Tęsiame pokalbį su šiauliečiu skulptoriumi Gintautu Lukošaičiu apie Šiaulių viešąsias erdves. Tik šįkart pokalbio centre netikėti, provokuojantys šio menininko sukurti darbai miestui.

– O gal problema yra ta, kad mieste nėra tinkamų erdvių?
– Tų erdvių yra. Tačiau blogai, kad niekas konkrečiai nesuformuluoja ką ten reikėtų statyti. O skulptūros, meninio akcento statymas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Bet paprastai visi nori, kad viskas būtų padaryta greit.

Todėl reikia, kad mieste būtų vieninga sistema kurti toms erdvėms. Juk reikia daug laiko, kad ir žmonės susikomplektuotų. Tam, kad miestas pradėtų judėti tinkama linkme, reikia politinio stabilumo, miesto valdžios ir verslo pasitikėjimo vienas kitu, jog atėjus naujiems, jie nenušluotų visko ir nepradėtų nuo nulio.

O kai visi įsitempę, nėra kūrybos. Tiesiog būtina, kad tęstinumas išliktų, kad būtų paskatinti kūrėjai tapti drąsesni. Va, tada ir bus galima viską daryti žingsnis po žingsnio.

Apskritai meniniai akcentai gal ir nėra didelė problema, ir pinigai jiems išleidžiami palyginti nedideli. Juk reikia stengtis, daryti klaidas, iš jų mokytis. Kitas dalykas yra „susūdyti“ milžiniškus pinigus dideliems paminklams, projektams. Tai jau nesąmonė!

– Vis dėlto ar mieste yra akcentų, vertų dėmesio?
– Žinoma, yra tų senųjų, kurie prigijo, nes yra savo vietose. Tačiau vis tiek grįžtu prie komisijų, kurios vertina ir priima sprendimus. Jų lyg ir yra, tačiau visiškai išnyko hierarchija. Iš vienos pusės, tai gal ir gerai – galima statyti, daryti. Tačiau kai visi pradeda bet ką daryti, kai jau nebėra ribų, kai nebėra hierarchijos žengti nuo žemesnės pakopos ant aukštesnės, tai dabar ir turime, ką turime – visas miestas užsišiukšlino.

Pabandyk dabar nukelti tas skulptūras. Kiek verksmo bus, kiek ambicijų. O ir dėl ko? Juk atėjo, sudrožė per dvi tris dienas alaus dėžę išgėrę. Šiukšlynas.

– Koks yra jūsų pirmasis darbas Šiaulių viešose erdvėse?
– Fontanas „Saulės diskai“, dar vadinamas „Kapeikomis“, „Centukais“. Aš neturėjau patirties fontanus kurti. Tiesiog gavau pasiūlymą. Ir tai buvo, aišku, labai didelis iššūkis. O ir vieta jam buvo parinkta gera.

Fontanas gimė būtent tai miesto erdvei. Pripaišiau šimtus eskizų, kol galų gale iš nevilties, kai jau nebėra jokios minties, o terminai spaudžia, susidėjau keletą dangčiukų nuo stiklainių ir pradėjau žaisti. Pamačiau, kad gal ir nieko gaunasi.

Taip visada būna – tokie ir būna atradimai. Juk taip ir peniciliną atrado žmogus iš nevilties, daug laiko ieškojęs ir nieko neradęs, vieną dieną namie surado savo apipelijusį sumuštinį. Ir vualia –  yra vaistas!

Ir čia buvo toks pat paradoksas. Paskui su architektu ir nusprendėme – dirbame taip.

Dabar, kai fontanas yra nuvalytas, manau, kaip kūrinys jis yra pakankamai pavykęs. Esu ir profesionalų pagirtas, ir miestiečiai nėra labai pikti. Ir žaidimas su juo vyksta: vaikai pabando ir pajoti, ir apipiešti, ir dar kažką daryti. Tiesiog yra žaismingas, paprastas, nepretenzingas.
Tiesiog stengiausi padaryti taip, kaip man atrodė reikalinga. Būtent tokį norėjau padaryti tokį fontaną, o ne kitokį.

– O kaip „Saulės diskai“ tapo „Centukais“?
– Tokį pavadinimą sugalvojo politikai. Tuo metu vyko politinės batalijos, prasidėjo kalbos apie „atkatus“, o fontano bėgantis vanduo visiems sukėlė asociacijas su pinigų plovimu. Be to, aplink skverą, kurio centre fontanas, yra su pinigais susiję pastatai: Katedra, Savivaldybė, bankai. Politikai norėjo kažką tuo pasakyti, o žmonės prisitaikė savaip.

– Kaip atsirado „Stipruolis Nosys“?
– Taip, prie geležinkelio stoties stovi mano skulptūrėlė „Stipruolis Nosys“. Jos ten atsiradimo istorija buvo truputį juokinga.  

Man ta istorija apie Nosį patiko, o kadangi ji susijusi su geležinkeliu, tai pagalvojau, kad tiktų prie stoties. Tai pasiūliau geležinkeliui pastatyti jam postamentą, nes pinigų užteko tik skulptūrėlei atlieti.

Iš pradžių viskas vyko gerai. Paskui tyla. Galop visos datos išbyrėjo – ateina atsakymas: tokių pinigų (8 tūkst. litų)  „Lietuvos geležinkeliai“ nėra numatę.

