facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių mieste jau išaugo žmonių karta, kuri nieko nežino, kada ir kaip šiauliečiai pastatė paminklą Povilui Višinskiui bulvare. O juk 1991-aisiais pastatytas paminklas gali būti vadinamas Atgimimo mūsų mieste simboliu, bendru miestiečių kūriniu ir tarpukario Lietuvos antrojo miesto tradicijos tęsiniu.

Tad apie P. Višinskio asmenybę, nuopelnus, paminklą jam Šiauliuose kalbamės su Lietuvos literatūros tyrinėtoja, pedagoge Dalia Striogaite, kuri buvo ne tik šios istorijos liudininkė, bet ir aktyvi dalyvė.

– Kodėl būtent Šiauliuose atsirado paminklas P. Višinskiui? Kuo šis žmogus yra susijęs su Šiaulių miestu?
– Yra labai susijęs. P. Višinskis yra vienas iš tų didelių vyrų, kurie atkūrė nepriklausomą Lietuvą ir projektavo demokratinį Lietuvos valstybingumą.

P. Višinskis po Vinco Kudirkos mirties buvo perėmęs redaguoti „Varpą“. Tik V. Kudirka dirbo XIX a., o P. Višinskis dirbo XX a. pradžioje, kai buvo kita situacija.

Tad P. Višinskis tai labai gerai jautė, suprato, kad reikia keisti kursą. Jis ir „Varpą“, ir „varpininko“ veiklą suko politine linkme, galvodamas apie valstybę. Vienas pirmųjų ėmė kalbėti apie nepriklausomą Lietuvą. Vienas pirmųjų įkūrė demokratinę partiją Lietuvoje.

Jis yra šio krašto žmogus. O Šiauliuose P. Višinskis darbavosi apie trejus ar ketverius metus, baigė Šiaulių vyrų gimnaziją (dabartinę Juliaus Janonio gimnaziją).

Dabar gimnazija labai didžiuojasi, kad turi keturis Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarus. Neabejotinai P. Višinskis būtų buvęs penktasis signataras, jei jam būtų užtekę gyvenimo. Jis juk mirė gerokai anksčiau, nesulaukęs 1918 m.

P. Višinskis buvo pasiruošęs politinei, valstybinei veiklai. Turėjo bendraminčių, buvo labai įtaigus, neabejotinai jis būtų buvęs vienas iš politinių lyderių šalia J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, A. Smetonos, abiejų Biržiškų, Vileišių, K. Griniaus.

Paliko jis labai gražaus, tokio atsidavusio, pasiaukojusio idealisto, nepaisant nei sveikatos, nei gyvybės, žmogaus pavyzdys.

Spindėjo jis savo gyvenamuoju laikotarpiu, bet tebespindi jis mums ir dabar. Kaip užkrečiančios dvasios, pilietiškumo, visuomeniškumo, aukojimosi dideliems tikslams, darbams pavyzdys.

– O kas ir kada nusprendė P. Višinskiui pastatyti paminklą Šiauliuose?
– Šiauliuose P. Višinskio pagerbimo idėja nenukrito iš dangaus. Buvo tarsi paruoštas tam kelias, ėjome po truputį link to.

Buvo du originalūs Šiaulių dramos teatro spektakliai – Vidmantės Jasukaitytės „Žemaitė“, po to „Povilas ir Marija“ pagal Emilijos Liegutės  scenarijų. Abiejose šiose dramose P. Višinskio vaidmuo yra labai išryškintas, jaudinantis. O dailininkas Vitolis Trušys buvo pradėjęs kurti mozaikinį P. Višinskio portretą bibliotekai.

 Taigi P. Višinskis ir teatre, ir dailėje, ir mintyse tarsi augo. Reikėjo labai nedaug, tik postūmio. O tas postūmis buvo pirmasis Atgimimo mitingas Šiauliuose, „Saulės laikrodžio“ aikštėje, 1989 m. vasarą.

Tame mitinge buvo pareikšta mintis, kad reikia pagerbti P. Višinskį, pastatant jam paminklą, nes Šiauliai – per daug militarizuotas miestas. Juk vien tik kariniai simboliai: mieste stovi kareivis su automatu, paminklas Raudonosios armijos generolui Feliksui Baltušiui–Žemaičiui, įtvirtintas partinio veikėjo Kazio Preikšo atminimas, o pašonėje – Zoknių karinis aerodromas.

Visi šie ženklai tokie svetimi, agresyvūs, baugūs, jie mūsų širdžiai ir dvasiai nieko nereiškia. O P. Višinskis yra mūsų ir  jo paminklas yra mūsų.

Kiekvienas praeidamas pro jo paminklą pasidžiaugia, pasidžiaugiu ir aš. Tai yra antrasis paminklas Šiauliuose, kuris yra sukurtas žmonių lėšomis.

– Kas ėmėsi vykdyti šią idėją? Kas buvo tie bendraminčiai, kurie ėmėsi organizacinio darbo?
– Buvo laikas, kada visi norėjo. Daug buvo aktyvių, užsidegusių, visoje Lietuvoje kunkuliavo persitvarkymas, keitėsi santvarkos, požiūriai, vertybės, žmonės.

Tokio dalyko kaip labdara tarybiniais laikais nežinojome, nepraktikavome. O Atgimimo metais atgijo ir labdara. Šiame mitinge buvo mano pasakytas žodis, kad gal reikėtų pagerbti P. Višinskį, jam pastatyti paminklą. Tuo metu Šiauliuose nebuvo jokio paminklo, kuris būtų skiriamas kultūros veikėjui, rašytojui.

Mitingas buvo įspūdingas, didžiulis, žmonės tokiais dvasingais veidais, visi gražūs, jautrūs.

Įvyko du tokie nepaprasti dalykai. Vienas, kai žmonės ėmė giedoti Tautišką giesmę. Giedojo vyresnieji, kurie žinojo Lietuvos himną, V. Kudirkos žodžius, o jaunimas žvalgėsi, kokia čia daina, kokia giesmė, kuri jiems nežinoma.

O antras dalykas, kai žmonės ėmė nešti pinigus tam būsimam paminklui, kuris dar tik buvo paminėtas. Nebuvome parengę nei dėžių, nei maišų, bet žmonės nešė ir dėjo pinigus tiesiog ant žemės. Kiek galėjo, tiek dėjo. Susidarė didelė krūva.

Po visko suskaičiavome – buvo keli tūkstančiai rublių. Tada kreipėmės į miesto vykdomąjį komitetą, kuris tuomet kaip dabar savivaldybė.

O Šiauliuose buvo dar tokia Miesto kultūros fondo taryba, kuriai vadovavo tuo metu tikriausiai Vaclovas Vingras. Ta taryba su vykdomojo komiteto palaiminimu, pritarimu ir pradėjo darbą.

Išdavė tokį raštą, kad miestas pritarė paminklo statybai, organizavo 15 žmonių iniciatyvinę grupę. Pirmininku buvo išrinktas režisierius Gytis Padegimas, tuomet gyvenęs ir dirbęs Šiauliuose, pavaduotoju – Vitolis Trušys, o man teko sekretorės pareigos.

Mes ir toliau rinkome pinigus, nes kelių tų tūkstančių rublių neužteko. Turiu pasakyti, kad net gatvėje žmonės stabdydavo ir duodavo pinigų, sakydami, kad mitinge neturėjo piniginės, nes atėjo kaip į šventę. Paskelbėme ir banko sąskaitos numerį, žmonės siuntė pinigus per pašto perlaidas. Pagaminome aukų lapus, juos skleidėme ir platinome, žmonės ant jų parašydavo, kiek paaukodavo. Iš tų aukų lapų susidarė nemažai lėšų.

Režisierius G. Padegimas organizavo kelis spektaklius, iš kurių surinktas pelnas atiteko paminklo statybai. Buvo ir labdaros koncertų.

Labai prisidėjo ir tuometinis Šiaulių pedagoginis institutas. Pati esu užėjusi į matematikų, fizikų grupes. Paaiškindavau jiems, kad kiek galite, tiek prisidėkite, nesvarbu daug, galite ir kapeikų suberti nuo visos jūsų grupės. Studentai juk nėra turtingi, pinigais nesišvaisto.

O filologai labai aktyviai dalyvavo. Mokinukai taip pat suberdavo savo kapeikas, kurias jiems duodavo tėvai priešpiečiams.

– Ar paminklui sukurti skelbėte konkursą?
– Buvome numatę, kad bus dirbama keliais etapais. Pirmas etapas – kreipimasis į skulptorius. Aš pati rašiau respublikinėje spaudoje: skulptoriai, nebūkite abejingi, atsiliepkite, atvykite į Šiaulius.

Ir iš tikrųjų atvyko 8 ar 9 skulptoriai. Vėliau jie atsiuntė savo projektus, pasiūlymus.

Organizavome Dailės galerijoje parodą: sudėjome visus jų darbelius ir kreipėmės į miesto žmones: prašome apžiūrėti ir pasakyti, kuris jums atrodo tinkamiausias, gražiausias, vertingiausias.

Buvo numatytos trys premijos tiems darbams. Tačiau iš tų visų skulptorių darbų niekas akies nepatraukė, nesužavėjo. Buvome specialiai sudarę vertinimo komisiją, tad ji nutarė, kad niekam pirmosios vietos neskirsime, tik antrąją ir dvi trečiąsias. Žinoma, skulptoriams buvo atlyginta už jų darbą.

Taip pat mums labai padėjo du aukščiausios kvalifikacijos menininkai vilniečiai. Jų paprašėme dalyvauti, vertinti ir jie mielai sutiko. Tarp jų buvo skulptorius Stanislovas Kuzma, kuris yra „Auksinio berniuko“ sukūrėjas, ir architektas, šiaulietis, kuris tada gyveno Vilniuje, Vytautas Čekanauskas.

Abu šie talentingi žmonės atvykdavo ir į Šiaulius, vertino parengtus skulptūrų maketus. Taip pat nepritarė, kad kažkam būtų skirta pirmoji vieta. Jų žodis buvo tikrai labai svarus.

Mūsų komisijoje taip pat buvo žmonių, kurie išmanė meną. Sprendimas buvo kolektyvinis. Nusprendėme eiti kitu būdu, nebeskelbti dar kartą respublikinio konkurso, o pradėti tartis su kuo nors individualiai.

Buvo pasiūlytas skulptorius Stasys Žirgulis, kilęs iš Kauno. Jis buvo atvykęs į Šiaulius, mes vieną kartą vykome pas jį į Kauną. Buvo daug svarstymų, pasiginčijimų. Nutarėme, kad jis bus mūsų skulptorius, mūsų autorius.

– O kas išrinko vietą paminklui pastatyti?
– Kreipėmės į miesto žmones, kad jie pasakytų, kurioje vietoje šis paminklas turi stovėti. Buvo įvairių pasiūlymų: prie bibliotekos, netoli „Studentų kampo“. Komisija taip pat vaikščiojo po miestą ir ieškojo vietos kartu su skulptoriumi S. Žirguliu.

Nutarėme, kad turi būti miesto centre. Čia, kur dabar stovi paminklas, ir yra miesto centras, yra daug žmonių, judėjimo, klegesio, jaunimo, netoli Humanitarinis fakultetas.

Tuo metu buvusi Maksimo Gorkio gatvė vėl buvo buvo pavadinta prieškariniu P. Višinskio gatvės vardu.

Praėjo treji metai šio darbo, nėra lengvai taip viskas padaroma. Buvo daug susitikimų, susibūrimų. Aš pati nemažai rašiau straipsnių „Šiaulių naujienoms“, nes reikėjo pranešti, painformuoti, ką padarėme, kas dar planuojama padaryti.

Jaučiau didelę atsakomybę, nes tai yra žmonių surinkti pinigai, o jie nori žinoti, kas yra daroma su jų pinigais.

Paskutinis taškas buvo 1991 m. birželio 29 d. – prieš 26 m. Jau buvo paskelbtas paminklo atidengimas, žmonės rinkosi į šventę, prie naujojo paminklo. Atvyko ir skulptorius su architektu.

– Tai kiek buvo surinkta paminklui?
– Negaliu pasakyti, nes turėjome buhalterį. Skulptūra yra brangus dalykas, medžiagos labai brangios, taip pat ir jos atgabenimas iš Kauno į Šiaulius.

Viską išmokėjus liko truputį pinigų. Tada svarstėme, kur likusius pinigus panaudoti. Buvo pasiūlymas paskirti P. Višinskio vardo stipendiją studentui. Pirmoji atiteko humanitarei, lituanistei Živilei Budrevičiūtei.

Apie tai ir buvo pasakyta per paminklo atidengimo šventę. Ir toliau buvo pratęsta stipendijos skyrimo tradicija, ją perėmė mecenatė Laisvyda Matusevičienė.

Tas paminklas Šiauliuose prigijo ir ta vieta jam neblogai parinkta, dabar prie paminklo kultūriniai renginiai vyksta arba žmonės šalia jo paskiria susitikimo vietą. Ta vieta pasidarė sava, šilta, reikalinga.

Tik vieno dalyko mes  nenumatėme, kad atsiras bankas, pinigų tvirtovė, toks svetimas dalykas paminklui ir P. Višinskio dvasiai. Šito ir negalėjome numatyti.

– Sudėtinga visuomenininkams statyti paminklą?
– Galiu pasakyti, kad kolektyvinis darbas yra nelengvas dalykas. Dažnai žmonės tada susipyksta, susibara, susiginčija, susipriešina, bet mums taip neatsitiko, dirbome darniai, rūpestingai, žmonės rinkdavosi į pasitarimus, visi buvome užsidegę, norėjome padaryti kuo geriau.

Noriu paminėti visus žmones, kurie buvo komisijoje, kurie negailėjo savo laiko, energijos, dirbo visuomeniniais pagrindais.

