Šiauliai tarpukariu buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos miestų. Miestas, greitai atsigavęs po Pirmojo pasaulinio karo, per trumpą laiką pakilęs iš griuvėsių. Per vos keletą nepriklausomos Lietuvos dešimtmečių jis ne tik sugebėjo atsistatyti, bet ir tapti vienu iš moderniausių miestų šalyje.

XX a. 4 deš. – dinamiškai augančių ir modernėjančių Šiaulių laikotarpis. Miesto teritorija augo, vyko intensyvios statybos, buvo įrenginėjami svarbūs inžineriniai tinklai. Stabilesnis gyvenimas, tvirtesnė ekonominė padėtis, augantis visuomenės kultūrinis lygis – visa tai neišvengiamai atsispindėjo ir pastatuose.

Buvo ieškoma naujų architektūrinių išraiškų, siekiama lygiuotis į modernias Vakarų Europos šalis. Vakarų šalyse plintančios modernizmo idėjos pasiekė Lietuvą ir buvo čia realizuojamos. Šiauliai ir šiandien gali didžiuotis išlikusiais modernizmo architektūros statiniais. Tai išskirtinis paveldas, suteikiantis mūsų miestui išraiškingumo ir savitumo.

Naujosios Lietuvos architektų kartos atstovas
K. Reisoną 1930 m. miesto vyriausiojo inžinieriaus pareigose pakeitė Vladas Bitė (1901–1969). Jį galima vadinti naujosios Lietuvos architektų kartos atstovu. 1930 m. baigęs Lietuvos universitetą, kuriame dėstė užsienio universitetuose mokslus baigę Lietuvos šviesuoliai, V. Bitė atvyko į Šiaulius su naujomis idėjomis.

V. Bitė, dar besimokydamas universitete, pradėjo dirbti Šiauliuose. Jis rengė diplominį darbą „Šiaulių miesto kanalizacijos projektas“. Dirbdamas kartu su vienu žymiausių to meto inžinierių, Nepriklausomybės akto signataru Steponu Kairiu, V. Bitė įsijungė į Šiaulių miesto vandentiekio ir kanalizacijos kūrimo ir diegimo darbus, vėliau jiems pats ir vadovavo.

Jau tapęs miesto inžinieriumi ir Statybos skyriaus vedėju, V. Bitė rūpinosi miesto modernizavimu, inžinerinių tinklų sistemos kūrimu, sparčiai augančio miesto teritorijų planavimu ir infrastruktūros plėtra.

Miesto vandentiekio ir kanalizacijos įvedimas – ypač svarbus V. Bitės darbas. Nuo 1925 m. pradėti rengti pirmieji šių sistemų įrengimo projektai, kurie pradėti realizuoti tik apie 1931 m.

V. Bitės, kaip inžinieriaus nuopelnai dideli ne tik Šiauliuose. Išlikusiuose Antrojo pasaulinio karo metų dokumentuose iš Hanau (Vokietija) stovyklos rašoma, kad V. Bitė suprojektavo kanalizacijos sistemas trims Lietuvos miestams ir pats vadovavo jų įdiegimo darbams.     

Sėkmingai dirbo ir architektūros srityje
V. Bitė buvo universalus technikas, kuris sėkmingai dirbo ir architektūros srityje. Iki mūsų dienų išlikę V. Bitės projektuoti statiniai byloja, kad jis į Šiaulius atnešė naujų architektūros idėjų. Žinoma, kad V. Bitė vykdavo į įvairius Europos miestus, domėjosi naujausiomis architektūros tendencijomis.

Jo projektuoti statiniai atskleidžia tarpukario Šiaulius, kaip modernų miestą, neatsiliekantį nuo to meto architektūros madų.

V. Bitė – ryškus modernizmo architektūros atstovas. Jo darbai pasižymi nauja tam laikmečiui estetika, subtiliomis formomis ir proporcijomis. Jiems būdingas kampinis planas, funkcionalus patalpų paskirstymas. Pastatų fasaduose vyrauja horizontalios langų juostos arba raiškus vertikalus dalijimas, įeigas pabrėžiantys stogeliai.

Nuo Aušros alėjos
Viena moderniausių gatvių tarpukario Šiauliuose buvo Aušros alėja. Kai miestui atiteko Zubovų dvaro teritorija, buvo nugriauti Didždvario vartai ir anksčiau parko dalinta gatvė, buvo sujungta į vieną, ji greitai užsipildė naujais, moderniais pastatais. Daugelio jų autorius – V. Bitė.

Tai buvę Tautininkų sąjungos namai, Šiaulių apygardos ligonių kasų rūmai, paties V. Bitės namas, o kiek toliau – pradžios mokyklos ir „Aušros“ muziejaus pastatas.

1935 m. Aušros al. ir Dvaro g. kampe vietoj nugriauto „Progreso“ bendrovės pastato iškilo modernus V. Bitės projektuotas statinys. Jame įsikūrė Šiaulių apygardos ligonių kasos. Ši įstaiga rūpinosi privalomu dirbančiųjų sveikatos ir socialiniu draudimu. Susirgusiems Ligonių kasos apmokėdavo gydymo išlaidas, skirdavo gimdymo ir laidotuvių pašalpas.

Pastate taip pat buvo įsikūręs Šiaulių sveikatos centras, Kultūros ir švietimo draugija, žurnalo „Kultūra“ redakcija. Pastato fasade vyrauja vertikalus skaidymas. Pagrindinio įėjimo tūris šiek tiek iškilęs virš viso pastato ir nežymiai pastumtas nuo centro į kairę.

Namas – sau
Netoli nuo Ligonių kasų rūmų išlikęs dar vienas V. Bitės projektuotas pastatas. Šis dviejų aukštų gyvenamasis namas pastatytas 1930 metais.

Pastatas susijęs su V. Bitės asmeninio gyvenimo įvykiais. Pasakojama, kad su užsakovu – viešbučių ir restoranų savininku Vitkumi – derindamas pastato projekto detales inžinierius pamilo jo dukrą ir 1930 m. gruodžio mėn. ją vedė. Jaunosios tėvas neseniai pastatytą namą padovanojo jaunai šeimai. Taip pastato projekto autorius tapo ir namo šeimininku. Pastato fasade vyrauja dinamiška tūrių ir linijų kompozicija. Pastatas stačiakampio plano, galiniame fasade yra dvi įeigos, kurias skiria laiptinės tūris su dviem siaurų aukštų langų poromis.

Modernėjančioje Aušros alėjoje 1934 m. pastatyti V. Bitės projektuoti Tautininkų sąjungos namai. Juose įsikūrė dešiniosios pakraipos leidinio „Mūsų kraštas“ redakcija, veikė moderni „Vilties“ spaustuvė bei Valstybinis centralinis knygynas su erdvia ir šviesia skaitykla. Naujas pastatas išsiskyrė elegancija ir asimetriškų tūrių struktūra. Fasade prie gatvės dominavo horizontalios langų eilės ir bokštelis su aukštu langu.

Šiaulių apskrities savivaldybės rūmai
1933 metais pradėti statyti Šiaulių apskrities savivaldybės rūmai – vienas reikšmingiausių V. Bitės projektuotų statinių.

Vos per dvejus metus pastatytuose rūmuose 1935 m. įsikūrė apskrities savivaldybė. Pastatas statytas taip, kad jį didinant, nesuirtų patalpų struktūra. Rūmus sudaro du stačiu kampu sujungti fligeliai. Pastato išorėje išsiskiria vertikaliomis mentėmis suskaidyta apvalioji dalis, kurioje įrengtas pagrindinis įėjimas. Pastato interjerą puošė teraco laiptinės, vestibiulių grindys buvo išklotos metlacho plytėlėmis.

Statinys nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pokario metais jis buvo sutvarkytas. Jame įsikūrė Šiaulių apskrities vykdomasis komitetas. Vėliau rūmai rekonstruoti – pristatytas trečias aukštas, priestatas į kiemo pusę.

Parkas ir aikštė
Tarpukariu buvo rūpinamasi miesto aplinka, reprezentacinėmis erdvėmis. Vyriausias miesto inžinierius V. Bitė rūpinosi, kad būtų tvarkomas grafų Zubovų miestui padovanotas parkas, jame įrengti teniso aikštynai, sutvarkytas Sukilėlių kalnelis, pastatytas Nepriklausomybės paminklas.

Iš centrinės miesto aikštės 1938 m. į miesto pakraštį buvo iškeltas iki tol joje veikęs turgus.

Be to, miesto valdžia nusprendė nugriauti ir aikštėje stovėjusią stačiatikių cerkvę, kuri čia buvo pastatyta po 1864 m. sukilimo. Cerkvė, analogiška stovėjusiai miesto centrinėje aikštėje, pagal V. Bitės parengtą projektą, 1937 m. buvo perstatyta prie stačiatikių kapinių Rygos g.

Atsiradusioje laisvoje vietoje miesto centre buvo įrengta aikštė su gėlynais, fontanu, suoleliais – puošianti miestą, pritaikyta miestiečių poilsiui ir laisvalaikiui.

Mokykla-muziejus
V. Bitės vadovavimo laikotarpis – tai intensyvių miesto statybų metas. Tuo metu Šiauliuose pastatyta daug visuomeninės, švietimo, socialinės paskirties statinių.

1932 m. pagal V. Bitės projektą pastatytas naujas pastatas, kuriame įsikūrė pradžios mokykla ir „Aušros“ muziejus, perkeltas čia iš nedidelių patalpų Maišo g. Naujame pastate buvo geresnės galimybės saugoti tuo metu jau gausius muziejaus eksponatų rinkinius, rengti ekspozicijas, parodas. Per Antrąjį pasaulinį karą pastatas nukentėjo. Tačiau pokariu buvo sutvarkytas, o 1966 m. vėl atiduotas naudoti muziejaus reikmėms.

Šiandien čia veikia Šiaulių „Aušros“ muziejaus Edukacijos centras. Pastato tūris simetriškas. Statinio centrą pabrėžia platus rizalitas su dominuojančia pagrindine įeiga.

Didėjant pradžios mokyklų poreikiui, jos buvo statomos įvairiuose miesto rajonuose. Gerėjo ekonominė padėtis, tad atsirado galimybės į naujai pastatytus erdvius, funkcionalius, specialiai pritaikytus pastatus perkelti mokyklas iš senųjų patalpų.

Viena iš tokių naujų mokyklų buvo 1932 m. V. Bitės projektuota pradžios mokykla prie Prūdelio, tuometinėje Užprūdžio g. Per Antrąjį pasaulinį karą išlikusiame mediniame pastate, paskutiniaisiais metais buvo įsikūrusi Prūdelio policijos nuovada. Tarpukario medinės architektūros pavyzdys buvo nugriautas 2014 m.

1938 m. V. Bitė parengė šešių komplektų pradžios mokyklos Rygos g. projektą. Projektas buvo įgyvendintas. Į naują pastatą buvo perkelta netoliese įsikūrusi pradžios mokykla. Pokario metais pradinė mokykla buvo reorganizuota į septynmetę, vėliau – į vidurinę. Šiuo metu pastate įsikūrusi Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazija.  

1936 m. V. Bitė parengė šešių komplektų pradžios mokyklos Gardino g. projektą. Tarpukariu pastate veikė mokykla, pokariu jis buvo rekonstruotas, pristatytas trečias aukštas. Šiuo metu jame įsikūręs Šiaulių jaunųjų technikų centras.

Senelių prieglaudos Rėkyvoje projektas
Šiaulių miesto valdžia tarpukariu daug dėmesio skyrė socialinei sričiai. Buvo rūpinamasi be globos likusiais vaikais ir seneliais, vaikais iš nepasiturinčių šeimų. Savivaldybė išlaikė Senelių prieglaudą Rėkyvoje. XX a. 4 deš. pradžioje nuspręsta pastatyti naują prieglaudos pastatą.

1932 m. V. Bitė parengė Senelių prieglaudos Rėkyvoje projektą. Tačiau miesto savivaldybės pastatytoje prieglaudoje įsikūrė ne seneliai, o vaikai – likę be tėvų ar iš sunkiai besiverčiančių šeimų. Pokario metais šiame pastate įkurdinta mokykla.

Šiandien V. Bitės projektuotame statinyje veikia Šiaulių Rėkyvos progimnazija. Pastatas sudarytas iš dviejų kampais sujungtų stačiakampių korpusų. Jų galų suformuotoje trikampėje erdvėje įrengta centrinė įeiga. Korpusų fasaduose vyrauja stačiakampių langų eilės.  

Tarpukariu Šiauliuose buvo rūpinamasi vaikų sveikata ir poilsiu. Šiaulių apygardos ligonių kasos, kurioms tuo metu vadovavo Jackus Sondeckis, inicijavo vaikų sanatorijos statybą Pageluvyje. Sanatorijos pastatų projektus parengė V. Bitė.

Išskirtinis V. Bitės projektuotas pastatas – gelžbetoninė Palendrių bažnyčia-oratorija prie Šaukėnų-Kelmės kelio. 1938 m. kunigo Kazimiero Ambrozaičio lėšomis statyta šventovė pasižymi puikiomis proporcijomis, modernizuotomis neobaroko formomis su pusapskrite apside, fasade išsiskiria kvadratinio plano bokštas su bokšteliais. Bažnyčią puošė dailininko Vytauto Bičiūno kurti vitražai.

Architektas Vilniuje
1939 m. V. Bitė su šeima persikėlė į Vilnių, kur Vilniaus miesto savivaldybėje pradėjo dirbti vandens ir kanalizacijos skyriaus statybos dalies vedėju, vėliau – kanalizacijos ir vandens ūkio skyriaus vyriausiuoju inžinieriumi, o nuo 1941 m. birželio mėn. – Vilniaus miesto savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus viršininku, vėliau – įstaigos direktoriumi.

1944 m., artėjant frontui, pasitraukė į Vokietiją, pradžioje į Karaliaučių, vėliau – į Erfurtą, iš čia į Gotos miestą, kur inžinierius dirbo lėktuvų fabrike. Kurį laiką V. Bitės šeima buvo apsistojusi D. P. stovykloje Hanau, kol 1949 m. pradžioje atvyko į Australiją ir apsigyveno Melburne.

Čia V. Bitė dirbo architektu, vėliau inžinieriumi mechaniku. V. Bitė mirė Melburne 1969 m. gruodžio 9 d.

Išsamiau – virtuali paroda http://modernizmas.fotomuziejus.lt/, kurią parengė Istorijos skyriaus vedėja Jovita Vilimaitienė ir Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė.

2017 04 07 20

Neg. Nr. 9805 Dešinėje – Šiaulių tautininkų sąjungos namai. Fot. Mauša Fligelis. Apie 1935 m.
Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

2017 04 07 26

T-F 2214 Fot Kazimieras Skerstonas. Apie 1936 m.
Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

2017 04 07 23

Neg. Nr. 14198 Šiaulių miesto panorama iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto. Centre – skveras buvusios cerkvės vietoje. Fot. Stasys Ivanauskas. Apie 1943 m.
Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

Į viršų