„Dvi kregždės“
Erdvinis reklaminis akcentas Vilniaus g. pėsčiųjų bulvare, šalia „Jaunavedžių salono“ Vilniaus g. 195. Varis, galvanika, stiklas. Autorius dailininkas-metalistas Henrikas Orakauskas, dizaineris V. Puronas, 1980 m.; restauruotas ~ 2002 m.
Tai – „Jaunavedžių salono“ reklama. Reikia pažymėti, kad sovietmečiu tik rajonų centruose buvo įkurtos to pobūdžio prekybinės įstaigos. „Jaunavedžių salonuose“, pateikus santuokų biuro išduotą pažymėjimą apie sumanymą tuoktis, būdavo galima nusipirkti patalynės, kvepalų, padoresnį kostiumą, batus, baltą suknelę nuotakai, aukso žiedus.

Po vedybų dingdavo ši kukli jaunavedžių privilegija, kai juos užgriūdavo pilka sovietmečio būtis, nes parduotuvėse šių gėrybių būdavo neįmanoma gauti arba jos būdavo neįmanomai brangios (pvz., aukso žiedai).

Henrikas Orakauskas numatė pavaizduoti dvi jaunavedes kregždes, tupinčias ant lizdelio, turinčio jaukų vitražinį langelį, už kurio naktį spingsėdavo raudona lemputė – jauku...

Kregždinas kregždei snape laiko širdį, tik toji širdis labiau primena ant grandelės tabaluojantį kišeninį laikrodį – prekę, kurią buvo prekiaujama sovietiniame „Jaunavedžių salone“. Ne kiekvienas žmogus galėjo iš karto pastebėti visą sarkazmo daugiaprasmiškumą.

Reikia paminėti, kad metalistas gražiai įvaldė vario plastiką, bei metalo spalvinį sąskambį: nikeliuota baltu blizgesiu spindinčios kregždžių krūtinės gražiai kontrastuoja su tamsiais vario sparnais, „varlyte“ kregždino pakaklėje.

Reikia pažymėti, kad per kokius šešis mėnesius iš kregždino buvo pavogta betabaluojanti širdelė, bet 2001 metais akcentą restauravus, širdelė vėl buvo pagaminta ir metalo plastikos kūrinys vėlei tapo pilnas. Dabar jis tebestovi toje pačioje vietoje, tapęs kaimyninės parduotuvės paveldėta nuosavybe.

„Vėžys“
Erdvinis reklaminis akcentas Vilniaus g. pėsčiųjų bulvare, šalia rūkalų parduotuvės. Varis, aliuminis. Vėžys – aut. dailininkas-metalistas Henrikas Orakauskas, polichromuotas cigarečių pakelis (spalvota emalė) – Liucija  Brazaitė, dizaineris V. Puronas, 1980 m.

Šį akcentą galėtume priskirti ne reklamos, o antireklamos sričiai. Jei įsigilintume – tai bene pirmoji antireklama plačiojoje Sovietijoje, draudžianti pirkti valstybinę produkciją – rūkyti yra pavojinga, nes tai sukelia vėžį.

Užmanymas dangstėsi valdišku pavadinimu, kuris miesto kompartijos komiteto sąrašuose vadinosi „vaizdinės agitacijos akcentu sveikatos apsaugos tematika“. Jo kaimynystė šalia rūkalų kiosko buvo humaniška ir prasminga.

Tai – dviejų gaminių kompozicija, varinio vėžio ir duraliuminio cigarečių pakelio tandemas. Cigarečių pakelis – tuo metu populiariausiųjų cigarečių rūšies „Kastytis“ kopija. Šios cigaretės jau seniai nebegaminamos.

Atkreiptas dėmesys ir į užrašą ant šoninių pakelių briaunų: „TSRS sveikatos ministerija įspėja: rūkymas kenkia sveikatai.“ Liucija rūpestingai perpiešė pakelio dekorą ir šriftą. Mašinų dažymo emalę karštu būdu išdžiovino Šiaulių autoserviso įmonė. Tai – pakankamai ilgalaikė, atspari atmosferos pokyčiams technologija.   

Šiuo metu akcentas yra perkeltas ties Vilniaus g. 138. Vėjas, liūtys ar sniegas, o akcentas stovi kaip naujas, dvigubai išgyvenęs garantinį laikotarpį. O tas užrašas „TSRS sveikatos ministerija...“ sufleruoja, kad su laiku akcentas gali būti įtrauktas į valstybės saugomų meno vertybių sąrašą.

„Rublis“
Erdvinis reklaminis akcentas Vilniaus g. pėsčiųjų bulvare, šalia Valstybinės taupomosios kasos Vilniaus g. 213. Anoduotas aliuminis. Skardininkas Piotras Šaripovas ir dizaineris V. Puronas, 1978 m.

Šį akcentą gamino meistras, dirbęs Zoknių karinėje aviacijos remonto gamykloje, vadinamojoje „pašto dėžutėje“ – taip buvo žymimos slaptos gamyklos.

Akcento autorius niekada nebuvo dirbęs meninių darbų, nors gamykloje buvo „visų galų meistras“. Užduotį įvykdė preciziškai: rūpestingai padidino ir iškalinėjo metalo rublį su akcento pagaminimo metais.

Kūrinys buvo simbolis: didžioji moneta vaizdavo procentus, kurie išaugdavo taupomojoje kasoje, iš tų mažiukų indėlininko rubliukų, iš to „Rublių medelio“. Technologija buvo panaudota išties aviacinė: medelis suvirintas iš duraliuminio strypų, vamzdelių ir plokštelių ir anoduotas, kaip buvo padengiami naikintuvai.

Šis akcentas stovėjo priešais Valstybinę taupomąją kasą, kurioje šiandien klesti „Spiečius“ – verslaus jaunimo perykla. Reikia paminėti, kad 1991 m. paskelbus Nepriklausomybę jis buvo nuimtas kaip vienas iš pirmųjų „ideologinių priešų“, nes buvo su TSRS herbu. Šiuo metų jis yra „Aušros“ muziejaus fonduose.  

„Keptas paršas“
Erdvinis reklaminis akcentas Vilniaus g. pėsčiųjų bulvare, šalia mėsos parduotuvės. Varis. Autorius dailininkas-metalistas H. Orakauskas, dizaineris V. Puronas, 1980 m.

Mėsos kombinatas užsakė sukurti šį akcentą Šiaulių eksperimentinėje įrengimų gamykloje (ŠEĮG). Jį pagamino Henrikas Orakauskas ir jis buvo sumontuotas Vilniaus gatvėje.

Tai dekoratyvinė skulptūrėlė, vaizduojanti keptą paršiuką variniame dubenyje, apkabinėtame dešrų kirbine. Į burną paršiukui buvo numatyta kažką įdėti – nikeliuotą obuolį ar nikeliuotus lapus, tačiau užmanymas nebuvo galutinai įvykdytas, todėl burna pasiliko tuščia.

Kokiais 2002 metais buvo nutarta aptrūnijusį stulpą nuimti, o keptą paršą sumontuoti ant skardinio stulpo Vilniaus ir Tilžės sankryžoje, šalia Fotografijos muziejaus pastato, su nuoroda į netoliese įsikūrusį kinų restoraną Tilžės gatvėje.

Viskas būtų čiki-čiki, jei ne vieta ir orumas. Suskambo, subirbė skambučiai. Moteriškas balsas piktinosi, kad kepto paršo užpakalis atsuktas tiesiai į Specialiųjų tyrimų tarnybos langus, – tas žeidžia ją, ypač jos orumą.

Rekonstrukcijos autoriai kreipėsi į mane – ką daryti. Į pietus paršo užpakalio atsukti buvo negalima todėl, kad ten – „Saulė“, kurios vardu vadinasi mūsų miestas. Į šiaurę? Ten Jelgava ir Piarnu – du miestu, su kuriais mes lenktyniaujame.

Į rytus? Ten – sostinė Vilnius. Kaip į sostinę?.. Į vakarus taip pat užpakalio nesuksi, nes ten pajūris, o Palangoje gyvena mano teta Aldona... Hm-m-m... Taigi...

Poniutę iš Specialiųjų tyrimų tarnybos, kurios nežinau nei vardo, nei pavardės, atpažinau. Ji – 1719 metais Šiaulių miesto aikštėje sudegintos raganos reinkarnacija, kenčianti už aname gyvenime padarytus griekus: skraidymą ant šluotos į Šatrijos kalną ir 1711 metų marą, nusiaubusį Šiaulių ekonomiją.

2017 09 29 22

2017 09 29 05

Artūro STAPONKAUS nuotr.

2017 09 29 26

2017 09 29 24

Autoriaus archyvo nuotr.

Į viršų