Mes, šiauliečiai, turėjome puikią tradiciją pokariuose čiupti už kastuvų, todėl 1944–1949 m. vokiečių kapus prilyginome šunų palaidojimui, o tarybinius karius perlaidojome prasmingai ir tauriai. Tuomet centre atsirado ir dabartinis „Amžinosios ugnies obeliskas“, ir „Pergalės paminklas“ Pergalės aikštėje su kariu-išvaduotoju ir Ginkūnų karių kapinių ansamblis, 1949 metais priglaudęs Šiaulių apylinkėse žuvusių ir netvarkingai palaidotų karių palaikus. Baltomis kalkėmis nudažę pastarojo monumento cementą, kiek ramiau atsikvėpėme, apsidairėme...

Šiandien sunku pasakyti, ar tai buvo planinga Stalino akcija, ar tiesiog savaime susiklostė tradicija, kad visuose Sovietijos miestuose, kuriuose vyko karštesnės Didžiojo tėvynės karo kautynės, centruose buvo laidojami žuvę kariai.

Miesto centre, Katedros pašonėje
Miesto centre guli palaidoti tarybiniai kariai, žuvę dar tebevykstant mūšiams. Kiek palaidota – tikslių žinių nėra. Pavardės antkapiuose įamžintos tik tų karių, pas kuriuos buvo rasti asmens dokumentai. Monumentas formavosi daug metų, patyrė kelias rekonstrukcijas.

Ansamblis, esantis skvere, šalia Katedros šventoriaus, formavosi daug metų, patyrė kelias rekonstrukcijas. Dominuoja lakoniškų geometrinių formų obeliskas-kubas su amžinąja ugnimi, plokštės su žuvusiųjų vardais. Prie šio rimtimi dvelkiančio skverelio sovietmečiu vykdavo iškilmės, minėjimai, nuo čia prasidėdavo ekskursijos po miestą. Gegužės devintąją ir dabar susirenka rusakalbiai, sovietmečiu apgyvendinti Šiauliuose...

Pradžia – medinis naujagimis (iliustr. A)
Neišliko šio komplekso autoriaus pavardės, su šalia išdygusių medinių unifikuotų obeliskų grupe. Tiesa, mediena – antkapiams netinkama medžiaga. Nenuostabu, kad Šiaulių miesto ir srities vadovų panosėje memorialiniams paminklams pūti buvo nevalia. Nežiūrint pokario nepriteklių, atsirado jėgų padoraus paminklo pastatymui.
Talpiname to komplekso iškilmingo atidarymo iškilmes, užfiksuotas „Aušros“ muziejaus fotoarchyve.

Antrasis – juodo granito (iliustr. B)
1953 metais medinis statinys buvo pakeistas poliruoto juodo granito akcentu, pastatytu ant laiptuoto postamento, tinkamo per šventes gėlėms dėti. Šalia jo stacionariai buvo įrengtos devynios gėlių klombos su palaidotų karių pavardėmis. Šalia matyti bene penki suoliukai, turbūt skirti rusakalbėms našlėms ar kariškiams pensininkams, kuriems tas obeliskas buvo brangus ir gražus.

Išplanavimo ir paminklo autorius – Jonas Kumpis, turėjęs neblogos praktikos statant Pergalės paminklą. Obelisko siluetas, beveik nepakitęs, sulaukė mūsų laikų, nors kito tik jo aplinka.

Trečiasis – „Amžinosios ugnies aukuras“ (iliustr.C)
Pokario laikmetis pasižymėjo ne tik visuotine šalies elektrifikacija, bet ir visuotine „gazifikacija“. Apie 1962 metus Lietuvą pasiekė Dašavos dujos. Ėmė liepsnoti amžinosios ugnys prie daugelio memorialinių paminklų. Nenuostabu, kad 1965-07-15 dujos užsiliepsnojo ir čia.

Anuometiniai žmonės nežinojo, kad nieko nėra amžino šiame pasaulyje, todėl įtaisą pavadino „Amžinosios ugnies aukuru“, o istorija dar kartą priminė nuvalkiotą tiesą, kad nėra nieko amžiniau už laikiną, kad ideologiniai-memorialiniai akcentai valdžios pašonėje ir panosėje turi blizgėti. Taip atsirado tradicija gegužės 9-ąją prie jo minėti Pergalės dieną, kasdien apsišlavinėti ir su ugnimi nekvailioti.

Esu tik kartą naktį užtikęs du vaikigalius, kurie ant amžinosios ugnies gyvą katę kepė, kuri žviegė, kaip skerdžiama. Teko matyti ir chuliganaujančio jaunimo grupelę, kuri amžinąja ugnimi prisidegė cigaretes. Genialiai paprastai: iš pradžių uždegė laikraštį ir nuo jo visi prisidegė.

Ketvirtoji – rekonstrukcija su teologine konsultacija
Priešpaskutinis paminklo architektūrinis pertvarkymas, mažai pakitęs iki šiol, buvo atliktas 1977 metais, architektui Jonui Čiutai perprojektuojant Pergalės aikštę (dabartinę Prisikėlimo).

Nors rėmėmės ateistine pasaulėžiūra, velnias įgaliojo mane tyliai apsilankyti klebonijoje ir pasikonsultuoti klausimais, kurių nežinojo LKP Šiaulių miesto komiteto ideologai, ar leistina pakeisti paminklo ašį. Juk palaidoti kareiviai guli į aikštės pusę, o projektinis sumanymas siūlo kitą sprendimą. Ar nauja komplekso kryžtis nesukels komplikacijų velionims dvasiniame lygmenyje – tradicija sako, kad antkapio kryžius ar obeliskas turėtų būti galvūgalyje?

Bažnyčios dekanas, kunigas klebonas Liudvikas Mažonavičius pritarė rekonstrukcijos idėjai: „... tai daugiau teosofinė kazuistika, prieteli mano. Palaidoti kareiviai jau yra Dievuje, todėl į kurią pusę žiūrės paminklas – neesminė detalė. Svarbu, kad su kapaviete būtų elgiamasi pagarbiai.‘‘

Komunistui tokių žinių turėti buvo gana pavojinga, baisu, tačiau projektuotojui – naudinga, ramu. Taip atsirado plati granitinė poliruotomis plokštėmis išklota plokštuma, puikiai tikusi dėti gėlėms ir vainikams. Kareivėlių pavardės buvo permontuotos lygiagrečiai šventoriui.

Penktoji rekonstrukcija – be ugnies ir be ugnelės (iliustr. D)
Paminklą aplenkė masinio griovimo psichozė, užpuolusi Lietuvą atkūrus nepriklausomybę, tačiau po nepavykusio pučo Maskvoje, 1993 metais, „Amžinoji ugnis“ Šiauliuose buvo užgesinta. Menu, kaip svarstant tų kapinių iškeldinimo klausimą, miesto inteligentija ir katalikų dvasiškija pasipriešino. Monumentas liko.

Kompleksas užima 37x36 metrų plotą. Jo viduryje – stačiakampio formos, horizontalus, raudono šlifuoto akmens plokščių postamentas (10x4,8 m, h – 0,35 m). Centre – senasis kvadratinio plano, kūgio formos paminklas (1,70x1,70, h – 1,86 m) iš juodo šlifuoto akmens plokščių. Keturi Tarybų Sąjungos didvyriai liko senose vietose, po senaisiais antkapiais, nugara į šventorių – Averinas N. S., Jevgrafovas S. P., Lysenko F. K. ir generolas majoras Pomošnikovas A. I.

Dabar kiekvienų metų gegužės 9 dieną prie jo renkasi pensininkai, buvę tarybiniai karininkai ir karininkienės, padeda gvazdikų. Jiems paminklas – jaunystės atminimas, savas gyvas negyvėlis svetimų gyvybių apsuptyje.

2017 04 28 11

Iliustr. A. Autoriaus ir „Aušros“ muziejaus nuotr.

2017 04 28 12

Iliustr. B. Autoriaus ir „Aušros“ muziejaus nuotr.

2017 04 28 13

Iliustr. C. Autoriaus ir „Aušros“ muziejaus nuotr.

2017 04 28 14

Iliustr. D. Autoriaus ir „Aušros“ muziejaus nuotr.

Į viršų