Daugeliui mūsų yra tekę dairytis po šalis plačiausias, kuriose kiekviename mieste pilni centrai pėsčiųjų gatvių pridaiginti. Žinant, kad Europoje buvome tretieji (1975), po Roterdamo (1972) ir Erfurto (1973), galime drąsiai riesti šiaulietiškas nosis – savo laiku buvome šio pasaulinio urbanistinio žanro pionieriai.

Tačiau ir dabar, kai praėjo bene keturios dešimtys metų, tokio reiškinio, kaip tūrinės reklamos kompleksas, pasaulyje dar neteko sutikti, nors mums – tai bulvaro įvaizdžio kasdienybė. Žinant, kad karai paliko Šiaulius be senamiesčio, kad daugelis pokario šiauliečių – atvykėliai iš kitų Lietuvos rajonų, savaime gimė projektinė proceso idėja, nes pėsčiųjų bulvaras – miesto humanizavimo proceso dalis.

Miesto patriotizmo poligonas
Tūrinės reklamos kompleksas – sąlyginis pavadinimas dekoratyvinio dizaino kūrinio, priskirtino lauko reklamai: ant medinių vertikalių postamentų eksponuojami šalia esančių parduotuvių simboliai.

Kiekvienas jų – dažniausiai metalinis kokio nors daikto atvaizdas. Stilistika neapibrėžta, sąlygota tiek amatininko kvalifikacijos, tiek metalo plastinių galimybių, tiek akcento dydžio.

Menotyra gali rasti paralelių ir tarp viduramžių amatininkų reklamų, ir tarp liaudies meno. Tai galima suvokti ir kaip miesto vizualinio folkloro dalį – kiekvienas akcentas yra savita meistro profesionalumo išraiška. Visi jie buvo pajungti bendram užmanymui, kuris, žinant mūsų tautą ir anuometinę santvarką, gana daugiaprasmis.

Tūrinės reklamos kompleksas, kaip sudėtinė Šiaulių pėsčiųjų bulvaro (architektė Virginija Taujanskienė, dizaineris Vilius Puronas) dalis, buvo savotiška tautos dvasinės rezistencijos forma, pridengta miesto patriotizmo ugdymo širma, nes to sovietiniai įstatymai nedraudė.

Per šią prizmę vykdžiau savo sumanymą, kaip autorius ir proceso dizaineris, užmanymą pateikęs projektuose ir darbo eskizuose: stulpus-pjedestalus, metalinių akcentų mastelį išraišką ir jų įkomponavimą gatvės erdvėje.

Paruošti eskizai, kaip politinės-vaizdinės agitacijos planiniai akcentai Vykdomojo komiteto posėdžių salėje, buvo išdalinti tuometinių įmonių ar gamyklų direktoriams, iškviestiems kartu su gamyklų dailininkais-apipavidalintojais. Įmonės gavo įpareigojimus juos pagaminti.

Direktoriams tai buvo maloni prievolė, nes šie kūriniai, įvardyti kaip vaizdinės agitacijos akcentai, nebuvo giminaičiai nuvalkiotiems V. Lenino atvaizdams ar nuobodiems politiniams lozungams, „primetamiems per partinę liniją“.

Dailininkams jie irgi buvo „atokvėpiai“ po įkyrėjusių transparantų ir „fanerinės ideologijos“ kūrinių...

Gamyklos dailininko dirbtuvėlė ar metalo cechas, kur jie buvo gaminami, tapdavo įmonės dirbančiųjų bendrija, kurioje kiekvienas išsakydavo savo nuomone, patarimus, prisidėdavo gaminant, iš namų atnešdavo detalių.

Tokiu būdu šie akcentai tapo ne tik autoriaus, bet ir viso kolektyvo nuosavybe, pasididžiavimo, meilės objektu: „Čia – mūsų gamyklos, mūsų cecho! Čia ir mano prisidėta...“

Tai buvo naujas reiškinys, geranoriškas ir prasmingas, menotyroje negirdėtas. Jis traukė šiauliečius savo emociniu ir pilietiniu užtaisu. Iš laiko atstumo verta pažymėti, kad būtent tai sukeldavo niršulį profesionaliosios dailės atstovams, įpratusiems savo kūrinį vertinti per vieno žmogaus autorystę ar „gero skonio“ stilistiką.

