Šis monumentas beveik pusę šimtmečio gyveno Šiaulių centre, tačiau nebuvo menotyrininkų mylėtas, tyrinėtas. Spaudoje buvo minimas vien jo pavadinimas, jo autorius, atidarymo metai ir... Ir viskas? Viskas.

Juk velionis buvo svetimų politinių pažiūrų. Jo idėja gimė 1944 metų vasarą, kai tarybiniai generolai laistė sėkmingai užsibaigusias kruvinas Šiaulių kautynes. Šiuo straipsniu norėčiau pagerbti to aliuminio šiauliečio atminimą, tuo labiau kad apie velionį...

Paminklas iškilo sugriauto miesto centre, prieš susiformuojant Pergalės aikštės užstatymui. Paminklo vaizdas ir siluetas buvo tapęs tarybinių Šiaulių miesto simboliu:  obelisko aukštis – 10,34 m, kario figūros aukštis – 3 m, tribūnos aukštis – 1,70 m, stelos aukštis – 9 m. Paminklo stilius gana artimas daugeliui kitų simetriškų obeliskų tipo statiniams – tai būdingas daugumos pokarinių monumentų bruožas.

Miesto ir aikštės skulptūrinis akcentas
Ilgą laiką (1946–1991) tas monumentas buvo oficialus Šiaulių simbolis, gyvavo laikraščių vinjetėse, fotonuotraukose. Jis – stalininio klasicizmo dvasioje suprojektuotos akcentas ir, jei žiūrėtume profesionalo akimis, gana vykusiai stovėjo centre, simetrinėje aikštės ašyje.

Vėliau, apie 1952 metus pastatytas Politechnikumo penkiaaukštis tapo jo teisėtu fonu, kompleksinio sumanymo tęsiniu. Tiesa, žiūrint nuo centrinio pašto pusės, renesansinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčios smaigė tarsi konfliktavo su stalininio akademizmo formomis, tačiau iš kitų žiūrėjimo taškų paminklas buvo suprojektuotas gana harmoningai, buvo vientisas tiek savo architektūrinėmis formomis, tiek masteliu, tiek dekoru.

Monumento viršuje – aliuminio karys su PPŠ automatu, kurio dekoratyvinės formos ir sidabro spalva statiniui leido lengviau „susilieti su dangumi“. Tam reikalui tarnavo ir du šviestuvu su raudonomis žvaigždėmis. Jie suminkštindavo keturkampio granitinio postamento įsiliejimą į aplinką. Beje, monumentas stilistiškai buvo gana vieningas – jautėsi net tas sunkiai apčiuopiamas pokaryje, 1945–1949 metais, per pasaulį šmėstelėjusios stilistikos kvapas.

Tribūnos frontalinis puslankis buvo papuoštas TSRS valstybiniu herbu ir šešiolikos vėliavų reljefu. Įdomu tai, kad tribūnos herbas turėjo tik trylika juostų, t. y. be LTSR. Aišku, kad pokario skuboje A. Penkovas pasinaudojo prieškariniu TSRS herbu, kai Baltijos respublikos dar buvo laisvos. Vėliavų skaičius turėjo kompensuoti herbo luošumą, tačiau nebeužteko granito. Štai kodėl reljefą padarė iš raudono dekoratyvinio tinko.

Postamento obelisko apačioje, ant poliruotos heraldinės plokštumos buvo rusiškas užrašas apie amžiną šlovę: „Amžina garbė žuvusiems dėl Tėvynės laisvės 1941–1945“ ar pan. Postamento viršutinėje dalyje, priekinėje plokštumoje – lieto aliuminio lietuviškos raidės „Garbė didvyriams – išvaduotojams“. Paminklas buvo „apdovanotas“ dviem „Didžiojo Tėvynės karo“ ordinais abiejuose granito postamento šonuose. Paminklo kūrėjams netgi nesisapnavo, kad mūsų miestas taip bus apdovanotas 1985 05 07 dieną, kad Šiauliai juo didžiuotųsi iki pasaulio pabaigos.

Gaminta Šiauliuose
Kokiu būdu Šiauliai ir pasaulis išvydo skulptūrą „Tarybiniam kariui išvaduotojui“? Visiems turistams aiškindavome – karys buvo atlietas iš aviacinio laužo, iš diuraliuminio. Į pokario Šiaulius buvo suvežamas tas sparnuotas metalas, o barake, kuris stovėjo šalia Pergalės (dabar Prisikėlimo) aikštės, buvo įrengtas tigelis, kuriame jį išlydydavo. Tą sidabro spalvos kisielių pylė į laikinas liejimo formas iš smėlio.

Aliuminio kūnas nepasižymėjo kokybe. Ties juosmeniu, krūtinės srityje ir nugaroje žiojosi kavernos – tai oro ir skulptūrai nepritaikyto metalo padariniai. Iš arčiau pasižiūrėjus į paminklą, aiškiai matosi jų vietos ir triūsas jas užtaisant – lopai. Aliuminis buvo įkalamas, o kai kur net įliejamas, dildomas, šlifuojamas, kol jam buvo suteiktas „nematomumas“. Žinant tas primityvias sąlygas, kuriomis buvo atlietas toks sudėtingas, tikslus ir daug paruošiamojo darbo reikalaujantis gaminys, belieka stebėtis. Ne tik technologija, bet ir „protų organizavimu“; iš kur tie protai alkanuose sugriautuose Šiaulių griuvėsiuose? Iš kur radosi tie specialistai, kurie padėjo skulptoriui kūrinio paskutiniojoje gamybos stadijoje?

Meistrai – vokiečių belaisviai. Atsakymo paieškokime Vaidoto gatvėje buvusiame vokiečių belaisvių lageryje. Iš ten kiekvieną rytą po Šiaulius, darbams, išgūrindavo apdriskusių pusalkanių vyrų kolonos. Vieni valė miestą, kiti atstatinėjo griuvėsius. Tačiau tik viena tų kolonų gyveno atskirai Iserlio pastate, Vilniaus gatvėje, kur dabar – ŠU rektoratas. Tai buvo vokietukai, turėję žinių ir įdirbio liejybos, akmens tašybos ir pan. dailiųjų amatų subtilybėse. Atsiminimai tikina, kad skulptorius A. Penkovas suaugo su šiuo kolektyvu, tapusiu jo bendraautoriu, kad meninio liejimo technologija surišo dvi įniršusias, karo nustekentas tautas.

Pradiniams eskizams pozavo vokiečių belaisvis, aprengtas tarybinio kario apsiaustu, o jį lipdė kitas vokiečių belaisvis, turėjęs meninių sugebėjimų. Tai – nenuostabu, A. Penkovui pavyko, kad ne tik techninėje, bet ir kūrybinėje paminklo raidos eigoje rado specialistų, padėjėjų. Skulptūra pradžioje buvo pagaminta iš molio, vėliau – iš gipso, o po to liejama iš metalo.

Dabartiniai skulptoriai kraipo galvas – tokios apimties ir sudėtingumo kūrinį atlieti primityviomis amatininko sąlygomis neįmanoma. Galbūt, spėlioja, pačią skulptūrą liejo kitur – Maskvos ar Leningrado liejyklose, o Šiauliuose – kitą dekorą: ąžuolo lapų plaketes, herbą, ordinus, šriftą, šviestuvų dalis, tačiau visi senieji šiauliečiai, kaip susitarę tvirtina – atliejo čia, Šiauliuose, prie aikštės sukaltame lentiniame barake.

Akmuo – iš Zoknių ar Rėkyvos? Sunku dabar būtų pasakyti, kur buvo atlikti akmens tašymo darbai, nes tokios apimties raudono granito masė Lietuvoje nesutinkama. Galbūt Šiaulių paminklui nutašyti granito gabalai dundėjo platformomis iš Ukrainos ar Karelijos akmens laužyklų, kol pasiekė Šiaulius. Čia buvo smulkinami blokeliais, bučarduojami, vietoje pritaikomi statiniui. Pasirodo – ne!

Legendos ir abejotinos vertės šaltiniai, kaip susitarę tvirtina, kad tai – vietinis akmuo. Važiuojant senuoju keliu, kuris dabar užgožtas Zoknių aerodromo, kažkur už Rėkyvos, buvo raudono granito laužykla, dabar žemėmis užpilta. Granitas buvo raudonas, geros kokybės. Jo užteko ne tik paminklo statiniui. Iš jo gabalų buvo sumūrytas fontanas priešais Vykdomąjį komitetą (dabar – Savivaldybės pastatą) ir, atrodo, Politechnikumo pamatai.

Tai bent atidarymas!
Paminklas buvo užbaigtas 1946 metų pabaigoje, tačiau atidarymas buvo atidėtas kitiems metams kaip vertingas ideologinis akcentas, Tarybinės armijos ir Karinio jūrų laivyno dienai paminėti – 1947 metų vasario 23-iąją.

Atsiverskime amžininką – „Raudonosios vėliavos“ 1947-02-25 numerį. Prieš paminklą, apgobtą baltu audeklu, buvo išrikiuoti beveik visi daliniai, stovėję Šiauliuose, šalia paminklo – žieminėmis papachomis pasipuošė narsūs pulkininkai ir generolai, griovę ir vadavę Šiaulius. Orkestrantai vargo su lūpomis, plerptelėjo keli iškilmingo maršo taktai. Lauke buvo speigas ir seilių drėgmė prišaldavo prie dūdų muštukų. Prie tribūnos kažkas iš generaliteto (berods TSRS maršalas Bagramianas) pasakė uždegančią kalbą, kažkas iš partinių ideologų – antrą. Vėl plerptelėjo orkestras. Atsakingi generolai trūktelėjo audeklo virvę. Audeklas – nė krust. Išvakarėse buvo atlydys, kai juo dengė paminklą. Per naktį medžiaga prišalo, nenutrauksi.

Skandalas ant visos didžiosios Tėvynės! Keliolika minučių sumaišties, kurią sekė keliolika tūkstančių akių. Nejau tarybinis karys, neseniai paklupdęs fašistinį žvėrį, pasiduos to škurlio šantažui?

Generaliteto galvose subrendo strateginis planas, kuris tuojau pat buvo įvykdytas: iš gaisrinės atvažiavo kopėčios. Štai kažkoks judrus kareivukas, iš pasididžiavimo užrietęs sėdynę („Vaje, mane vienintelį iš tokios minios išrinko generolai...“), kopėčiomis užsikabaroja viršun ir visų akivaizdoje palengva nuplėšia prišalusį audinį nuo aliumininės kario makaulės, linksmai ošiant bendražygiams aikštėje. Audeklas nukrenta, kareiviukas nulipa, šauniai atsaliutuoja generolams, o gaisrininkai išsiveža kopėčias. Orkestras vėl plerpteli. Pilkų milinių gretos tvirtu žingsniu praslydinėja pro monumentą. Generolų papachos priiminėja paradą.

Kas audeklo prišalimo kaltininkas? Žinoma, kad apsileidėlis Aleksandras Penkovas, to monumento autorius. Generolas jam davė „prikurkos“. Prie visų, vyriškai, rusišku „matu“. Griežtai ir reikliai...

Po atidarymo – aplaistymas. Apsidairė – o kur monumento autorius? Puolė visur ieškoti. Nėra. Pasakojo anuometinis miesto vyr. architektas, mano buvęs dėstytojas E. Budreika: „Generolas davė savo mašiną, surask, sako, ir atvežk! Griežtai įsakė. Aplaksčiau visur, nėra Penkovo. Tada toptelėjo – ar tik nebus jis pas vokiečių belaisvius, kurie tą paminklą statė. O gyveno belaisviai Iserlio mokykloje (buv. Inžinierių namuose, dabar – Universiteto administracija). Nuvažiuoju, o ten neįleidžia. Ilgai aiškinu, kad... generolas... jo mašina... Šiaip taip įleido. Sėdi prie stalo visi belaisviai, o Penkovas – už galo stalo. Skardiniai puodukai prieš kiekvieną. Puolu džiaugsmingai prie Aleksejaus – nevažiuoja nė už ką. Vėl aiškinu, prašau.

Pagaliau išvažiuojam. O čia jau visi mus pamiršę, nė vietos prie stalo nebėra. Pranešu generolui, kad va – atvežiau Penkovą. Atsiprašė jo generolas prie visų. „Už Staliną!“ pakėlė tostą. „Aš geriu už pergalę!“ – sako Penkovas. Doras, darbštus ir išdidus žmogus“.

Jo adresas buvo žinomas „Aušros“ muziejui, nes autorius paskutiniu metu gyveno Tuloje.

