„Šiauliukas“ – „Šiaulių amūriukas“
„Šiaulių amūriukas“ (nikeliuotas varis). Dailininkas-metalistas Henrikas Orakauskas, dizaineris Vilius Puronas, 1979 m. (Iliustr. 2)

Jis turėjo būti Šiaulių simbolis, tačiau prakalbą pradėsiu nuo retorinių išvedžiojimų, apie amūrą Šiauliuose – meilės militaristą, miesto vardu šaudantį piliečius ir turistus, nes niekam neskirta išvengti jo strėlių: pasigailėjimo yra vertas žmogus, nepajutęs meilės strėlės aštrumo...

Idėja buvo tokia – dabartiniame „Pelikanų fontaniuke“ pastatyti pjedestalą iš poliruoto granito, kuriame vandens srovė suktų turbiną. Virš jos suktųsi „Šiaulių amūriukas“, kuris paauksuota strėlyte kiekvienam praeiviui taikytų į širdį. Kadangi anais tarybiniais laikais amoralu buvo būti nuogam, meilės simbolis turėjo būti aprengtas gražiai pasiūtu kostiumu (kad nebūtų gėda prieš pagyvenusias moteris ir miesto svečius). Atkreipėte dėmesį, kad sparniukai – tai irgi jo kostiumo dalis, be kurio jis būtų eilinis Šiaulių miesto berniukas plikais kleckais. Jo ilgaplaukė šukuosena (tuomet tokia buvo mada) turėjo būti tvarkinga, prižiūrėta.

„Šiauliukas“ buvo nedidukas, apie 90 cm aukščio vaikinukas. Jį matome nuotraukoje: statulėlė buvo eksponuota 1978 metų personalinėje dizaino parodoje „Mūsų miestas – mūsų namai“ – tai kelių metalų plastikos gaminys.

Granitinis pjedestalas buvo įpusėtas gaminti, kai į įvykių eigą netikėtai įsisuko Apvaizda. Ji, atvykusi į eilinę Šiaulių miesto dailininkų parodą, išvydusi skulptoriaus K. Kasparavičiaus pelikanus, pasiūlė juos padėti ant fontaniuko miesto centre – tokie mieli paukščiai! Tuo labiau kad granitinio pjedestalo masė ir eksploatacija būtų sukėlusi problemų miesto valdžiai ar, neduokdie, iš viršaus apsilankęs atsitiktinis „ekspertas“ nuspręstų, jog Vilniaus g. bulvaru verta atnaujinti eismą.

Bene dešimtmetį „Gatvių apšvietimo“ sandėliuose dulkėjęs „Šiauliukas“ išdulkėjo nežinoma kryptimi, bendrovei persikraustant iš vieno sandėlio į kitą, vėliau reorganizuojant, privatizuojant, sandėliams nusigaluojant...

Miesto 750-asis jubiliejus ant pjedestalo iškėlė Stanislovo Kuzmos „Šaulį“, auksinį, be strėlės, be rūbų, ilgakinkį. Žmonės jį irgi pavadino „Šauliuku“, prie jo priprato. Baisiausia, kad ir aš pripratau.

„Margaritos riteris“
„Margaritos riteris“ (žalvario skarda). Autorius dailininkas-metalistas Henrikas Orakauskas, apie 1982 m. (Iliustr. 3)

Šiandien viduramžių šarvus už keturis tūkstantėlius privatininkas nesunkiai gali nusipirkti savo pilaitės interjerui dekoruoti, bet anuometinis Henriko kūrinys buvo iš tiesų keistenybė: krūtinėje atsidarydavo spintelė, tinkama likeriui laikyti, o ištiestoje rankoje žibėjo kelios metalo gėlytės. Riteris, dovanojantis gėles – kiekvienos moters svaja.

Nežinia, iš kur tie šarvai atkeliavo į Henriko kūrybinius planus. Pastatėme šarvuotąjį riterį tuometinės gėlių parduotuvės lange Vilniaus ir Dvaro g. sankryžoje. Keliolika metų jis sveikindavo praeinančias miesto margaritas, kol, atėjus laikui, viena jų jį privatizavo. Kiek žinau, dabar jis puošia jos margaritišką senmergišką buitį, tapęs „nuosavybės senatimi“.  

