facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Fotografijos muziejus“
Erdvinis reklaminis akcentas Vilniaus g. pėsčiųjų bulvare prie Fotografijos muziejaus įėjimo Vilniaus g. 140. Varis. Autorius dailininkas-apipavidalintojas Vytautas Čečkauskas. 1978 m.

Jis buvo numatytas būti Fotografijos muziejaus erdvinės iškabos dalis, sumontuota virš pagrindinio įėjimo.

Fotografo siluetas, pagamintas iš vario skardos, buvo gana schematiškas. Viena iš jo savybių – būti nematomam. Jis tik prisidėjo prie nuotaikos, kurtos Šiaulių miesto centrui, bet neišsiskyrė savo agresyvumu, įtaiga, kaip kiti metalo plastikos kūriniai.

Šis akcentas išnyko nepastebimai. Galima tai sieti tiek su pastato balkonų remontu, tiek su plono stiklo vitražo įstiklinimu Fotografijos muziejaus laiptinėje, tiek su „vario karštlige“, ėmusia siausti  vėliau.

„Katinai“
Vaistinės „Valerijonas“ kompleksinės reklamos sudėtinė dalis. Metalo skardos lankstiniai ant Vilniaus g. 175 pastato stogo. Dizaineris V. Puronas ir metalistas Kęstutis Einigis, 1978. Atnaujinta 1983 m. ir 2008 m.

Tai bene garsiausias Šiaulius išgarsinęs metalo plastikos kūrinys, kurį priskirti bulvare sustatytiems tūrinės reklamos akcentams būtų neteisinga. Jie, kaip sudėtinė vaistinės reklamos, pastato dekoro, miesto meninės nuotaikos kūriniai, buvo tik dalis kompleksinio užmanymo.

Paaiškinsiu plačiau.

Vaistinė įsikūrusi šiame pastate turi bene šimtmetinę šiaulietišką tradiciją, kuri pasiekė ir mūsų laikus. 1978 metais Šiaulių farmacijos valdyba nutarė restauruoti vaistinę ir tuo pačiu įtakoti pastato kapitalinį remontą. Tai buvo priežastis leidusi į šį neišvaizdų namą pasižiūrėti iš šalies. Vaistinė neturėjo pavadinimo, o ieškant reklamos išraiškos – gal tapyba ant tinko, gal neonas – atsirado graži mintis: valerijonas – vaistažolė, raminamasis vaistas, plius labai veikia kates. Taip gimė pavadinimas, kurio įprasminimui buvo pasitelkta ir tapyba ant tinko, ir šie metalo plastikos katinai.

Pagal dizainerio išklotines katinus iš skardos išlankstė Kęstutis Einigis, tuo metu dirbęs Šiaulių prekybos valdybos „reklambiuryje“. Buvo sukurti penki skirtingi katinai, kurie derėjo prie nušiurusio šiferio stogo.

Šis metalo plastikos kūrinys tapo savotiška miesto įžymybe, sentimentu. Jį mėgsta miestiečiai, noriai rodo svečiams, turistams, savo vaikučiams. Šis akcentas netruko išgarsėti pasaulyje, kai 1984 metais žiniasklaidos agentūra APN po pasaulio agentūras paskleidė  katinų  nuotrauką, išgarsinusią Šiaulius. Iki mūsų atėjo žinių iš socialistinių šalių, taip pat iš Australijos, Kanados, JAV valstijų, kad regioninė spauda plačiai publikavo apie tai.

Įdomu tai, kad net Amerikoje atsirado šio akcento fanatė – tokia misis Jane Armstrong iš Savanah valstijos JAV. Mano vardu atėjo laiškas su laikraščio iškarpa ir jos prašymu parduoti šiuos katinus ar bent suteikti leidimą pasigaminti pas save.

Kadangi dailininkas neturėjo teisės parduoti katinų tapusių „visaliaudine nuosavybe“, mielajai savo talento gerbėjai jis nusiuntė mandagų laišką, į kurį įdėjo katinų brėžinius su gabaritais. Laiškas neperžengė „geležinės uždangos“.

Į kapitalistines šalis einantys laiškai buvo atplėšiami ir cenzūruojami, kad Tarybų šalies paslaptys neiškeliautų už Atlanto. Kadangi laiške buvo katinų brėžiniai, jie pagal instrukcijas buvo prilyginti slaptai informacijai ir sunaikinti.

Gavau žodinį paaiškinimą, saugumiečiai suprato, kad jokio politinio kriminalo čia nėra, kad autorius gali nebijoti, nieko blogo jam nebus. Įdomu paminėti, kad amerikietė nenurimo negavusi atsakymo 1996 m. ji atsiuntė kitą laišką...

