Per „Šiaulių dienas“ mieste apsilankę beveik prieš tris dešimtmečius iš Lietuvos išvykę šiauliečiai vaikščiodami po Vilniaus pėsčiųjų gatvę akimis ieškojo kažko atpažįstamo. Ir kaip jie nudžiugo atnaujintame bulvare pamatę „Batą“, „Gyvatę“ ir kitas senąsias, vadinamąsias tūrines reklamas – išskirtinius Šiaulių ženklus.

O šiaip šiauliečiai net nebeprisimena, nei kada, nei kaip, nei kodėl tos reklamos-ženklai ant stulpų mieste atsirado – atrodo, jos visada čia buvo.

Tad apie tai ir pasakoja vienas iš tūrinių reklamų kūrėjų dizaineris Vilius Puronas.

– Per daugiau kaip 40 metų tūrinė reklama labai prigijo bulvare. Ar kai ją kūrėte, žinojote, kad ji bus tokia ilgaamžė?
– Aš esu dizaineris ir projektuodamas funkciją žinau, koks jos amžius – laikinas. Jei dizaineris projektuoja automobilį ar rūbą, jis žino, kad jie išeis iš mados ir reikės projektuoti kitus.

Ir kai mes miesto humanizavimo procesą tvarkėme, žinojome, kad jis yra laikinas, kad anksčiau ar vėliau jis keisis. Tad lygiai tas pats buvo ruošiant šitą tūrinės reklamos kompleksą – supratome, kad tiek prekybinis procesas yra gyvas organizmas ir kad tos parduotuvės netgi anais laikais gali  pasikeisti, gali atsirasti kitų. Taigi šitas procesas man buvo kaip ir antraeilis dalykas.

Dar kartą sakau, kad būdamas proceso dizaineriu aš projektuoju pačią funkciją. O anuo metu  pagrindinė funkcija buvo miesto patriotizmo projektavimas, nes ir anuo metu, ir vėliau supratome, jog tai buvo mūsų tautos rezistencijos tam tikra forma, nes tik šitą formą buvo galima priglausti prie miesto patriotizmo širmos. Tas dalykas buvo nedraudžiamas.

Tad grįžtu prie klausimo ir vėl kaip dizaineris atsakau: mūsų projektavimas yra visai kito lygmens, nes projektuojame procesą, kuris gali būti ir šimtmetinis, bet šiuo atveju buvo projektuojamas konkrečiam laikotarpiui.

Taigi mes, būdami taikomojo meno atstovai, sukurdami kažkokį automobilį, apšvietimo stulpus ar tūrines reklamas, ar turėdami kitų retro daiktų, kurių iš Gerardo Bagdonavičiaus paveldėjome ir t. t., žinome, kad kažkada tampa klasika, kuri turi būti prižiūrima.  Dėl geriausių kūrinių, kurie išlieka ilgesnį laiką, kurie turi išliekamąją vertę ar muziejinę, jau galima prašyti, kad jie būtų saugomi, kaskart vis atnaujinami. Tačiau tai jau kitų įstaigų, organizacijų funkcija – nebe mūsų.

Mes projektuojame procesą, o ne daiktą – sakau trečią kartą. Daiktas yra tik išraiškos forma.

– Ar tūrinė reklama Šiauliuose yra daryta pagal tam tikrus pavyzdžius, ar originali?
– Čia galiu pasigirti – absoliučiai originali, nes tai du dalykai, kurie buvo prie trečio originalaus reikalo.

Niekada dizaineris ar menininkas nebūdavo geru administratoriumi, o man, kaip vyriausiajam miesto dailininkui, teko ši funkcija. Ir žodis „funkcija“ tapo kaip ir viso šio projekto esme tvarkant miesto veido ar miesto humanizavimo procesą.

Taigi tūrinės reklamos kompleksas gimė labai įdomiai – ja buvo pridengta anuometinė vaizdinė agitacija. Vietoj to, kad darytume leniniukus ir šūkius, buvo taip susitarta, kad Vilniaus pėsčiųjų gatvei vaizdinės agitacijos pavadinimu kiekviena įmonė pagamintų po vieną tokį balvoną, kurį dailininkas apipavidalintojas vykdo, o įmonės direktorius už tai atsako prieš partijos komitetus ir visus kitus.

Štai todėl „Gyvatė“, „Vėžys“ buvo pristatoma kaip kova už sveikatą ir t. t. ataskaitose, kurios buvo siunčiamos į Vilnių ir į Maskvą. Ir dėl to buvo ramu. Tuo tarpu mes visi atsikvėpėme, kad nereikia daryti leniniukų ir visokių šūkių. Kita vertus, ir visi partkomai matė, kad daiktas yra įdomus daromas.

Dar vienas dalykas – pasinaudojome savo Pabaltijo lygmeniu: juk rusai į mus žiūrėjo kaip į pranašesnius, kaip į tuos, iš kurių reikia mokytis.

Tad gavosi landa, kurią man, kaip miesto vyriausiam dailininkui, buvo lemta pramušti, nes niekas nekentė tos vaizdinės agitacijos. Ir gavosi neblogai.

Reikia pripažinti, kad tūrinės reklamos stilistika gavosi įvairi, kad galima tą reikalą suprasti ir kaip miesto folklorą, nes tas tūrines reklamas kai kurie dailininkai vykdė pagal savo supratimą.

Tačiau man buvo svarbiausia, kad po šia vėliava miestiečius, kurie yra  suvažiavę iš visų Lietuvos kraštų, padarėme šiauliečiais, o ne suvažiavusiais darbininkų miesto atstovais.

– Ar nusprendėte padaryti tūrinę reklamą ant aukštų stulpų tam, kad nevaikščiotume nudūrę nosis į grindinį, ar kad sutaupytumėte bulvaro erdvės?
– Grįžtu prie to, kad analogų pasaulyje nebuvo. Aš kalbu apie tarybinį pasaulį, nes Roterdamo ir Vokietijos miestų mes nematėme.

Antras dalykas: kadangi buvau atsakingas už reklamą, tai padariau tokią išvadą: medžių linijos išliko, tad jei tose linijose aš kažką statau ant stulpų, tai sniego valymo technika, tiek požeminės komunikacijos nebus pažeidžiama. Ir atsirado paprastas sprendinys.

Tad šitas stulpas turi vis dėlto ne tik nosies pakėlimo funkciją – ji buvo antraeilė, pirmaeilė buvo antivandalinė, nes aukštai esančios tūrinės reklamos praktiškai pasiekti neįmanoma.

Taigi gavosi, kad lapijos fone atsidurdavo tas ar kitas kūrinys, o fonas netrukdė tas reklamas matyti.

Labai didžiuojuosi, kad ši idėja atėjo man į galvą ir net ne Lietuvoje. Važiavau traukiniu į Sosnovyj Borą už Leningrado, nes irgi norėjo įrengti pėsčiųjų zoną – tad turėjau paaiškinti kaip tai daryti. Ilgai važiavai, tad traukiny turėjau laiko eskizuoti ir man gimė labai graži mintis, kad figūros turėtų būti ant kažkokių pakankamai aukštų stulpų. Skirtingos figūros.

– Nė vienas mūsų mieste pastatytas paminklas, skulptūra iš pradžių neapsieidavo be problemų ir apkalbų. Kokių sulaukėte jūs?
– Gavau spyrių iš dviejų, jei ne iš trijų pusių.

Pirmas buvo dėl autorystės, kuri iki šiol neišsilavinusių žmonių yra nesuprantama. Jei architektūros, skulptūros autorysčių klausimų nekyla, nes parašoma, kas yra skulptorius ir apačioje prirašoma, kas yra architektas, tai dizaine tai buvo naujiena. Tai juk dizaine, pavyzdžiui, kuriant automobilį, pasilieka žodis „Porsche“, „Mercedes“ ar kažkoks kitas, o vykdytojai paprastai „nuplaukia“. Kaip ir architektūroje – statybininkų niekas nežymi enciklopedijose.

Čia man atsirado visai kitas dalykas: pirmą sykį ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir Europoje aš naudojausi kūrėjais. Todėl dabar svarbu, kad projektai „Žuvies“, „Superkopūsto“ ir kiti buvo parengti mano kaip dizainerio, o paskui išdalyti gaminti, net jei gamybos metu dailininkas ir darydavo pagal save. Todėl aš visada juos nurodau kaip autorius pirmu numeriu, o antru pažymiu „diz. Vilius Puronas“, net architektės Virginijos Taujanskienės neminėdamas – pykčio nėra su ja.

Kai kalbame apie  konkretų darbą, visada turi būti paminėtos dvi pavardės. Tai etikos dalykas, kuris mums buvo savotiškas atradimas.

Antras dalykas buvo profesionalūs dailininkai. Vėl grįžtu prie dailės ir dizaino skirtumų. Jei dauguma dailininkų yra savo kūrinio ir gamintojai, tai yra, jei jie tapo ar kala skulptūrą, jie ir idėjos autoriai, ir realizuotojai. O dizaine  kitaip.

Idėjos autorius esu aš, o dirba, realizuoja ją kiti. Tad gavosi nesusipratimų su profesionaliais dailininkais, kurių supratimu geras skonis yra vienoks, o mano – kitoks.

Dar prisidėjo ir technologijos. Štai skulptorius buvo įpratęs dirbti nuo pradžios iki galo arba iš akmens, arba iš vario, arba medžio – tik iš vienos medžiagos.

Tačiau, sakykim, Henriko Orakausko „Skaitančio žmogaus“ veidas atlietas, visas iškaltas vario ir stovi ant akmens grindinio. Dabar tai jau įprasta, niekam nebetrukdo, o tada tai buvo baisi naujiena. Netgi Kazio Kasperavičiaus ar Birutės Kasperavičienės „Sėdintis berniukas“ ant suolo buvo baisi naujiena – girdi, kaip gali būti naudojamos dvi medžiagos, kaip galima miesto centre statyti tokius...

Pasiskundė dėl to partijos komitetui, kuris liepė suvežti visus kūrinius į miesto vykdomojo kiemą, bet kai pamatė „Žuvis“ ir visa kita, tai pasakė: laikinai pastatykime, bus blogai – nuimsime. O kai žmonėms tos reklamos patiko, kai tai pasidarė miesto folkloru, jos ir pasiliko.

Dar tam, kad dailininkai nezirstų, padarėme Kaštonų alėjoje vietą mažosioms jų skulptūroms.  

Daug kas nunyko, nes gyvenimas atsirinko.

2017 09 15 03

2017 09 15 08

2017 09 15 07

Senojo Šiaulių bulvaro vaizdai.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Į viršų