Ant butelio kamščio
„Maumukas“ (vario skarda). Dailininkas-metalistas Henrikas Orakauskas, ~1980 m. (Iliustr. 4)

Alkoholis daugiau nuskandino žmonių nei vandenynai jūreivių. Visi vienu balsu sutariame, kad girtavimas – žala sveikatai, šeimai, tautai. O jei suskaičiuotume išsigimėlius, debilus, nevisapročius, kitokį asocialų ir globojamą žmonijos broką?..

„Maumuko“ idėją pasiūlė Henrikas, kuris nei pats gėrė, nei girtuoklių mėgo: ant degtinės ar „rašalo“ butelio kamščio tupi išsigimėlis „Maumukas“, rodantis po savimi į milžinišką akmens butelį – savo pjedestalą. Tema buvo aktuali, simbolis didaktinis ir vienaprasmis – už blaivybę!

 „Jei nori tautą pavergti – nugirdyk ją“, – šie Rusijos imperatorės Jekaterinos II žodžiai tapo valstybine politika bolševikams, girdžiusiems ir savąją, ir manąją tautas, nesvarbu, iš kokių indų ir su kokia užkanda – silke ar marksistine ideologija. Menu Šiaulių tarpuvartes ir laiptines, tvoskusias šlapimu ir vėmalais. Tai buvo manoji Lietuva, sirgusi, gydytina ir, žinoma, dar nepasveikusi...

Miesto komunistų partijos komitetas buvo didelis girtavimo priešas ir mano draugas, bendramintis. Artimas sielas jutau laikraščių straipsniuose, siūlančiuose negirtauti, girdėjau ir apie draugiškus teismus gamyklose, kur kolektyvas rūsčiai apsvarstydavo girtuoklį – darbo draugą, nors po to visi kartu „aplaistydavo“ tą renginį kartu su svarstomuoju. Tarybinis žmogus, ištiesęs rankas iki žvaigždžių, blaivus kūrė laimingą ateitį, o girtavimas buvo kapitalizmo atgyvena.

Šią šviesią mintį beliko juridiškai įteisinti įprasta tvarka kaip šaunų vaizdinės agitacijos akcentą blaivybės tematika. Patenkintas idėja, išrietęs nugarą lanku ir pastatęs uodegą, pasiruošęs pagyrimams, su „Maumuko“ ir akmens butelio projektu nukėblinau pas dvasios inžinierius, į partijos komitetą...

Snukin negavau, tačiau stačią uodegą teko nuleisti, o išlenktą nugarą ištiesinti. Miesto komiteto II sekretorė, atsakinga už ideologiją, nesunkiai sutaršė mane, pasipūtėlį: „Tu, ką, Viliau, saviems duobę kasi? Ar žinai, Viliau, kad tie girtuokliai, kuriuos tu pasirėdei kritikuoti, tave išlaiko, tave ir tavo dailininkus šeria, jums algas moka. Kaip tau atrodo, iš kur kultūrai skiriami pinigai? Ogi iš tų girtuoklių surenkami. Štai iš kur visos tos jūsų dainų šventės, tavo „mikimauzai“, visokie ten menai...“

Galvoje prašvito nuostabios tarybinio dvasingumo svarstyklės – kiek girtuoklis nusmukdo, tiek kultūrininkas pakelia. Arba atvirkščiai. O galvojau, kad tas „Maumukas“ būtų buvęs revoliucingas reiškinys faneriniame vaizdinės agitacijos pasaulyje, šlovinusiame protingą šūkį: „Šlovė TSKP!“

„Maumukas“, pusiau įvykdytas, tapo ne tik nereikalingas, bet net reakcingas. Kūrinėlį vėliau pasiėmė Henrikas, girdėjau, kad iš jo buvo padarytas šviestuvas, kurį įsigijo pirmasis Šiaulių milijonierius, toks K. Š. Beje, šios nuogirdos buvo klaidingos – šiandien jis tūno Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose.