„Pastatykite laikinai, o paskui žiūrėsime...“
Sutariau, kad pagamintus „vaizdinės agitacijos elementus“ pakrautų į vieną sunkvežimį ir atvežtų į Vykdomojo kiemą. Kai toks sunkvežimis su tais akcentais (atsimenu baltą „Žuvies“ aliumininę papilvę) įvažiavo į įstaigos kiemą, buvo nuspręsta – „pastatyti laikinai“ ir, jei nebus skundų – pasižiūrėti ką daryti paskui.

Skundų nebuvo, nors girdėjosi vietinių dailininkų profesionalų urzgesys. Žmonėms patiko, todėl kūrinėliai paliko, išgarsino ir tebegarsina miestą.

Mano supratimu, šiam reiškiniui įvardinti tiktų ir sąvoka „miesto vizualinis folkloras“. Ji nežemina dizainerio profesijos prestižo, o priešingai.

Erdviniai akcentai buvo veiksminga priemonė miesto patriotizmui formuoti, toks buvo dvasinis prioritetas. Ne kūrybininko autorystei deklaruoti, kas buvo normalu iki to laiko. Čia buvo susidurta su visai kitu procesu ir požiūriu į kūrinį. Kaip minėjau, tai buvo naujas reiškinys dizaino etikoje, kurį seniai buvo išsprendę monumentalistai su architektais.

Apie tai – konkrečiau.

Tūrinės reklamos komplekso akcentai
Lietuvos dizaino menotyroje atsirado naujas autorystės dokumentavimas, nes kiekvieno akcento autorystė tapo dvivardė – amatininko pavardė ir komplekso dizainerio (mūsų atveju – V. Puronas) pavardė.

Jei tokia schema nuo seno buvo įprasta monumentaliojoje dailėje, kur šalia skulptoriaus rašoma ir architekto, įkomponavusio kūrinį aplinkoje, pavardė, tai pirmieji tūrinės reklamos komplekso kūrinių paviešinimai žiniasklaidoje pradžioje sukeldavo nesusipratimų. Juk inžineriniai ar techniniai darbuotojai, vykdantys architekto ar dizainerio užmanymą, paprastai nėra minimi bendraautoriais, jie suprantami, kaip technikai-išpildytojai.

Štai kodėl dizainerystės etikoje tai buvo naujiena, kai kompleksiniam užmanymui buvo pasitelkti kolegos, tebūnie viduriniojo lygmens specialistai. Taigi, šioje srityje mums, Lietuvos dizaineriams, taip pat teko būti pradininkais ne tik Lietuvoje, bet ir visoje TSRS.

,,Superkopūstas“
Erdvinis reklaminis akcentas prie Vilniaus g. 179 fasado. Aliuminis, ąžuolas. Metalistai Kęstutis Einigis, Albertas Vaidila ir dizaineris V. Puronas, 1978 m.

Ištisa karta sentimentuose mena šį erdvinį akcentą, – nenuostabu, nes dauguma pasimatymų buvo skiriama „prie Kopūsto“. Savo architektūrine išore jis, kaip savotiška išimtis, buvo įkomponuotas šalia važiuojamosios Gegužės 1-osios (Vasario 16-osios) gatvės dalies, kabėjo virš šaligatvio, buvo daržovių parduotuvės reklama.

Prekybos valdybos dailininkai-apipavidalintojai Kęstutis ir Albertas jį pagamino iš aliuminio lapų, sumontuotų ant metalinio karkaso, kad kūrinys būtų lengvesnis. Karkaso viduje buvo įmontuotos žaliai dažytos lemputės, jos turėjo skleisti žalią šviesą tarp kopūstlapių.

Deja, šis efektas nebuvo efektingas: žalios švieselės vos prasiskverbdavo pro aliuminio „kopūstlapius“, buvo beveik nepastebimos.

Atsirado problemų ir su pavadinimu, kurį metalistai kvalifikuotai išpjovė iš storos skardos, nes lazerių dar nebuvo, ir nupoliravo. Kalbininkams ir ideologams užkliuvo priešdėlis „Super-“ – per daug „vakarietiškas“, t. y. netarybinis, svetimas tarybiniam žmogui.

Ramybės labui nuo Vilniaus gatvės pusės matėsi suderintas užrašas „Kopūstas“, o nuo Vandentiekio bokšto pusės paliko „Superkopūstas“, nes toks jis buvo įsirėžęs į miestiečių ir jaunimo žargoną.       

„Spalvoto metalo karštligės“ metu, apie 1997-uosius, „Superkopūstas“ išvyko nežinoma kryptimi šunims šėko pjauti.

Autoriaus archyvo nuotr.

Artūro STAPONKAUS nuotr.