Buvo architektai Aleksandras Petrikauskas, Gertrūda Šumskienė, Algimantas Černiauskas,  vyriausiasis dailininkas Vilius Puronas, skulptorius Aloyzas Toleikis, menotyrininkas Vytenis Rimkus, inžinierius Liudvikas Stankus, Kultūros fondo pirmininkas Vaclovas Vingras, Laisvyda Matusevičienė, perėmusi iš jo vadovavimą, mokytoja Danutė Augutienė, buhalteris Šikšnys (tik nepamenu jo vardo), Zenonas Sabalys, kuris tuo metu vadovavo bankui.

Norėčiau jiems visiems padėkoti, geru žodžiu paminėti, kai kurių jų jau nebėra. Nebėra S. Kuzmos, kuris atvažiuodavo į Šiaulius ir rūpindavosi tuo paminklu, nebėra architektės G. Šumskienės. Iškeliavo jie į geresnį pasaulį, bet jų atminimas vis tiek lieka.

Tai yra visų šiauliečių paminklas, kiekvienas prisidėjęs ir praeidamas pro paminklą gali pasakyti, kad čia ir mano pinigai yra įdėti.

Čia yra antrasis toks paminklas Šiauliuose. Pirmasis yra ant Sukilėlio kalnelio, pastatytas  prieškariniais metais, 1935 m., irgi už visuomenės pinigus. Taigi tradicija išlieka.

– Kai P. Višinskiui statėte paminklą, ar jau buvo kur nors kitur pastatytas jam paminklas?
– Buvo Kurtuvėnuose kurtuvėniškių iniciatyva. Tai Vitalijus Lukošaitis (skulptoriaus Gintauto Lukošaičio tėvas) iš ąžuolo išdrožęs, bet valdžia buvo nepatenkinta, todėl oficialiai buvo įvardyta, kad paminklas skirtas ne P. Višinskiui, o liaudies švietėjams.

Kodėl? Todėl, kad tai buvo gūdžiais sovietiniais metais: P. Višinskis neva su dvarininkais, Vladu Putvinskiu bendravo, buržuazinis veikėjas buvo.

Bet vis tiek visi žinojo, kad paminklas yra skiriamas P. Višinskiui, nes skulptorius gyveno ir dirbo Kurtuvėnuose.

– Šiauliuose yra P. Višinskio paminklas, gatvė, biblioteka, stipendija, mozaikinis portretas. Kas yra dar skirta P. Višinskiui?
– P. Višinskio konferencijos, po to išeidavo leidinukai iš 10 konferencijų medžiagos, po to ir knyga, kuri išleista pagal tų konferencijų medžiagą.

Knygą išleisti buvo sunkiau nei paminklą pastatyti. Žmonės buvo atvėsę, atšalę, aukoti nebenorėjo ir buvo labai sunku surinkti pinigų, bet vis tiek padarėme.

P. Višinskio vardui yra daug kas padaryta. Man vis atrodo, kad žmonės vadovaujasi tik mokyklinio vadovėlio žiniomis: kiek mokykloje išmoko, tiek ir kartoja, kad P. Višinskis moteris rašytojas labai globojo, spektaklį „Amerika pirtyje“ organizavo, pats jame vaidino.

O iš tiesų P. Višinskis buvo politinis veikėjas, jis kūrė valstybę, jai negailėjo jėgų ir energijos. Į tai reikia labiau pasigilinti, nereikia sustoti ties jo pirmaisiais darbais.

XIX a. jis tiek ir tegalėjo, kaip tik kultūrinės veiklos imtis, o XX a. pradžioje – jau kas kita. Tada jau brendo politiniai įvykiai, brandesnę veiklą P. Višinskis vystė, reikia jį suprasti kaip stiprų veikėją.

– Ar jūs einate susitikti su P. Višinskiu?
– Kai važiuoju į Rasų kapines – nueinu. Paminklo specialiai neaplankau, tik pro šalį eidama visada pasižiūriu – nėra tiek laiko, tolokai ir gyvenu.

Pradžioje, kai paminklas buvo pastatytas, moterys prie jo atnešdavo gėlių, bet vėliau nustojo nešti. P. Višinskis buvo mūsų atgimimo, atgimstančio politinio ir kultūrinio gyvenimo simbolis, kada iš tikrųjų norėjosi gyventi, tvarkytis, vertinti kitaip.

Mano kurso draugė iš Vilniaus tuo metu parašė, kad nieko nebereikia, niekas nebesvarbu, kad tik Lietuva prisikeltų. Prisimenu visada jos šiuos žodžius. Labiai norėjosi to Lietuvos prisikėlimo. Aukojomės, dirbome.

2017 08 11 11

Paminklas P. Višinskiui  Šiaulių bulvare, ten kur prasideda P. Višinskio gatvė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2017 08 11 03

Apžiūrima būsimo paminklo vieta. Centre – skulptoriai S. Kuzma ir S. Žirgulis  
Juozo BINDOKO nuotr.

Į viršų