„Temidė“ ant Šiaulių apygardos teismo rūmų
1984 metais prie naujai rekonstruoto Šiaulių miesto Liaudies teismo M. Melnikaitės g. (dabar – Dvaro) Nr. 80 fasado buvo pritvirtintas dekoratyvinis horeljefas „Temidė“. Medžiaga – kalinėtas varis. (Iliustr. 5)

Tai – dar vienas Henriko Orakausko metalo plastikos kūrinys, atliktas pagal visas akademiniams kanonams taikomas taisykles: ir rūbų klosčių ritmika, ir kilnus, neapibrėžtas, pusiaukelėje sustojęs „Temidės“ rankų judesys... Galva kiek didesnė už natūralią tam, kad žiūrint iš apačios, ji atrodytų normali. Tyrinėji šį kūrinį ir stebiesi, tai irgi ne tradicinė skulptūra. Šis autoriaus vaizduotės kūrinys, iš vario lakštų buvo virinamas iš karto, su visomis drapiruotėmis, masteliškumu ir vizualinėmis korektūromis.

„Temidė“ buvo paskutinysis žymesnis Henriko darbas Šiauliuose. Dailininkas pabandė būti savarankiškas, neprisirišti prie manosios, miesto veido kūrimo krypties. Pabrėžtinai akademinis „Temidės“ traktavimas – reakcija prieš ankstesniems jo kūriniams būdingą žmogiškąjį bendravimą su žiūrovu, o gal ir noras parodyti savo universalumą, savo sugebėjimą dirbti bet kuria kūrybine maniera. Reikia akademine – prašau, kūrinys bus profesionalesnis už daugumą šiuolaikinių skulptorių profesionalų. Ir dabar, praėjus tiek metų, belieka vien stebėtis, kad mes, šiauliečiai, tokį talentą turėjome.

„Muilo burbulų medelis“
„Varinis medelis“, (patinuotas varis). Dailininkas-metalistas Henrikas Orakauskas, dizaineris Vilius Puronas, ~1987 m. (Iliustr. 6a)

Muilo burbuliukų fontanėlis – tokios keistenybės nesu matęs nei sapne, nei spalvotuose užsienio žurnaluose. Iš tiesų geniali idėja! Įsivaizduokite: Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvare, netoli „Valerijono“ vaistinės, tarp abiejose bulvaro pusėse augančių liepų, stovi negyva liepa-siurprizas. Varinė, su visais lapais, šakutėmis, panašaus dydžio, kaip ir rikiuotės draugės, bet kitokia. Ne žalia, o ruda, su laiku „pažaliuosianti“ vario oksidu. Žiemą, kai nukrenta lapai, ji ir toliau lapotų, šalčių nebijotų. Tai – miesto įžymybė, žioplių ir turistų stebėjimosi objektas. Kaip nesistebėti, jei toji dirbtinė liepa – ne vien aukšto lygio metalisto kūrinys ar gamtos pamėgdžiojimas. Įprasta matyti statulą – žmogaus kopiją, bet neįprasta matyti varinę tikro medžio kopiją. Bet esmė glūdėjo giliau, drėgniau ir oriau.

Šis metalo medelis – fontanas. Nepaprastas. Leidžiantis muilo burbulus. Tam reikalui buvo numatyta kai kuriose medelio šakutėse–vamzdeliuose padaryti kiaurymes, per kurias kartu su oru reguliariai būtų pučiamas muiluotas vanduo. Nuo medelio retkarčiais nuplauktų muilo burbuliukų debesėlis. Susižavėjęs klykautų vaikučių pulkelis, gaudantis oro apskritimus, gera būtų šypsotis mamytėms, o šiauliečiams – komplimentų klausytis: garsas apie tokį originalų įrenginį sklistų po platųjį pasaulį...

Idėja – geras dalykas, bet praktika, kaip teigia marksistinė dialektika, geriausias teorijos revizorius: Henrikas iš vario pagamino šį medelį M 1:1. Beliko kamiene įtaisyti varikliuką, tinkamą burbulams burbuliuoti, kai smogė kabinetinis „geras skonis“: „Neleisime tokio įrenginio į šią atkarpą, nes tai nėra solidu, neleisime, kad iš miesto būtų daromas atrakcionas. Tik per mūsų lavonus!.. Ir bendrai...“

Tolerancija – šventas reikalas. Medelis ėmė dairytis vietos. Trumpam medelį priglaudė Apželdinimo trestas, komunalininkai. Jis buvo pastatytas ant metalinio stovo įmonės teritorijoje. Fotografijoje matome jo juodai pilką atvaizdą, atsitiktinai užfiksuotą fotoaparatu „Zenitas“. Aukštis – apie 5 m, apie 2000 lapų. Medelis neišskleistas, t. y. kelioninės būklės, todėl neišvaizdus.

