XX a. pradžios Šiauliai buvo ne tik vienas iš Lietuvos odos, saldainių ar alaus pramonės lyderių, bet ir stambiausias bažnytinės įrangos gamybos centras. Bažnytinių reikmenų dirbtuvės Šiauliuose savo apimtimi, darbininkų skaičiumi prilygo pramonės įmonėms. Pagal veiklos pobūdį jos priskirtinos meniškųjų amatų sferai, kartais taikomosios ar vaizduojamosios dailės sričiai, tačiau jų veikla mažai domėjosi ir istorikai, ir dailėtyrininkai.

Ši tema atsispindėjo tik Skirmantės Smilingytės-Žeimienės tyrinėjimų medžiagoje: „Šiaulių bažnytinių reikmenų dirbtuvės 1900–1940 metais“ (1998) ir „XX a. I pusės Lietuvos bažnyčių dailė: determinuojantys veiksniai“ (2004).

Didžiausias Lietuvoje garinis artistiškų bažnytinių darbų fabrikas
Šios dirbtuvės pradžia laikytini 1895 metai. Čia buvo dirbami altoriai, sakyklos, klausyklos, baldai pagal įvairius architektūrinius stilius imituojančius piešinius, brėžinius. Taip pat buvo skaptuojamos skulptūros iš medžio, atnaujinamas senas bažnyčių inventorius, gaminamas parketas.

Apie 1910 m. ten pat atidaryta dar ir bažnytinių siuvinėjimų dirbtuvė, kurios reklaminį skelbimą radau lenkiškoje spaudoje. Ši kuklaus pavadinimo Bažnytinių dirbinių dirbtuvė, buvusi dabartinėje Vytauto gatvėje, buvo pervardinta į „Pabriką artistiškų bažnytinių darbų“. Netrukus 1914 metais ji teisėtai titulavosi „Didžiausiu Lietuvoje gariniu artistišku bažnytinių darbų pabriku“, kuriame dirbo apie 120 darbininkų ir kuris už savo produkciją įvairiose parodose buvo apdovanotas 7 aukso medaliais.

Šio meninės specializacijos fabriko įkūrėjas Aleksandras Zaborskis samdė gerus meistrus, jam buvo svarbi dirbtuvės gaminio kokybė. Dirbtuvėje buvo gaminami altoriai, sakyklos, rėmai, auksinama, dirbamos skulptūros iš medžio ir gipso, tapomi paveikslai, kalami karstai.

Kai būdavo šventinamas jo dirbtuvėje padirbtas altorius, įmonės savininkas didžiuodavosi, stengdavosi būti pirmoje klauptų eilėje: juk ne tik altoriaus retabulas, mensa, bet ir skulptūros, drožiniai, paveikslai, net užtiesalai buvo pagaminti jo darbininkų, viskas padailinta auksavimu.

Amžių sankirtoje Lietuvoje daugiausia buvo statomos neogotikinės bažnyčios, todėl ir A. Zaborskio firma gaudavo užsakymus gotikinių formų altoriams, kurie darniai įsikomponuodavo į architektūrinę erdvę.

Altoriai, sakyklos buvo priderinami konkrečios bažnyčios interjerui, bažnytinė įranga buvo dirbama iš ąžuolo arba pušies – pagal užsakovo norą ir kišenę. A. Zaborskio dirbtuvės meistrų buvo dirbta Anykščių, Smalvos, Krekenavos, Kamajų, Čedasų, Josvainių, Duokiškio, Pakapės, Upynos, Šiaudinės, Kupiškio bažnyčiose – tai nepilnas bažnyčių sąrašas.

„Ventos“ pradžia? Nepriklausomoje Lietuvoje Aleksandras nuosavo fabriko nebeatgaivino, tačiau kai 1919 m. rudenį Šiauliuose atsirado „Venta“, šio fabriko vedėju buvo pakviestas A. Zaborskis. Prie Joniškio plento, netoli Nurokų fabriko, įsikūręs „Ventos“ fabrikas 1921 metais tapo bene stambiausia Lietuvoje medžio apdirbimo įstaiga, pagaminusia tūkstančius langų, durų, baldų valdžios įstaigoms, suolų mokykloms, šimtus vėtyklių (arpų). Joje dirbo apie 100 žmonių ir per 20 mašinų. „Ventoje“ buvo gerai įrengtas ir „bažnytinis“ skyrius, dirbęs altorius, sakyklas, klausyklas, sandėlyje turėjęs daug procesijų altorėlių, skulptūrų.

Šiandien sunku identifikuoti A. Zaborskio įmonių gaminius, net ir išlikusiose senovinėse fotografijose, tačiau du jo pasekėjai apie save paliko daugiau žinių. Iš gausybės pas A. Zaborskį iki Pirmojo pasaulinio karo dirbusių meistrų, verta paminėti J. Mrozinskį ir V. Čižauską – A. Zaborskio verslo tęsėjus tarpukario Šiauliuose. Apie juos skaitysime vėliau.

Aleksandras palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse, ant jo kapo – J. Mrozinskio dirbtas paminklas, vietinių vandalų šiek tiek nuniokotas – nuo jo nupjautas kryžius.

Skulptorius Jonas Mrozinskis (1882–1942). Kas jis toks?
Prieš Antrąjį pasaulinį karą kaip garsus antkapinių paminklų ir bažnytinių skulptūrų meistras J. Mrozinskis buvo žinomas ne tik mūsų mieste, bet ir didelėje Lietuvos dalyje.

Vaikštant Kuršėnų ar po senąsias Šiaulių kapines, nesunku užtikti laiko nusvidintą angelą, apsikabinusį kryžių... Smetonos laikų Šiaulių gyventojams J. Mrozinskio pavardė keldavo pagarbą. Apie du jo memorialinius akmens paminklus – vokiečių kariams Sukilėlių kalnelyje ir Nepriklausomybės kariams senosiose Šiaulių kapinėse, jau esame skaitę.

Jonas Mrozinskis savo dirbtuvę įkūrė 1914 metais padedant A. Zaborskiui, su kuriuo buvo susigiminiavęs. Tarpukaryje J. Mrozinskis dirbo savarankiškai. Iš pradžių jo dirbtuvė buvo Pakluonių (Vytauto) g. 54, vėliau, kai pasistatė mūrinį namą, – Tilžės g. 126B.

J. Mrozinskis buvo puikus amatininkas – skulptūrų drožėjas, tikras šios srities profesionalas. Meistras ne sykį varijavo, kopijuodamas turėjusius paklausą ikonografinius tipus: Jėzų, nešantį kryžių, Švč. Mergelę Mariją su kūdikiu, Švč. Jėzaus širdį, Mariją Maloningąją, Prisikėlusį Kristų, Nukryžiuotąjį ir kt. – pakeisdavo judesį, kitaip suklostuodavo drabužius ir pan.

Likimo ironija – būtent tie nukrypimai ir suteikdavo jo pagamintoms kopijoms nuoširdumo, šilumos, netgi – autorystės pretenzijų. Natūralu, kad J. Mrozinskis dažniausiai savo skulptūras tiražuodavo, pagamindamas po keletą gipsinių ar cementinių atliejų.

Išdrožtas iš medžio, o kartais ir išlietąsias skulptūras J. Mrozinskis polichromuodavo. Nors dirbtuvėje turėjo iki dešimties pagalbininkų, dažyti skulptūrų niekam nepatikėdavo ir pats imdavosi teptuko.

Dėl skulptūrų polichromavimo J. Mrozinskis bent keletą kartų konsultavosi su Šiaulių dailės autoritetu Gerardu Bagdonavičiumi. J. Mrozinskis kruopščiai išpiešdavo šventųjų veidus, gana santūriomis spalvomis dažydavo jų rūbus.

J. Mrozinskio skulptūrų tebėra ne vien bažnyčiose, bet ir jų šventoriuose, kapinėse. Dabar sunku pasakyti, kiek jo kūrinių stovi Šiaulių senosiose kapinėse, nes daugelio išraiškingesnių paminklų ar skulptūromis papuoštų antkapių autorystę labai norisi priskirti J. Mrozinskiui. Jų dažnas siužetas – įvairiai modifikuota ir iš skirtingų medžiagų padaryta apglėbusi kryžių angelo skulptūra.

Vienas iš tokių paminklų senose Šiaulių kapinėse žymi ir paties J. Mrozinskio kapavietę. Antkapyje įrašas: „Skulptorius Jonas Mrozinskis. 1882–1942“. Kitas antkapis – A. Zaborskio.

Šiluvos Marija. Tyrinėjant Šiluvos Švč. Mergelės Marijos skulptūros autorystę, įsimintina Mrozinskių šeimoje egzistavusi istorija.

Menotyrininkė Skirmantė Smilingytė-Žeimienė atkreipė dėmesį, kad Švč. Mergelės Marijos skulptūra, stovinti ant stebuklingojo akmens, savo stilistika labai primena kitas J. Mrozinskio skulptūras.

Pasakojama, kad skulptoriaus dukra Barborytė į Šiluvos Švč. Mergelės Marijos skulptūros vidų yra įmetusi nemažai lapelių su Mrozinskio pavarde. Įdomu, kiek šimtmečių turės praeiti, kol anie sunykę lapeliai patvirtins šių atsiminimų teisingumą?

Pasakojama, kad skulptoriaus dukra Barborytė į Šiluvos Švč. Mergelės Marijos skulptūros vidų yra įmetusi nemažai lapelių su Mrozinskio pavarde. Įdomu, kiek šimtmečių turės praeiti, kol anie sunykę lapeliai patvirtins šių atsiminimų teisingumą?

2017 04 07 03

Kapinių paminklų dažnas siužetas – įvairiai modifikuota ir iš skirtingų medžiagų padaryta apglėbusi kryžių angelo skulptūra. (il. b. Mrozinskis 4)
V. Purono ir kolekcininko P. Kaminsko archyvų iliustracijos

2017 04 07 02

Du J. Mrozinskio memorialiniai akmens paminklai – vokiečių kariams Sukilėlių kalnelyje ir Nepriklausomybės kariams senosiose Šiaulių kapinėse. (il. b. Mrozinskis 2)
V. Purono ir kolekcininko P. Kaminsko archyvų iliustracijos

Į viršų