Karolis Reisonas (1894–1981) – žinomas tarpukario Lietuvos architektas, latvis, atidavęs Lietuvai savo kūrybinės veiklos metus ir padaręs jos labui daug prasmingų darbų. Reikšmingiausias K. Reisono darbas – svarbiausias tarpukario Lietuvos sakralinės architektūros statinys – Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Kaune. Ši bažnyčia tarpukariu buvo statoma kaip simbolis, įprasminantis lietuvių tautos atgimimą bei iškovotą ir atkurtą nepriklausomą valstybę. K. Reisono darbų sąraše ir daugelis kitų reikšmingų pastatų įvairiose Lietuvos vietovėse. Už nuopelnus Lietuvai K. Reisonas apdovanotas IV laipsnio Gedimino ordinu ir III laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu.  

20 projektų Šiauliuose
Savo darbą Lietuvoje K. Reisonas pradėjo nuo Šiaulių. K. Reisonas mokėsi Rygos realinėje gimnazijoje, kurioje dėstė Pranas Mašiotas ir Marcelinas Šikšnys. Petrograde (dabar Sankt Peterburgas) baigęs inžinerijos ir architektūros mokslus ir kurį laiką dirbęs Sibiro geležinkelio linijų statybose, galiausiai atvyko į Lietuvą ir 1922 m. pradėjo dirbti Šiaulių miesto inžinieriumi ir Statybos skyriaus vedėju.

Atvykęs dirbti į Šiaulius, K. Reisonas rado po Pirmojo pasaulinio karo dar neatsigavusį miestą. Per karą miestas labai nukentėjo, buvo sugriauta daugiau negu pusė pastatų, ypač nukentėjo miesto centras. K. Reisonas ėmėsi miesto atstatymo ir tvarkymo darbų.

Galvojant apie planingą miesto užstatymą, dar 1920 m. buvo parengtas Šiaulių planas. Remiantis juo, mieste buvo tiesiamos naujos gatvės, tiesinamos ir platinamos senosios, vedama kanalizacija, vandentiekis, elektra, statomi nauji pastatai. Į šiuos darbus įsitraukė ir jaunas specialistas K. Reisonas.

Per pirmąjį dešimtmetį po karo, dirbant K. Reisonui, buvo atstatyta didžioji dalis miesto pastatų, sutvarkytas miesto centras, ištiesintos gatvės, įvesta elektra, telefono linijos, perprojektuota ir atstatyta nemažai pastatų Vilniaus gatvėje, suremontuota Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (dabar Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra).

Miesto teritorija po karo buvo perplanuojama, prijungiamos naujos teritorijos. Miesto inžinieriui K. Reisonui teko daug sunkių užduočių. Po žemės reformos, plečiant Šiaulių teritoriją ir prijungiant naujas valdas, K. Reisonas sudarė Gubernijos priemiesčio prijungimo prie miesto ir suskaidymo sklypais projektą, šiaurinės miesto dalies paplatinimo projektą, gatvių tinklo planą ir kt. Taip pat buvo planuojama pertvarkyti aikštę miesto centre. Joje tuo metu buvo įsikūręs turgus. Buvo planuojama šioje vietoje įrengti erdves, puošiančias ir reprezentuojančias miestą. K. Reisonas parengė aikštės pertvarkymo projektą. Joje buvo numatyta pastatyti miesto rotušės pastatą, sutvarkyti aplinką, pastatyti paminklus.     

1922–1930 m. K. Reisonas Šiauliuose parengė ir įgyvendino daugiau negu dvidešimt projektų. Architekto Šiauliuose suprojektuoti pastatai pasižymi istorizmo ir modernizmo formomis, juose pritaikyti orderiniai elementai, frontonai, dekoruotos tarpaukštinės juostos.

Centrinę Šiaulių miesto gatvę tarpukariu puošė K. Reisono suprojektuoti pastatai, stovėję dabartinių Vilniaus ir Vasario 16-osios gatvių kampe. Vienas iš jų, vadinamasis Stasio Pociaus namas, išliko iki mūsų dienų. Jame dabar įsikūrusi kavinė „Presto“.

Pastatas, stovėjęs kitoje gatvės pusėje, neišliko. Šio pastato – Vlado Vaitkaus namo su kino teatru „Spindulys“ projektas – buvo vienas iš pirmųjų į Šiaulius atvykusio K. Reisono darbų. Antrame pastato aukšte buvo įrengtas kino teatras. Pastate taip pat veikė saldainių ir šokolado fabriko „Birutė“ parduotuvė, fotoateljė „Grožybė“, Šaulių klubas, kurį laiką buvo įsikūrusi Šiaulių miesto valdyba. Po Antrojo pasaulinio karo minėtose patalpose buvo įrengtas restoranas „Baltija“. Namas sudegė apie 1960–1961 m.

Miesto panoramą ir šiandien puošia vienas iš architekto K. Reisono darbų – Venclauskių namai. Vytauto gatvėje esančiame pastate šiuo metu įsikūręs Šiaulių „Aušros“ muziejus. 1925–1927 m. statyto pastato stogą supa baliustrada, virš įėjimo kyla bokštelis, fasadą skaido įkomponuotas erkeris, įvairių dydžių langai, nišos. Šiame name tarpukariu gyveno viena iš žinomiausių to meto šiauliečių šeimų – Seimo narys, teisininkas, Šiaulių burmistras, politinis ir visuomenės veikėjas Kazimieras Venclauskis su žmona aktore, režisiere, visuomenės veikėja Stanislava Jakševičiūte-Venclauskiene. Čia išaugo ne tik dvi Venclauskių dukros, bet ir daugiau nei 100 globotinių.