Ten jis išgyveno porą metų, kol atėjo laikas Apželdinimo trestą privatizuoti. Tada mūsų brangųjį vario medelį išvydau gulintį ant šono, iš pradžių gerokai apskabytą. Įstaigos gerieji žmonės, supratę, kad jis varinis, neleido įžymybei beviltiškai pražūti, tyliai nuvežė į metalo laužo supirktuvę ir „prakalė“. Kaltų nebuvo, kadangi jis nefigūravo jokiuose sandėliuose, jokiose buhalterinėse suvestinėse negyveno.

Šis medelis buvo vienas iš paskutinių lašų, perpildžiusių metalisto Henriko kantrybę: „Po paraliais! Dirbu sąžiningai, įdėdamas žinių ir širdies, ne tik lietuviškai, bet ir kiniškai, o manieji kūriniai po užkaborius trainiojasi. Nežinau, kokios intrigos ar meninės diskusijos slankioja ten, vykdomajame, tarp architektų, bet aš negaliu savo talento ir kūrybinių jėgų mėtyti patvoriais.“ Su šiomis ar panašiomis mintimis Henrikas spjovė į Šiaulius ir su šeima persikėlė į Kupiškį.

Lietuvėlė maža. Teko iš tolo matyti, sekti šio unikalaus dailininko-metalisto kūrybos fragmentus: Kupiškis, Panevėžys, Kernavė...

Kupiškis – ne Šiauliai, bet pasipuošė net keliais Henriko kūriniais. Aukštaitijos mieste matome milžiną strutį, angelą, lipantį kopėčiomis; karį, sėdintį ant šaudyklos mūro, santuokų rūmų reklamą ir … metalo medelį. Mūsiškį? Beveik. Kupiškio „medėlis-fontaniokas“ tapo pagrindiniu parko, kurio centre –  didelis dirbtinis „ežeriokas“, akcentu.

Retkarčiais iš jo šakų pliūpteli vandens srovelės, palikdamos savo ženklus žaliuose kūdros mauruose. Gražu ir graudu, atpažinus idėją, uždususią Šiauliuose… (Iliustr. 6b) Kupiškis gražiai priėmė jo kūrinius, nors miesto geografija jų nepadarė Kupiškio įvaizdžiu.

O vis dėlto gaila mūsiškio „Muilo burbulų medelio“, „gero skonio“ ir valdiško abejingumo nužudytos dar vienos Šiauliams pagamintos įžymybės.

Retro moteris (Iliustr. 7)
Tai – tūrinės reklamos akcentas prie „Retro kavinės“ Varpo gatvėje. Tiesa, menotyrininkai patikslins, kad toji erdvinė moteris dėvi XIX pabaigos – XX a. pradžios skrybėlę ir rūbus, artimesnius vėlyvajam klasicizmui, tačiau...

Jei būti atviram – niekas iš man pažįstamų asmenų neminėjo šio kūrinio autoriaus vardo. Belieka spėlioti, kad jis – Henriko Orakausko kūrinys. Tą išduoda ne tik moters anatomija ar kompozicija, mastelio pajautimas, bet ir jo kūriniams artima gamybos technologija – lietas aliuminio veidas ir juvelyro tikslumu iš dekoratyvinio vielos tinklo suformuota kūno plastika – tokia technologija, mano žiniomis, Lietuvoje įkandama tik Henrikui.

Tebūnie šis manasis teiginys provokacija skaitytojams: jei tai pasirodytų netiesa – skubiai informuokite laikraščio redakciją: mūsų pareiga bus ne tik atsiprašyti anoniminio autoriaus, bet ir jį pagarsinti šiauliečiams, kaip savotišką atradimą. Juk kuklumas puošia žmogų, bet ne kūrinį, ne miestą.

Gaila, bet Henrikas Šiauliuose jautėsi nejaukiai, nepritapęs nei prie kūrybinių grupuočių, kurios jį ignoravo, nei nei prie gamybinių, ar valdžios struktūrų. Kartu su šeima išsikėlė į Kupiškį, Šiauliuose palikęs savo pirmuosius, ko gero, visuomeniškai brandžiausius pirmuosius savo kūrinius ir nesusipratimų atneštą nuoskaudą.

2017 11 03 04

2017 11 03 02

2017 11 03 03

2017 11 03 05

2017 11 03 07

Autoriaus archyvo nuotr.

 

Į viršų