facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Penktos kartos šiaulietė Reda Uogintienė pagal specialybę, įgytą Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas), yra grafikė, tačiau jau seniai praplėtė savo kūrybos ribas, ji ir tapo, ir kuria kostiumus, ir dirba kaip dekoratorė, ir jau kelerius metus kuria savo gimtajam miestui skulptūras. O skulptūros, suprantama, apsigyvena Šiaulių viešosiose erdvėse. Štai prieš kelias dienas jos sukurta „Laumė“, skirta Algirdo Juliaus Greimo metams paminėti, nutūpė ant Šiaulių universiteto Dailės galerijos pastato kampo.

Tad keletas R. Uogintienės pasakojimų „Šiaulių naujienų“ skaitytojams.
   
Apie Šiaulius
„Gyvenome prie parko, tad mane vesdavo į darželį per turgaus aikštę, kur buvo apvali ledainė. Tai ir buvo man didžiausias įspūdis: sustodavome  prie ledainės nusipirkti ledų.

Dar buvo parkas, o jame man labiausiai įsiminė sūpynės, fontanas su varlėmis. Nuolat ten eidavau, o paskui bėgdama grįždavau namo, kad nepasigestų. Taip, parkas buvo mėgstamiausia žaidimų vieta. O pro buto langą matydavosi apžvalgos ratas. Kai dabar pas mamą užeinu, nieko nesimato – viskas užaugę milžiniškais medžiais.

Didždvario gimnaziją ilgai remontavo, tad mokėmės dviem pamainomis: eidavau į mokyklą po pietų, o į Dailės mokyklą iš ryto. Tai ir ta mokykla buvo įsimintina, ir vėliau Pedagoginis institutas.

O kai Šiauliuose atsirado bulvaras, labiausiai įstrigo „Kopūstas“ – įspūdingu dydžiu. Jo realizmas  labai žavėjo, kaip ir Henriko Orakausko skulptūra prie teatro „Skaitantis žmogus“ – Šiaulių simbolis. Ir mes dar eidavome susitikinėti į kavinę „Švedė“ prie Duonos kombinato su Karlsonu ant stogo.

Kaip ten bebūtų, parkas vis tiek buvo pagrindinė erdvė.“

Apie kelią į skulptūrą
„Įstojau į Pedagoginį institutą mokytis specialybės „dailė, braižyba, darbai“. Ne pedagogu, o tik kūrėju norėjau būti , bet Dailės akademija buvo per toli. Taigi ketverius metus mokiausi grafikos, o diplominis darbas buvo tapybos – liaudies meistro portretas.

Paskui buvo darbas – darželyje, 13-ojoje vidurinėje, kur sustiprintas dailės mokymas, Dailės mokykloje, universitete, teatre, o dabar – Kultūros centre.

Ir visa tai atvedė prie skulptūros. Pirmiausia skulptorius turi labai gerai piešti, valdyti piešinį. Reikia daug juodo darbo, kol pradedi suvokti erdvę, gylį ir išmoksti tą erdvę išdėstyti popieriuje. Tik tada atsiranda supratimas, kaip kuriant kažkokį personažą jau gali jį vartalioti, gerai nupaišyti.

Koks buvo pirmasis darbas? Parodai Šiauliuose padariau – karste gulėjo mano kaukė ir įvairios medinės figūrėlės.

O paskatino mane Kazys Kasperavičius drožti, net davė savo kaltukų ir liepos medienos, paskui dar kaltukus ir pats pagaląsdavo. Pagalvojau tada: jei vaikai gali, kodėl aš negaliu. Tiesa, rankos būdavo kruvinos. Po truputį, po truputį aiškiniesi ir darai.

Paskui buvo skulptūros pleneruose, kurie vyko Latvijoje, Klaipėdoje – ten jos ir liko. Buvo skulptūrų parodoms.“

Interliudija „Trims karaliams“
„Dirbdama teatre dailininke įgijau patirties – juk dirbta dešimt spektaklių. Tai paliko pėdsaką.

O tris karalius Užgavėnėms padariau savo iniciatyva dėl ambicijų – jei kiti visi miestai tokius turi, tai kaip Šiauliai be jų.  