O jau tada teko eiti blogaisiais keliais – per politikus. Tad tik susisiekimo ministro leidimu buvo vis dėlto skirti postamentui tie keli tūkstančiai litų.

Po iškilmingo atidarymo aš vietinio vado klausiu: kokia čia buvo problema. Sako: dėl tos skulptūros nupjautomis kojomis – geležinkely jas nupjovė, tai kažkokia antireklama gaunasi. Paskui ir draugai sakė: ar tu durnas – čia kaip užsimušusį statybininką prie statybinės įmonės pastatyti...

O man net į galvą tai nebuvo atėję. Man tai tebuvo graži, šviesi istorija.

– Tačiau daugiausia emocijų Šiauliuose sulaukėte dėl savo „Verksmo“.
– Na, idėja kilo spontaniškai. Pati idėja pasirodė susijusi su mūsų istorija su praeitimi – „Verkianti mergaitė“ yra ne tik rėkianti, bet ir tam tikras simbolis.

Juk kažkada miesto aikštėje stovėjo didelis kareivis, o jis buvo nugriautas, prasidėjo vėl lietuviška istorija: o ką dabar daryti. Gyvenimas su kareiviu buvo vienas gyvenimas, kai visi žinojo ką daryti, nes buvo parodyta ką daryti ir visi darė. Paskui – du nepriklausomybės dešimtmečiai ir vis dar nesutvarkyta aikštė. O tai rodo ne tik pinigų trūkumą, bet ir neturėjimą ką pasakyti, nežinojimą ką daryti.

Taigi visiškai posovietinėje išgriautoje aikštėje atsirado tokia mano provokacija: tai gal kažką reikia daryti, gal – parėkti. Tikslas ir buvo beprotiškai didelėje erdvėje pastatyti beprotiškai mažą rėkiantį daiktą – mažą skulptūrėlę. Tokia kontrastų vienybė. Tai gavosi ir savotiškas Lietuvos tos tuštumos simbolis. Taigi kilo tokių filosofinių minčių.

Aš ja patenkintas, juolab kad ji bus nukelta. Taip ir buvo numatyta: kai aikštę rekonstruos, baigsis ir šis projektas. Ta galvutė bus kaip tam tikras rekvizitas – statyk ją kur tik nori.

– O trečiasis meninis projektas..
– Trečiasis yra kompozicija A. J. Greimui. Kol kas tai paslaptis, nes tai, kas buvo pateikta konkursui, yra tik idėja. Aš visada auginu mintį, nes nesugebu iki galo suformuluotą detalizuotą tobulą kūrinį pateikti konkursui.

O kurti A. J. Greimui smagu, nes kūrėjui svarbiausia, kad pati asmenybė įkvėptų. Su kai kuriais darbais man buvo žymiai sunkiau – buvo labai teigiamos asmenybės. Kai ji per daug teigiama, gali padaryti figūrą, bet daugiau ką padaryti neišeina, nes menui reikia konflikto. O kadangi čia yra konfliktas, tai jau gerai – bus įdomu.

2017 m., kurie paskelbti Algirdo Juliaus Greimo metais, kūrybiškiausiai istorinės atminties įamžinimą ir meninį atraktyvumą suderinusi G. Lukošaičio skulptūra A. J. Greimui. Menininkas pasirinko tradicinį bronzinį A. J. Greimo biustą, tačiau jį praturtino šmaikščiais akcentais. Tai suolą ir postamentą derinantis ansamblis. Tikimasi šiam kūriniui gauti vietą P. Višinskio aikštėje.
Dailės galerijos nuotr.

2006 m., švenčiant Šiaulių miesto 770-ąjį jubiliejų, Prisikėlimo aikštėje, priešais Šiaulių miesto savivaldybę, atidarytas renovuotas skverelis su fontanu „Saulės diskai“  (piešiniai M. Lukošaičio, architektas A. Burba). Trys nerūdijančio poliruoto plieno 20 centimetrų storio apvalūs diskai iš išorės papuošti besišypsančiais veidukais, iš vidinės pusės – ironiškais natūralistiniais piešiniais. Diskai stovi trijuose negiliuose skirtingų formų baseinuose, sudarančiuose šešių metrų ilgio kvadratą. Vanduo čia ne šiaip lašena, o dinamiškai krinta, verčiasi srovėmis nuo viršutinių diskų dalių.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Skulptūra „Verksmas“ pastatyta 2015 m. Prisikėlimo aikštės viduryje. Paauksuota, ant surūdijusio vandentiekio vamzdžio stovinti skulptūra vaizduoja verkiančią mergaitę, kuri simbolizuoja skirtingas prasmes ir formuoja įvairias interpretacijas. Pasak autoriaus, vaiko verksmas perteikia apibendrinančią metaforą: tai gali būti gynyba, įspėjimas, kaprizas, pavojus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Stipruolis Nosys“. 2014 m. Ši skulptūrinė kompozicija pastatyta Geležinkelio stoties perone. Tai – legendinės Šiaulių miesto asmenybės atvaizdas. Šiaulietis Stasys Nosys jaunystėje išsiskyrė tvirtu kūnu, kol 1926 m., kraunant į vagonus žvyrą, jis atsidūrė po pajudėjusio vagono ratais ir neteko abiejų kojų. Vaikinas nepalūžo, toliau puoselėjo raumeningą kūną, įkūrė cirką, jame atlikdavo įvairius jėgos triukus, nors judėjo tik savadarbiu vežimėliu.
Artūro STAPONKAUS nuotr.