Skulptoriaus ir pedagogo Aloyzo Toleikio skulptūrų Šiaulių miesto viešose erdvėse yra nemažai. Ir šio menininko darbai yra reikšmingi ne tik Lietuvos menui, bet yra ir pavyzdys jauniesiems menininkams.

Tad išsamiau apie A. Toleikio gyvenimą, karjerą, darbus pasakoja profesorius menotyrininkas Vytenis Rimkus.

– Ar galima A. Toleikį vadinti meno pirmeiviu Šiauliuose?
– A. Toleikis vienas iš tų, kuris organizavo Šiauliams meninį statusą, meninį kūrybos veiksmą. Jis buvo jaunas, gabus, mokslus baigęs su pagyrimais, jaunuolis ir, galima sakyti, kad su Vitoliu Trušiu jiedu pirmieji profesionalūs menininkai septintojo dešimtmečio pradžioje.

Tuo metu buvo svarbu plėtoti Šiaulių pedagoginį institutą, nes keitėsi specialybės, augo studentų skaičius. O mokyklose nebuvo meno mokytojų, dailės kaip dalyko, tai buvo užmiršta. Reikėjo ir ruošiant pradinių klasių mokytojus sustiprinti dailę, ir ikimokyklinio ugdymo pedagogams įvesti pirminę dailę. Tad buvo ieškoma jaunų dailininkų, kurie ką tik baigę Vilniaus akademiją, norėtų atvažiuoti čia dirbti. Taip ir atvažiavo A. Toleikis, V. Trušys. Buvo įsteigta piešimo, braižybos ir darbų mokymo specialybė.

A. Toleikis ir V. Trušys taip pat ir mane suagitavo tapti pedagogu institute. Nors jau buvau baigęs Peterburgo dailės akademiją, net negalvojau dirbti švietimo srityje dėl savo biografijos. Tačiau jiedu pas mane atėjo ir pradėjo kalbinti dirbti, nes patys baisiai nenorėjo dėstyti meno teorijos.

Tuo metu visur nugriovė Stalino paminklus, kurių vien Šiauliuose buvo ar ne septyni: jie buvo cementiniai, vienas stovėjo priešais teatrą, kitas – priešais Kaštonų alėją.

Juos nugriovus liko tuščios vietos, tad bendru susitarimu atsirado Lenino paminklas. A. Toleikis su Donatu Lukoševičiumi sunkiomis sąlygomis padarė tą paminklą, kuris tapo geriausiu Lenino paminklu Lietuvoje (1970 m.).

Paskui nuspręsta sukurti paminklą komjaunuoliui Broniui Grigui – jam buvo sukurtas biustas, kuris stovėjo prie kino teatro „Palydovas“.

Šie du ideologiniai monumentalūs kūriniai abiem skulptoriams davė didelę laisvę kitokiai kūrybai. A. Toleikis su D. Lukoševičiumi dirbo ilgai – sukūrė daug ir gana daug jų kūrinių išliko.

– O skulptūras kurti sunku?
– Tik reikia pagalvoti, ką reiškia pastatyti paminklą, kiek visko reikia. Štai jau beveik 30 metų praėjo, o nei Vilnius, nei Šiauliai neturi Nepriklausomybės paminklo. Yra tik šnekos ir raštai.

Taigi, A. Toleikiui ir D. Lukoševičiui po tų ideologiškai motyvuotų paminklų jau mažiau kilo problemų ką kurti. Tačiau liko problema – medžiagų.

Pavyzdžiui, akmuo. Reikia jį apdoroti, o tam reikia įvairių priemonių turėti. Marmuro Lietuvoje visai nėra. Viską reikia iš kažkur atsivežti, kažkur suieškoti. Jei nori padaryti skulptūrą iš bronzos, reikia turėti gipsinį modelį, įsteigti liejyklą. Daug organizacinių reikalų.

Tad visada dviese tai daryti yra lengviau, nes skulptūra nėra tik kūrybinis, bet ir sunkus organizacinis darbas.