Vieni iš monumentaliausių darbų
Vienas iš monumentaliausių Šiauliuose išlikusių K. Reisono darbų – Nepriklausomybės paminklas Sukilėlių kalnelyje. Architektas suprojektavo aukštą obeliksą, kurio apačioje palaidota urna su sukilėlių palaikais, viršuje – skydas su Gedimino stulpais ir keturlapio dobilo formos niša-vitražu.

Tarpukariu susirūpinta miesto pakraštyje buvusio kalnelio tvarkymu ir žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę atminimo įamžinimu. Kalnelyje buvo įvykdytos mirties bausmės vienuolikai 1863 m. sukilimo dalyvių.

Sudarytas komitetas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę paminklui statyti pradėjo rinkti lėšas, susitarė su skulptoriumi Juozu Zikaru dėl paminklo kūrimo. Buvo sukurtas paminklo maketas, tačiau dėl finansinių priežasčių, J. Zikaro projekto buvo atsisakyta.

Iš šios situacijos išgelbėjo K. Reisonas, pasisiūlęs paminklą suprojektuoti nemokamai. Paminklas, pradėtas statyti 1930 m., buvo iškilmingai atidengtas 1935 m. 1957 m. paminklas rekonstruotas: užmūryti Gedimino stulpai, nuimtas kryžius ir lentos su sukilėlių pavardėmis ir užrašais, priekinėje dalyje primontuota skulptoriaus Antano Dimžlio skulptūrinė kompozicija „1863 m. sukilėliai“. 1988 m. paminklui grąžinta pradinė išvaizda.

K. Reisonas projektavo ir pramoninius pastatus. Tarp jų – du Šiaulių fabrikai – „Birutė“ ir „Rūta“.

Saldainių ir šokolado fabrikas „Birutė“ įsteigtas 1911 m. Jo steigėjas – Vladas Vaitkus. Tarpukariu fabrike buvo gaminami saldainiai, marmeladas, limonadas, vaisvandeniai. Produkciją fabrikas eksportavo į JAV, Vokietiją, Daniją ir kitas valstybes.

K. Reisono suprojektuotas fabriko pastatas dabartinėje Stoties gatvėje po Antrojo pasaulinio karo rekonstruotas į gyvenamąjį namą. Architektas suprojektavo ir kito Šiaulių fabriko „Rūta“ pastatus dabartinėje Tilžės gatvėje. 1913 m. Antano Gricevičiaus įkurtas fabrikas sėkmingai plėtojo savo veiklą, didino gamybą, plėtė gamybines patalpas. Naujus fabriko pastatus įmonės savininkas patikėjo suprojektuoti K. Reisonui.  

K. Reisonas taip pat projektavo švietimo ir kultūros įstaigų pastatus. Vienas iš jų – iki mūsų dienų išlikęs 1930 m. pastatytas dabartinės V. Kudirkos progimnazijos pastatas Dvaro gatvėje.

Tarpukariu Šiauliuose buvo susibūrusi teatro trupė, kuri rengė spektaklius ne tik miestiečiams, bet ir važinėjo po įvairias Lietuvos vietoves. Ilgą laiką ši kultūros įstaiga neturėjo savo patalpų, kol galiausiai buvo nuspręsta pastatytą naują kino teatrą dabartinėje Tilžės gatvėje atiduoti Šiaulių teatralams. Šio pastato projekto autoriai – architektai K. Reisonas ir Stasys Kudokas. Pastatas pastatytas 1938 m. Teatras jame įsikūrė 1941 m. Antrojo pasaulinio karo metais pastatas nukentėjo, tačiau po karo buvo atstatytas.

Vienas iš neįgyvendintų K. Reisono projektų – Šiaulių muziejaus ir bibliotekos rūmai. Šiaulių kraštotyros draugija ir miesto savivaldybė 1930 m. sudarė Rūmų statybos komitetą. K. Reisonui pateikus projektą, pradėta rengtis statyboms. 1931 m. Aušros alėjoje, priešais Kaštonų alėją, padėtas kertinis akmuo. Buvo išleisti atvirukai su suprojektuoto pastato vaizdu, tačiau pastatas taip ir nebuvo pastatytas. Nuspręsta, kad muziejus-mokykla miestui labiau reikalingi negu muziejus-biblioteka.

1927 m. dabartinėje Gaisrininkų gatvėje buvo pastatytas K. Reisono suprojektuotas ugniagesių depas. Lėšų statybai skyrė miesto savivaldybė. Pastate įsikūrė Ugniagesių draugija, buvo laikomi gaisrinės automobiliai, įranga. Kurį laiką šiame pastate buvo įsikūrusi Šiaulių miesto valdyba, po Antrojo pasaulinio karo – Šiaulių miesto vykdomasis komitetas. 2013 m. pastatas perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui. Jį sutvarkius, planuojama įrengti gaisrinės muziejų.

1923 m. K. Reisonas suprojektavo „Vilties“ draugijos moksleivių bendrabutį dabartinėje Kražių gatvėje. Šis dviejų aukštų pastatas su mansarda buvo statomas už Amerikoje surinktas lėšas bei paskolas. Planuojamo statyti pastato vaizdas buvo išleistas ir platinamas kaip atvirukas. Pastatas išliko iki mūsų dienų.

K. Reisonas projektavo ir individualius namus. Nemažai jų buvo pastatyta dabartinėse S. Daukanto, Aušros alėjos gatvėse ir kt. Manoma, kad architektas padėjo ir garsiajam Šiaulių dailininkui Gerardui Bagdonavičiui suprojektuoti namą. Mediniame vieno aukšto gyvenamajame name su mansarda, balkonu, lodžija, ažūriniais raižiniais puoštu interjeru dailininkas gyveno 1936–1986 m. