Šiauliai 1918 – 2017: mieste šimtas meno kūrinių. Ideologinis meno „širpotriebas“

Sunkiąja artilerija pokario monumentalistikoje iš betono buvo mylimų vadų statulos ir biustai: Markso, Engelso, Lenino, Stalino. Na, dėl bendro skaičiaus, proletarinio rašytojo M. Gorkio. Šie stalininio akademizmo stilistika atlikti kūriniai dygo visoje pergalingoje šalyje kaip grybai po lietaus... Pridygo jų ir mūsų Šiauliuose.

Per penkiolika pokario metų pas mus to gėrio susikaupė nemažai, bet kartu su jais išdygo ir naujų rūpesčių. Nuo vėjo ir lietaus aižėdavo didvyriškos vadų krūtinės, briedžiai tapdavo beragiais, o pionieriai be trimitų ir saliutuojančių rankų primindavo Miloso veneras. Kiekvienais metais tekdavo juos restauruoti ir baltomis kalkėmis naujai perdažyti.

Šeši „staliniukai“, penki „leniniukai“ ir trejetas „gorkiukų“
Būtų neteisinga nutylėti šiaulietišką staliniadą ir leniniadą, nes tema verta operos libreto. Pokario metais, apie 1951–1952 metus, nuo fašistų ir griuvėsių išlaisvintuose plotuose ėmė dygti cementinės vadų statulos: tipinės, lietos konvejeriniu būdu, tačiau brangios neišrankioms tarybinių žmonių širdims, ypač pokariniams miesto ideologams.

Minėjau, kad nieko nėra amžino šioje ašarų pakalnėje, todėl Nikitos Chruščiovo laikų ideologams jos pasidarė nebebrangios. Tuomet vienu metu tyliai buvo nugriauti stalinai, o leninai ir gorkiai palaipsniui patys nunyko.

Staliniada
Skvere prie Dramos teatro 1948 m. atsistojo nedidukė dviejų metrų aukščio kariška uniforma aprengto J. V. Stalino stovyla (aut. V. Strukovskis) ant metrinio pjedestalo (iliustr. A). Ji turėjo nemalonią savybę: jai nugara trupėdavo, visada po žiemos šalčių pavasarį pabirdavo. Kadangi šiam meninės industrijos vaikui likimas uždraudė stovėti pietuose, po šilta Stalino saule, drėgno ir ledingo Pabaltijo klimato poveikyje susidariusio ledo mikroertmės plėšyte plėšydavo statulą. Prieš kiekvieną Gegužės 1-osios šventę tekdavo nugarą vis restauruoti.

Žmonės pasakoja, kad vienas „nedickis staliniukas“ buvo Gubernijos pramonės rajone, stovėjo skveriuke. Išliko jo pjedestalas ir nuotrauka Donato Jasinevičiaus, anuometinio „Gubernijos“ kombinato vyriausiojo inžinieriaus sūnaus, albume. Šis staliniukas stovėjo Gubernijos skverelyje iki kokių 1961 metų.

Trečiasis betoninis trimetrinis Josifas Stalinas kartu su Vladimiru Leninu Vilniaus gatvėje, „Kaukazo“ pakalnėje, priešais „Elnio“ kombinatą, apsuptas amžinos smarvės, meiliu, bet reikliu žvilgsniu palydėdavo į darbą ateinančius ir išeinančius darbininkus (iliustr. B). Nuotraukoje matyti neatsitiktinai į kadrą patekusi dailininko G. Bagdonavičiaus motina.

Pergalės aikštėje nuo 1951 m. sėdėjo kitas staliniukas. Ten betono plastikos teminė kompozicija (aut. S. D. Merkurovas) vaizdavo J. Stalino ir M. Gorkio pašnekesį jiems sėdint ant suolelio (iliustr. C)). Įdomu, kad pradžioje nuo šio kūrinio sklido smarvė, ne prastesnė už „Elnio“ užterštąją Talšą. Kodėl? Sužinoję, kad toje vietoje prie Smetonos buvo miesto išvietė, nesistebėsite.

Dar viena, penktoji, 1952 metais pastatyta J. Stalino skulptūra puošė Kultūros ir poilsio (dab. gr. Zubovų) parko įėjimą. Čia didysis tėvas ir mokytojas stovėjo centrinio tako dešinėje pusėje. Buvo taikiai nusiteikęs, be kepurės, su apsiaustu, rankoje laikė laikraštį ar knygą. Kairėje pusėje – V. Leninas. Abiejų tiražuoto betono autorius buvo S. D. Merkurovas.
Parko gilumoje, tarp gipsinių bendrininkų, virš suoliuko stovėjo dar vienas „staliniukas (iliustr. D).

Leniniada
Įėjimo į parką kairėje pusėje, šalia Stalino, stovėjo panašaus aukščio plika galva V. Leninas su kostiumu (iliustr. E). Prieš kiekvienas šventes dailininkas V. Kunickas restauruodavo numuštą nosį, o komunalinio ūkio darbininkės kalkėmis statulą nudažydavo baltai arba sidabru.

Panašia poza ir apranga didysis proletariato vadas sutikdavo ir išlydėdavo prakaituotus pokario keleivius Geležinkelio stoties aikštėje (iliustr. F).

Trečioji V. Lenino skulptūra kartu su aprašytąja J. Stalino stovėjo Vilniaus gatvėje priešais „Elnią“. Nesunku pastebėti, kad šie visi trys vienoje formoje buvo išlieti – tvirtina fotografijos. Statistika išsaugojo šios plačiai po TSRS tiražuotos serijos autoriaus pavardę, beveik nežinomą Lietuvoje tai – minėtasis S. D. Merkurovas.

Išliko atsiminimų ir apie Zoknių kariniuose daliniuose stovėjusį dar vieną aliuminio pudra dažytą „leniniuką“, kurio nuotrauka nepateko į mūsų kolekciją

Taigi, apytikrė statistika teigia: net ketvertas betoninių „leniniukų“ stovėta Šiauliuose, kol atsirado penktasis, t. y. pirmasis akmeninis, kurį 1969 metais du jauni skulptoriai – A. Toleikis ir D. Lukoševičius ėmėsi iš akmens kalti. Tokiu būdu betoninės statulos ties įėjimu į senąjį parką buvo ramiai nuimtos. Kai atgavę Nepriklausomybę nuvertėme ir šitą kūrinį, skulptoriai V. Leniną pardavė amerikiečiams, tokiu būdu šiaulietiška leniniada Jungtines Amerikos Valstijas praturtino. Apie tai verta bus parašyti atskirai.

Gorkiada
Šiauliuose triskart buvome pagerbę ir proletarinį rašytoją M. Gorkį. Pirmoji skulptūra, kaip minėjau, su betoniniu J. Stalinu šnekučiavosi Pergalės aikštėje buvusios miesto išvietės vietoje. Vienas iš pašnekovų, berods rašytojas, pokalbio įkarštyje mosikavo ranka, todėl tas delnas visuomet būdavo taikos balandžių, apkakotas ir komiškai atrodė. (iliustr. C)
Antroji rašytojo trimetrinė stovyla atsirado 1954 metais prie „Pergalės” kino teatro (dabartinio „Kazino“) Aušros alėjoje. Taip pasakojo žmonės, atvaizdo neišliko.

Nuotraukoje matome trečiąjį, stovėjusį dabartinio P. Višinskio paminklo vietoje Vilniaus gatvėje (iliustr. G). Tuo pačiu įsibėgėjimu ir vieną gatvę buvome pakrikštiję M. Gorkio gatve (dabartinę P. Višinskio). Baisiai tą Gorkį mylėjome, kaip besikeikiantis tarybinis žmogus savo motiną, ant kiekvieno kampo ją minėdamas. Žinoma, ne nuosavą, o M. Gorkio aprašytą romane „Motina“.

N. Chruščiovo laikais neskaudančia širdimi cementiniai vadai buvo nuimti ir, jeigu tikėti J. Paliuliu, anuometiniu miesto komunalinio ūkio darbuotoju, kažkurią tylią naktį buvo palaidoti Talšos dumble...

2017 05 05 08