Nežinau Lietuvoje skulptoriaus, kuris nebūtų daręs antkapinių paminklų, juk atsiranda asmenų, kuriems reikia daryti.

Pavyzdžiui, Šiaulių poetas J. Krikščiūnas-Jovaras. Nors kyla problemų dėl jo poezijos vertingumo, bet spaudos draudimo laikotarpiu jis, bemokslis, kai ką nuveikė. Taigi sukūrė jam paminklą A. Toleikis „Poezijos mūza“ (1973 m.) K. Donelaičio g. kapinėse. Toks romantiškas paminklas. Tokiam dalykui reikia ne tik talento, bet ir didelės drąsos tokį paminklą pasiūlyti.

A. Toleikio skulptūros – tai moters paveikslas. Pavyzdžiui, aktorės Potencijos Pinkauskaitės biustas. Ji buvo tokia artistė, kad visi jauni vyrai ją įsimylėdavo. Ir yra jai paminklas Šiauliuose. Lietuvoje nelabai rasi paminklų, skirtų artistams.

Aktorės Virginijos Kochanskytės portretą gražiau nei A. Toleikis niekas nepadarė. Net nežinau, ar jos vyrui, garsiam skulptoriui Arūnui Sakalauskui pavyko tai padaryti. Daug portretų jis padarė.

O Vilniaus pėsčiųjų gatvėje stovi dvi skulptūros. Vienas jų –„Motinystė“ (1980 m.). Šis paminklas tuo metu taip lengvai neatsirado, daug prieštaravimų buvo, kaip galima viešoje erdvėje pastatyti maitinančią moterį, reikėjo daug įrodinėjimų. Kitas – „Mergaitė su dūdelėmis“, skirtas Pedagoginio instituto vidiniam kiemeliui – atsirado atsitiktinai prie Šiaulių Didždvario gimnazijos ir labai gerai čia prigijo.

Pagal meninį ir kūrybinį palikimą jis labai reikšmingas Šiaulių dailininkas.

– Tačiau yra ir daugiau A. Toleikio nuopelnų Šiauliams.
– Šiauliai Parodų rūmų (dabartinė Dailės galerija) be A. Toleikio neturėtų. Juk ilgai dailininkai neturėjo kur savo darbų eksponuoti. Būdavo, kad muziejus duodavo tam salę, bet reikėdavo patiems sukabinti, nukabinti ir vėl visiems viską išnešti. Dramos teatro fojė yra buvusios apžvalginės Šiaulių miesto dailininkų parodos.

Tad ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas A. Toleikis buvo iniciatorius, kad atsirastų Parodų rūmai, skirti eksponuoti menininkų darbams. Žinoma, ir kiti prisidėjo.

Taip pat A. Toleikis Šiaulių pedagoginiame institute buvo piešimo dėstytojas, nes tuo metu nebuvo skulptūros specialybės. Kaip dėstytojas A. Toleikis buvo gana principingas.

Ir jo dėka šalia Menų fakulteto atsirado dviejų liūtų skulptūros – mūsų studento darbas (vadovas D. Lukoševičius).

Be to, A. Toleikis darė ne tik išorės, bet ir vidaus įvairių puošybos darbų.

– Kada jis nustojo kurti skulptūras?
– Dar Nepriklausomybės metais su D. Lukoševičiumi sukūrė labai reikšmingą paminklą – biustą Jonui Šliūpui (2003 m.), kuris stovi Palangoje. Jo variantas yra Rakandžiuose prie Gruzdžių.

A. Toleikis yra akvarele liejęs, raižęs ekslibrisus, bet tai yra šalutiniai darbai.

– Ar A. Toleikio stilistika keitėsi?
– A. Toleikis turi savo stilistiką. Jis rėmėsi lietuvių skulptūros mokykla, kurios šaknys – liaudies skulptūra.

 A. Toleikiui svarbus yra moters vaizdas. Vaizduodavo įspūdingas moteris, nukrypdavo į romantišką moters būseną. Kapinėse jo darbuose jaučiamas liūdesys, netektis.

Jis labai nenutolo nuo tuo metu vyravusios meno stilistikos. Pas jį yra ir abstrakčių formų, pavyzdžiui, akmens formos. Tai buvo dekoratyvinis papuošimas, kurio irgi neatsisakydavo.

– Ar A. Toleikis davė pradžią Šiaulių viešųjų erdvių puošimui?
– A. Toleikio darbas buvo susijęs su Šiauliuose atsirandančiais kūriniais, kurie buvo reikšmingi visuomenei ir menui. Su Viliumi Puronu dažnai nesutardavo, jis priekaištaudavo vyriausiajam miesto dailininkui už tam tikrus darbus.

Pavyzdžiui, dėl skulptūros „Skaitantis žmogus“, kuri yra šalia Dramos teatro. Jos idėją Henrikui Orakauskui pasiūlė V. Puronas. Buvo manyta, kad tai nuo seno laikraščio nukopijuota šios skulptūros idėja. Mano nuomone, Šiauliams tai tik į sveikatą.

Štai dabar vis atmeta skulptūrą „Geležinė lapė“. O ji tapo tam tikru traukos objektu, nors „Lapės“ kūrėjai nepretendavo į monumentalumą. Tai yra laikina dekoracija. Taip pat kaip ir katinai ant „Valerijono“ stogo. Juk kai po rekonstrukcijos buvo jie panaikinti, visuomenė pradėjo klausinėti, kur jie dingo.

Visi – ir vykę, ir ginčytini – dalykai Šiauliams šį tą davė. Tą  patį galima sakyti ir apie Lenino paminklą. Dabar jis yra Kanados muziejuje kaip vienas iš brangiausių eksponatų.

– Kokia A. Toleikio darbų vieta Lietuvos kontekste?
– A. Toleikio kūriniai stovi ir stovės dar ilgus metus.  Lietuvoje moters vaizdas jo darbuose yra vienas sėkmingiausių. Peržiūriu kartais vakarais savo biblioteką, skulptūrų albumus. Ten randu ir A. Toleikio moterų skulptūras. Jis buvo žinomas ir Tarybos Sąjungos mastu.

Apie Aloyzą Toleikį
Lietuvos dailininkas, skulptorius, pedagogas gimė 1931 m. balandžio 12 d. Gvalduose, Kvėdarnos valsčiuje. 1949–1955 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, 1957–1963 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Nuo 1963 m. Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) dėstytojas, nuo 1984 m. Menų fakulteto Piešimo katedros profesorius, Šiaulių universiteto senato narys. Nuo 1966 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.1978 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas.

Sukūrė paminklų, dekoratyvinių kompozicijų, portretų, medalių. Su kūrybiniais darbais dalyvavo parodose Maskvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje.

Svarbesni darbai: „Jaunystė“ (1969 m.), „Ikaras“ (1971 m.), „Grojanti mergaitė“ (1978 m.), „Dubysa“ (1976 m.), „Rytas“ (1979 m.), „Motinystė“ (1980 m.), „Mergaitė su dūdelėmis“ (1985 m.), antkapinis paminklas poetui J. Krikščiūnui-Jovarui „Poezijos mūza“ (1973 m.), antkapinis paminklas A. Bilevičiūtei (1977 m.). Sukūrė šiauliečių bareljefų, biustų: muziejininko J. Naudužo, dailininko G. Bagdonavičiaus, aktorės P. Pinkauskaitės, gydytojo J. Jankausko ir kt.

2017 08 25 24

Dekoratyvinė skulptūra „Motinystė“ 1980 m.  Architektė V. Taujanskienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2017 08 25 21

1985 m. Pedagoginio instituto centrinių rūmų kiemą papuošė dekoratyvinė skulptūra iš bronzos „Mergaitė su dūdelėmis“. Po to skulptūra  pastatyta prie Didždvario gimnazijos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2017 08 25 23

Aktorės Potencijos Pinkauskaitės biustas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2017 08 25 22

Antkapinis paminklas poetui J. Krikščiūnui-Jovarui „Poezijos mūza“. 1973 m.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų