties.

Šią skulptūrą priskirčiau monumentų grupei, kurie statomi centrinėse aikštėse ar prieš savivaldybės rūmus. Prie jų prisiekiama pilietinė ištikimybė, jie tarpsta turistinių knygų viršeliuose.

Kūrinyje įkūnyta daug gerųjų lietuviškos skulptūros mokyklos bruožų, plastikos ir formos kultūra, gražus tautos tradicijų aidas, granito šiluma ir, kas svarbiausia, autorės Dalios Matulaitės talentas.

O vieta skulptūrai netinkama – monumentui primestas dekoratyvinės ar parko statulėlės statusas. Būtent ši architektūrinės kultūros stoka sukėlė daug kvailų nesusipratimų ,,Aušros‘‘ priešistorėje. Todėl ir dabar pro ją praeini abejingas. Kaip pro kasdienybę, kioską ar balandžių pulkelį.

Verksmingai ir audringai
Pasakojimas nebus pilnas be šios skulptūros priešistorės, kuri, kaip tuščias ginčas, tęsėsi beveik penkiolika metų, į savo orbitą įtraukęs nemaža miesto žmonių. Gerai, kad pasibaigė konkrečiu rezultatu – vertingos skulptūros atsiradimu Šiauliuose.

Pradėsiu nuo pradžių, kai miestas 1985 metams suplanavo skirti 50 000 rublių vertingam meno kūriniui. Netrukus pas mane, miesto vyriausiąjį dailininką, atvažiavo iš Vilniaus skulptorė Dalia Matulaitė ir pasiūlė kelis eskizus. Du iš jų iš karto prilipo – jautis su debesimi ant nugaros (Kaip pirštu į akį! Šiaulių legendų apie Buleinę ir debesimi atskridusį ežerą iliustracija.) ir sėdinti mergina – „Aušra“.

Kadangi Šiauliai, tai – „Aušros“ muziejus, aušrininkai su Jonu Šliūpu praeityje, tai – Janonio varpas, skelbęs tekančią Aušrą, tai – Kapsuko gatvė, buvusi Aušros alėja, sustojome prie pastarojo pasiūlymo.

Pasiūlymui pritarė ir miesto vyr. architektė Gertrūda Šumskienė.. Kur parinkti skulptūrai vietą? Patys pasirinkite, vilniečiai, esate profesionalai, t. y. – bet kur! Sekantį kartą buvo atvežtas maketas derinimui...

Skulptūra buvo gera, bet vieta buvo bloga
Skulptūros palaiminimui pakako mano parašo, o architektūrinė dalis užkliuvo. Akiniuotas architektas, berods Švedas (spėjau užmiršti pavardę), skulptūrą „pririšo“ prie dabartinės P. Višinskio bibliotekos, tiesiai ant įėjimo į K. Požėlos parką.

Miesto vyr. architektė Gertrūda Šumskienė, bandydama išlaikyti diplomatiją, mandagiai paprieštaravo, kad tokio pobūdžio skulptūrai ant šaligatvio, šalia autobusų laukimo stotelės, ne vieta. Po mandagaus ginčo išlydėjo vilniečius, tyliai tikėdama, kad Vilniaus dailės kombinato meno taryba užprotestuos netikusį architektūrinį pririšimą.

Protingajai Vilniaus meno tarybai Šiaulių landšafto plonybės buvo „dzin!“ Skulptūrą palaimino, tuo pačiu – įteisino architektūrinę dalį. Kai skulptorė atvežė reikalingus suderinimus, vyr. architektė susizgribo. Čiupo už telefono kviesti jungtinę šiauliečių architektų ir menininkų tarybą.

Net nesuvokdami, iš kur vėjai pučia, Šiaulių kūrybininkai buvo vienbalsiai: skulptūra gera, bet vieta bloga. Skulptorė nesutiko – jei Vilniaus šviesuliai sutiko, ko jūs, provincialai, čirškiate? Va – visi parašai! Va – visi reikalingi suderinimai!.. Ko dar?

Džinas iš butelio
Problema ir 50 000 rublių suma pakibo ore, kuriame tuo metu buvo pradėję dvelkti nedrąsūs Gorbačiovo „perestroikos“ vėjeliai.

„Gal į laikraštį parašyti, pasiklausti liaudies balso? – pasiūlė vyr. architektė. – Esi vyr. dailininkas, tau tas tiktų.“ „Kodėl gi ne?“ – sutikau.

 Tuo labiau kad ir pats buvau ir tebesu įsitikinęs, jog vilniečiai pasirinko netikusią vietą. Kūrinį stelbtų ir anuometinis A. Toleikio „Leninas“: jis panašaus tūrio, o gatvės išklotinėje jis stovėjo už poros namų. „Parašysiu.“

Taip prasidėjo tas ginčas – kvailių monologai, kurių pradininkas – aš, paleidęs džiną nekaltu straipsnioku „Miestui pasiūlytas kūrinys“ (žr. „Šiaulių naujienos“, 1988 09 14, Nr.183 (10436) su skulptūros maketo nuotrauka).

Na, ir plūstelėjo nuomonių srautas: ir skulptūrą, ir skulptorę – į skutus! Autorė atsakė atviru laišku šiauliečiams („Šiaulių naujienos“, 1989 02 16, Nr. 34-5 (10545-6), p.2) ir atsiduso: „Aušrai Šiauliuose dar ne laikas?“

Man, pradėjusiam tą makalynę, teko bandyti kuopti. Paaiškinti, kad ne skulptorės, o architekto darbas kelia abejonių – vieta netinkama. Turėdamas mistinę dovaną nuspėti ateitį, nesunkiai pranašavau: „Aušra“ Šiauliuose bus!“ (žr. „Šiaulių naujienos“, 1988 11 18, Nr.228 (10481), p. 3). Niekas manęs nebesiklausė, diskusija pavirto antiaušrininkų lavina.

Suplanuotoji suma prapuolė, byrant Sovietijai, o skulptorės pradėtas gigantas tyliai dulkėjo nykstančiame Vilniaus dailės kombinate, o mano pranašysčių vertė katastrofiškai mažėjo. Dar baisiau – būdamas skulptūros šalininku, prieš savo norą tapau skulptūros priešininkų vėliava. Bjaurus jausmas. Velniška situacija.

Ko velnias nebegali, tą moteris įstengia
1997 metų rudenį Šiaulių Parodų rūmuose surengus respublikinę moterų dailininkių parodą, žurnalistę Ritą Žadeikytę sudomino Dalios Matulaitės „Aušros“ skulptūrėlė. Sužinojo jos nelinksmą istoriją iš profesorės lūpų, jos nuoskaudas ir pajudino užsigulėjusią problemą, išspausdino interviu „Laikas, kai „Aušrai“ buvo ne laikas" (žr. „Šiaulių kraštas“, 1997 11 29, Nr. 280, p. 3).

Deputato Arūno Vasiliausko rūpesčiu problema atsidūrė Miesto tarybos dienotvarkėje. Netrukus miesto biudžetas sukrapštė apie 300 000 litų ir 2003 m. rudenį užbaigė anuomet sustojusį darbą. Skulptūra įsitvirtino naujoje vietoje – ten, kurioje iki tol stovėjo nugriautasis konkurentas A. Toleikio „Leninas“. Vieta „klasikinė“, dėl architektūrinio įrišimo nebebuvo reikalo diskutuoti, nėra reikalo ir dabar.

Menu, kaip atidarymo dieną skulptorė per Šiaulių televiziją pakvietė šiauliečius kiekvieną rytą čia sutikti aušrą. Medituoti, įkvėpti gryno oro, susimąstyti. Kiekvienas taip ir darome.

Kvėpuojame ir pagarbiai skaitome tekstus, iškaltus skulptūros postamente: „Aušra“. „Klausyki saulės spindulių slaptos maldos tėvyne“, „Iš priespaudos tamsos bundančiai „Aušrai“ (1883) ir aušrininkams atminti“, „Paminklo autoriai: skulptorė Dalia Matulaitė, akmens kalėjas Vladas Stankevičius, architektai Juras Balkevičius ir Rimantas Buivydas“.
Užpakalinėje pusėje – platus paminklo rėmėjų sąrašas. Visa tai sukomponavo vilnietis šrifto specialistas Albertas Gurskas.

Praėjus penkiolikai metų, vėl tapkime anuometiniais poetais. Pateoretizuokime dėl tinkamos vietos šiai skulptūrai. Uždėkime skulptūrai aukso karūnėlę. Pastatykime skverelyje priešais Savivaldybę. „Aušrą“ pervardykime į „Karalienę Mortą“. Turėsime brangenybę, pirštus laižysime. Miestas būtų turėjęs dar vieną simbolį…

2017 11 10 17

Artūro STAPONKAUS  nuotr.

Į viršų