facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Skulptoriaus Gintauto Lukošaičio kūrinių Šiaulių viešosiose erdvėse atsirado ne taip seniai – tik XXI amžiuje. O ir Šiauliuose jis su šeima gyvena ne taip seniai, nors laiko save tikru šiauliečiu ir labai jaudinasi, kad ketvirtasis Lietuvos miestas vis dar nesuspėja su šiandiena. Todėl jis ne tik kuria Šiauliams, bet ir tapęs politiku stengiasi formuoti miesto kultūrinį gyvenimą.

Tad miesto kūrėjas G. Lukošaitis išsako savo požiūrį į Šiaulius ir kūrybą.

– Mūsų giminė jau šimtą metų gyvena Šiauliuose, o ir pats esu gimęs čia gimdymo namuose. Dabar jau 10-11 metų gyvenu šiame mieste ir sąmoningai čia kuriu gyvenimą.

Kada aš pirmą kartą pamačiau Šiaulius? Na, tuo metu su tėvais gyvenau Kurtuvėnuose ir Šiauliai buvo pirmasis miestas, kurį aš, kaimietis, pamačiau.

Ir žinoma, bet kuriam vaikui iš kaimo miestas daro įspūdį. O tuo metu Šiauliai buvo tikras pramonės miestas – tarybinės pramonės, bet vis tiek ganėtinai turtingas. Tada ir buvo skiriama pagal tuometę politiką tam tikras planuotas dėmesys viešosioms erdvėms.

Galima diskutuoti, kiek tai buvo gerai ar blogai, bet tuo metu Šiauliuose buvo spalvų, nežiūrint visos tos propagandinės kultūros. Iš to išliko labai nedaug.

Šiauliams vis nesiseka: miestas per Pirmąjį ir ypač per Antrąjį pasaulinį karą buvo visiškai nušluotas, praktiškai nebeturime nieko, ką kūrėme per tarpukarį – Kaunui labiau pasisekė.

O atėjęs okupantas jau kūrė savo pasakojimus. Ir kai mes vėl atgavome Nepriklausomybę, mums tie pasakojimai ir visos tos suformuotos miesto erdvės niekaip negalėjo tikti. Taigi jas turėjome tiesiog pakeisti, „nuimti“.

Ir dabar vėl turime nuo balto lapo kurti miestą. Iš vienos pusės, man, kaip kūrėjui, tai gerai. Iš kitos pusės, miestui gal nėra gerai, kai santykis su istorija kaip ir nutrūksta.

Vis dėlto miestui, kuris nori būti modernus, tai yra žiauriai gera, nes nieko čia neparašyta – vėl iš naujo galima daryti.

– O kokios Šiaulių miesto erdvės jaunam žmogui padarė įspūdį?
– Pirmiausia kavinė „Saulutė“, kur buvo galima suvalgyti dešrelių ir išgerti pienišką kokteilį. Ir šiaip vaikas nieko neišskiria, nes mato kažkokius akcentus: žiū – „Gyvatė“ prie vaistinės, „Rublis“ prie taupomosios kasos-banko... Atrodo, taip ir turi būti, kaip yra.

Nors tas Šiaulių popbulvaras buvo įspūdingas. Tuo metu stengtasi nedideliais resursais kažką efektingai sukurti. Tai buvo tam tikra to meto sėkmė.

O ar Šiauliai man padarė įtaką, kad tapau skulptoriumi? Daug kas padarė įtaką. Bet pirmiausia tėtis. Juk jo buvo pirmasis projektas sukurtas Saulės mūšiui pažymėti: trys sustoję karžygiai, kurių kompozicija buvo nukopijuota Salduvės piliakalnio memorialui.

Daug kas darė įtaką. Ir tie „Trys nykštukai“, ir fontanai, ir laikrodžiai. Tų objektų daug ir nebuvo. Dabar man gaila, kad Šiauliuose nebuvo modernesnių skulptorių, neatsirado modernesnių objektų viešosiose erdvėse, vyravo toks postsocrealistinis, postrealistinis menas – kažkokios apibendrintos moterys, dar kažkas.

Šiauliai buvo labiau pakrypę į dizaino pusę – trumpalaikę ir efektingą. Ir tai nenuostabu, nes miesto vyriausiasis dailininkas buvo Vilius Puronas. Tuo metu tai buvo tam tikra išeitis ir į tai negalima vienpusiškai žiūrėti.

– Kurie to laikmečio kūriniai išliko. Kodėl?
– Todėl, kad jie buvo pakankamai profesionaliai padaryti, atsakingai padaryti. Ir ačiū Dievui, kad išliko, kad neišlydė į bronzą ar į dar ką nors.

Tiesiog viešosiose erdvėse kai kurie objektai prigyja, tad kartais net nesvarstai, ar jie geri, ar blogi. Paradoksas, kad kai ateina totalitarinės sistemos, skulptoriai tampa labai reikalingi. Iš vienos pusės, tai skulptoriams kaip ir gerai. O iš kitos pusės, tai atsisuka kitu galu – jie tampa pakabinti tarp žemės ir dangaus.

Tad sovietiniai darbai Atgimimo laikotarpiu ir buvo nugriauti.

Bet žiūrint į bulvarą, į jo rekonstrukciją... Aš nebūčiau daręs tokios rekonstrukcijos pirmojoje dalyje ir tikiuosi, kad gal geresnė bus antrosios dalies. Kodėl? Vis dėlto toks euroremontas iš pirmosios dalies atėmė dvasią. Jei į tą rekonstrukciją būtų buvę pasižiūrėta atsakingai, tai būtų buvę galima išlaikyti ar atkurti prieškarinį grindinį ar dar kažką.

Manau, būtų buvę galima perrašyti scenarijų negriaunant, bet interpretuojant tą palikimą. Juk tokios detalės kaip suoliukas ar dar kas kuria tam tikrą aplinkos tapatybę.

O dabar gavosi, kas gavosi: na, suoliukai, šviestuvai... Ir todėl dabar matome, kad gyvybė liko tik senajame bulvare, nes kai pirmąją suremontavo, visi iš jos pabėgo.

– Šiauliečiai stengėsi papuošti miestą: kai buvo nugriauti sovietiniai paminklai, skulptūras pradėjo statyti visuomenininkai.
– Na, tų skulptūrų autoriai – profesionalūs skulptoriai. Tad nieko negaliu pasakyti.

Galiu pasakyti tik tai, kad vienos iš tų pastatytųjų gal labiau prigijo.

O visuomenininkai pradėjo statyti paminklus todėl, kad atėjus Nepriklausomybei viskas iširo: neliko Šiaulių plano, rimtos architektų komisijos, be kurios leidimo negalima statyti.

Prasidėjo visiška saviveikla visur. Ir lygis visur žiauriai krito: kas kur ką pamokėjo, kas kur ką susitarė, kas kur kažkokią iniciatyvą parodė ir statė. Ir visus 27 metus šiukšlinomės, mes kūrėme šiukšlyną.

Tas Nepriklausomybės laikotarpis man yra dviprasmiškas. Aišku, dar reikia laiko, bet tiesiai žiūrint – nieko nesukurta.

Jei lygintume dvidešimt anų – tarpukario Nepriklausomybės – ir dvidešimt septynerius šios Nepriklausomybės metų, tai galima konstatuoti, kad nieko nesukūrėme, ypač kokybine prasme, ypač architektūros prasme.

Aišku ir anoje Nepriklausomoje Lietuvoje buvo daug pigaus cemento, kičo, bet vis tiek buvo labai daug sukurta vertingų pastatų. Ir Šiauliuose atsirado modernių. O kai pažiūriu į dabarties 27 metus, nematau nieko vertingo. Liūdna.

Na, yra atsitiktinių projektų, atsitiktinių sėkmių. O bendrai yra šiukšlynas.

– O kas dėl to kaltas? Užsakovai? Miesto valdžia?
– Kokia valdžia? Protingi žmonės į ją neina, protingas žmogus tiesiog neatlaiko visų tų nesąmonių. Ir čia yra problema, nes tada ateina „kažkas“. Dėl to „kažko“ ir vyksta kažkas.

Tokiam mažam kraštui, kaip mūsų ,labai didelę įtaką daro gera ar bloga valdžia, nes mažas kraštas tai labai gerai jaučia.

Mes tiesiog nesupratome, kas yra nepriklausomybė. Nesupratome, kad visur reikalingi žinovai, kompetentingi vertintojai. Štai mieste buvo paskelbtas eilinis konkursas. Ir ką jūs manote – konkursą laimėjo ne geriausias projektas, o mažiausia kaina ir atitikimas formaliems reikalavimams.

Galiu pasakyti tiesiai: tiesiog atnešė projektuotojas šiukšlę, nes tas atseit projektas padarytas per vakarą ar du ir gal net ne to, kas jį pristatė, o kažkokio studento.

Ir miestas turės šį projektą vykdyti, nes atsisakyti negalima – formaliai viskas padaryta.

Čia aš ir matau problemą: projektas ketvirtojo Lietuvos miesto centrui nepatikrintas jokių ekspertų, rimtų komisijų. Pinigai bus išleisti milžiniški, o galutinis rezultatas bus nulinis. Tai katastrofa.

Miesto skulptūrai, pavyzdžiui, turi būti parinkta ir paruošta vieta. Jei to nėra, tai jokio konkurso net rengti neverta. Ir tai ne dalyvių problema, o užsakovų.

(Bus tęsinys)

Apie Gintautą Lukošaitį
Skulptorius gimė 1970 m. Tėvas – skulptorius Vitalijus Lukošaitis, brolis – šiuolaikinio meno kūrėjas Mindaugas Lukošaitis. 1983–1990 m. mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 1996 m. baigė Lietuvos dailės akademiją.

Skulptūros: „Generolas Jonas Žemaitis“, Vilnius, prie Krašto apsaugos ministerijos, 1999 m.; biustas „Advokatas Kazimieras Venclauskis“, 2005 m.; „Vakarienė keturiems“, vandalų nuniokotos jo tėvo skulptūros restauravimas, Klaipėdos skulptūrų parkas, 2005 m.; fontanas „Saulės diskai“, Šiaulių centrinė aikštė, 2006 m.; „Saulės mūšis“, obeliskas, Jauniūnai, Joniškio rajonas, 2010–2011 m. Meniniai akcentai Šiauliams: „Stipruolis Nosys“, „Verksmas“, Algirdo Juliaus Greimo biustas.

G. Lukošaitis apie meną
Mes – žemdirbių tauta, todėl įsivaizduojame, kad kuo daugiau runkelių, kuo daugiau betono, kuo daugiau visokių daiktų, tai tuo geriau. O kultūroje, mene kiekybė dažniausiai yra negerai, nėra savaime vertybė. Vertinga – pasiekti minimaliausiomis priemonėmis maksimaliausią rezultatą.
Kodėl menai pasaulyje turi tam tikrą reikšmę  ekonominę, politinę ir šiaip žmogaus mąstymo? Nes menas randa neordinarus sprendimus.

G. Lukošaitis apie Šiaulius
Taip, aš – šiaulietis. Mano protėviai, mano šeima čia gyvena šimtą metų – ir mamos, ir tėvo visos šaknys yra čia. Pasirinkau gyventi ir dirbti Šiauliuose labai sąmoningai, nors neturėdamas jokių perspektyvų: nei darbo, nei nieko. Bet tai mano gimtasis miestas, mano žmonės, aš niekada nebuvau atitrūkęs nuo to miesto, nuo tų žmonių. Tai man buvo kaip iššūkis.

Į viršų