Vystant „šiaulietiško sarkazmo liniją“, virš balkono buvo ištapytas buteliukas, iš kurio lašėjo lašai ant cukraus gabaliuko, padėto ant šaukšto, ir užrašas: „Draugą pažinsi nelaimėje. Valerijonas – geriausias draugas nelaimėje“.

Virš parduotuvės vitrinų buvo ištapytas šriftinis užrašas: „Vaistinė „Valerijonas“. Apie šriftinį pano, kurį laiką puošusį anuometinį „Valerijono“ fasadą, rašytina atskirai, skyriuje apie tapybą ant tinko.  

„Fotoaparatas su paukščiuku“
Erdvinis reklaminis akcentas Vilniaus g. pėsčiųjų bulvare, šalia Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato pastato Vilniaus g. 200, prie „Fotoateljė“. Varis, aliuminis, stiklas. „Paukščiukas“ – skardininko Piotro Šaripovo, dizaineris V. Puronas, 1978 m.

Šis tūrinis akcentas buvo numatytas pastatyti šalia BGAK pastato, kuriame buvo įsikūrusi fotoateljė Vilniaus g. 200.

Idėja nesudėtinga ir  neturėjo savyje ko nors ypatingo: senovinis fotoaparatas su dumplėmis, šalia jo paukščiukas iš kelių metalų plastikos. Šis metalo plastikos kūrinys turėjo ydą – jis nesižiūrėjo iš apačios, nes fotoaparato padas užstojo visą kūrinį. Už poros metų po pastatymo vandalai pavogė paukščiuką, o aparatas, pagamintas iš drožlių plokštės, apkaltos vario skarda, nuo drėgmės susiklaipė, nušiuro ir apie 1995-uosius buvo nuimtas.

„Du paukščiai“
Nikeluotas varis, dailininkas metalistas Henrikas Orakauskas, dizaineris V. Puronas, 1979 m.

Vilniaus gatvės bulvare tarp Kaštonų alėjos ir Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato styrojo nudžiūvusio medžio kamienas su keliomis šakomis. Kilo idėja, šį negyvėlį kamieną atgaivinti: ant vienos iš šakų patupdyti du nikeliuotus balandžius ir nikeliuotą medžio šakutę su nikeliuotais lapais. Šis, dabartiniu požiūriu – socialinės reklamos akcentas, kurį pagamino Henrikas Orakauskas, bene dešimtmetį, pakol medis nupuvo ir buvo pašalintas, puošė miestą.

Jis sukeldavo šias filosofines mintis: „Sakoma, kad besivystanti civilizacija naikina gamtą. Bet civilizacija kuria daiktinį pasaulį pagal savo poreikius ir grožio suvokimą. Dūsaujame, kad esame priversti kopijuoti, dubliuoti dirbtinai kurti gamtą, ją mėgdžioti. Štai metaliniai „du paukščiai“ – žmogaus sukurta šalta ir negyva gyvybė, kaip ir toji šaka su lapais. O vis dėlto tai yra gražu, džiugina akį. Žmogus taip pat gamtos kūrinys, kodėl jis neturi teisės kurti savitos aplinkos, jei jam taip gražu, jei jam taip reikia?“

Šios mintys tuomet, kaip ir dabar, tarsi prieštarauja gamtosaugininkų postulatams, tačiau...

Ant pilko negyvo medžio strampo „sublizgėjo du paukšteliu ir tai – gražu!“

Dar keli žodžiai apie tūrinę reklamą
Malonu tai, kad tūrinės reklamos akcentai tapo ne vien trumpalaikiu miesto dekoru, kaip kad buvo projektuoti, bet įsigyveno į miestą, tapo jo savastimi, jo bruožu.

Pakitus parduotuvių savininkams, šie kūriniai buvo ne naikinami, o perkeliami prie naujų Vilniaus g. objektų, restauruojami, kai kada net keičiant stulpo – postamento funkciją („Keptas paršas“, „Vėžys“, „Batas“).

Šie akcentai atsiradę, kaip dvasinio tikslo kūriniai, atpirko įdėtą meilę ir šilumą, jie tebėra šilti ir reikalingi miestui, jie iki šiol traukia visus šiauliečius ir miesto svečius savo emociniu ir pilietiniu užtaisu, kuris liko gyvas ir šiandien, praėjus bene keturioms dešimtims metų.

Tai – originalus reiškinys, geranoriškas ir prasmingas. Anuomet jis gimė kaip kompleksinis užmanymas, pėsčiųjų gatvės prekybinę funkciją įprasminant. Man nežinoma analogų plačiajame pasaulyje. Kaip minėjau, tai buvo naujas reiškinys dizaino etikoje ir estetikoje.

2017 10 13 03

2017 10 13 02

Autoriaus archyvo nuotr.

 

Į viršų