Atgydavo tik per valstybines šventes
Paminklas aikštei atlikdavo šventinę funkciją, kai pro jį pražygiuodavo miesto įmonių ir įstaigų dirbantieji, pasipuošę raudonais šūkiais, pereinamosiomis vėliavomis ir šauniomis darbo pergalėmis. Kitu metu jis stovėdavo savo vietoje beveik nematomas, nes buvo įprastas.

Apie 1975-1977 metus, pagal architekto Jono Čiutos projektą, buvo rekonstruota Pergalės aikštė. Partijos komitetui pageidaujant, iš abiejų pusių buvo sumūrytos laiptuotos pakylos su flagštokais (vėliavų stulpais). Švenčių metu juos papuošdavome aktualiais šūkiais ir broliškų respublikų vėliavomis. Paminklo tribūnoje stovėdavo ir paradus priiminėdavo miesto grietinėlė ir svarbiausieji svečiai, o pakylos buvo skirtos kitam kontingentui – darbo ir kovų veteranams, gamyklų atstovams, garbingiems miestiečiams.

Nuvertėme...
Būti viešai atidarytiems ir viešai nugriautiems – tokia politinių monumentų dalia. Nepriklausomybė nutarė: nugriaukime stalininį paveldą, nereikia okupacinių stabų. Posėdis buvo atviras, pilna salė žmonių. Diskusijos baigėsi nutarimu – reikia griauti, kol galime. Kol jie vėl su tankais negrįžo.

Griovikai paminklo postamente užtiko užkimštą butelį. Paminklo statytojai jame buvo įdėję 20 ir 50 reichsmarkių vertės banknotų ir savo sąrašą. Butelio turinys buvo perduotas „Aušros“ muziejun. Įdomu pažymėti, kad kiek vėliau, griaunant granitinį pamatą, statybininkai rado ir vokišką kareivišką apdovanojimą. Kariškas medalio kryžius buvo paslėptas nugalėtojo monumente, jam suteikiant tylią ir piktą prasmę, ar begali būti geresnė saugykla ir paštas ainiams? Juk, būkim atviri, tas medalis, kaip ir butelis su banknotais ir sąrašu, tuomet 1946 metais buvo pasiųstas mums, griovikams.

Nulupinėti ir vandalų apterlioti postamento griuvėsiai gerą mėnesį riogsojo centre.

Vienu metu paminklo griovimo iniciatoriams pasidarė tarsi nesmagu ar rūgštu, nes griovimo smagumą trukdė dar tuomet veikę LTSR įstatymai: tas paminklas buvo įtrauktas į kultūros paminklų sąrašą. Žinant anuometines realijas, bendrą tautinį ir visuomeninį pakilimą, protesto balsų beveik nesigirdėjo, o LR MT sutiko paminklo lūženas ir griuvėsius 1991 metų rudenį išbraukti iš LTSR kultūros paminklų sąrašo.

Aliuminio karys iš pradžių nukeliavo į miesto komunalininkų sandėlį, vėliau – į Druskininkus, į garsųjį Grūto parką. Ten ir dabar tebestovi netoli įėjimo. Kai būsite šalia, prieikite, pačiupinėkite: iš arti gerai matosi aliuminio liejinio defektų užtaisymai...

***
Kai prieš porą metų monumento vietoje atsirado miesto tarybos nario skulptoriaus Gintauto Lukošaičio auksinė „Verkianti mergaitė“, šiauliečiai masiškai ėmė didžiuotis mūsų miestu, jo vadovų pilietine filosofija. Ši parodinio žanro skulptūrėlė ir saviškiams, ir turistams vaizdžiai iliustruoja vieną iš pagrindinių menotyros teiginių, kad  MENAS – TAI MELAS, TEISESNIS UŽ TIESĄ. O kai koks rusas-veteranas girtu snukiu ima dainuoti „Nie plačj dievčionka...“ ir nusidainuoja link kario, visuomet cypteliu: „Cit***!“

Paminklas buvo „apdovanotas“ dviem „Didžiojo Tėvynės karo“ ordinais abiejuose granito postamento šonuose. Paminklo kūrėjams netgi nesisapnavo, kad mūsų miestas taip bus apdovanotas 1985 05 07 dieną, kad Šiauliai juo didžiuotųsi iki pasaulio pabaigos.
Autoriaus archyvo nuotr.