Kadangi mano tėtis iš Rokiškio, o Rokiškis yra Šepka, tai ir dariau karalius pagal Liongino Šepkos darbus – rėmiausi grynai liaudies menu. Daug meilės į juos sudėjau.“

Apie „Angelų lietų“
„2014 metais nusprendžiau dalyvauti Šiaulių dailės galerijos su miesto Savivaldybe regtame  plenere-konkurse „(Ne)atrasti Šiauliai“. Sudalyvavau konkurse ir pelniau trečiąją vietą, nors kažko ir nesitikėjau. Jau anksčiau buvau sukūrusi gipso skulptūrą parodai „Lašas“. O kai laimėjau, su vyru Arūnu pradėjome mokytis dirbti su ta technologija – įvaldyti plastiką erdvėje. Tik technologija pavojinga – nepasisaugojau ir... astma.

O kai padarėme tris tuos angelus, juos pakabinome ant Dailės galerijos sienos ir atsirado ritmas, o architektūrai labai tinka ritmika. Nors norėtųsi ten specialaus apšvietimo – ypač žiemą.“

Apie „Laumę“
„Ji atspindi A. J. Greimo semiotinius tyrimus, aiškinat pasakas, liaudies padavimus, ieškant personažų prasmės ir vaizduoja pagoniškos dievybės transformaciją – paukščio (gegutės) virtimą moterimi.

Pasak. A. J. Greimo, Likimo deivė Gegutė, Gegė: „Panašiai kaip laumės, prisistačiusios vaikui gimstant, užfiksuoja šį įvykį, prikerkdamos jam gyvenimą kaip pastovią būseną, kaip ir Gegė savo pirmu užkukavimu – nelyginant kino operatorius staigiai sustabdydamas filmo sukimąsi – sušaldo žmonių veiklą, paversdamas ją likimu: bedirbant pagautas žmogus visą metą dirbs, gulintis žmogus visus metus bus tinginys, nevalgęs – badaus, o su pinigais užkukuotas bus turtingas...“ (Algirdas Julius Greimas. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius Chicago/1990, 191 p.)

Apie grožį ir gėrį. Kartais kokia nors manekenė, šiuolaikinio grožio idealas, ne visada būna gėrio personifikacija. Gėris ir moteris – sąvokos nebūtinai susijusios su, tarkim, išoriniu grožiu. O ir gegutė – ne lakštingala, išmeta iš lizdo savo įbrolius ir įseseres... Laumė šiuo atveju – Gegė, kontroliuoja gėrio porcijas žmogaus gyvenime ir nusako likimą. Ne veltui pats Greimas teigė, kad laumė yra pats sudėtingiausias personažas lietuvių mitologijoje.

Apie skulptūrą. Mano skulptūra ne paminklas, meninė moters personažo interpretacija. Man įdomi moters savybė keistis, manipuliuoti, galėti tapti visa kuo. Todėl Laumė nėra galutinė personažo išraiška, o „tarpinė stotelė“ – transformacija – vizuali išraiška vyksmo, kaip vienas personažas virsta kitu... Aš manau, kad apskritai skulptūros paskirtis šiais laikais yra ne tapti paminklais generolams ir skatinti karą, o kurti miesto ir kaimo visuomenei vizualius galvosūkius ar interpretacijas, kad ir romantines... Ir meno kūrinių vertinimas, tarkim – geras ar negeras, kaip sporte yra daugiau propagandistų reikalas ir menotyros ar dialogo tai nekuria...“

Apie Redą Uogintienę
Lietuvos dailininkė, pedagogė gimė 1963 m. rugpjūčio 5 d. Šiauliuose. 1986 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) dėstytoja, docentė. Nuo 2005 m. Šiaulių miesto kultūros centro dailininkė. Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Dažnai kuria kartu su vyru dailininku Arūnu Uogintu. Daugelio performansų, meno ir mados festivalių, kitų renginių bei parodų dalyvė Šiauliuose, Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje. Nuo 1988 m. dalyvauja parodose užsienyje – Lenkijoje, Vengrijoje, JAV, Olandijje, Austrijoje, Japonijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Suomijoje (Made in Šiauliai, 2005 m.). Kuria kostiumus Šiaulių, Klaipėdos dramos teatrų spektakliams bei Šiaulių miesto renginiams.

2003 m. kartu su vyru A. Uogintu pripažinti Šiaulių miesto Metų dailininkais.

2017 09 08 40

Skulptūra „Laumė“ ant Šiaulių universiteto Dailės galerijos kampo.
Zenono RIPINSKIO nuotr.

2017 09 08 21

Ant Šiaulių dailės galerijos fasado – „Angelų lietaus“ ritmika.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2017 09 08 22

Per Užgavėnes šiauliečius pradžiugina trys įspūdingi karaliai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų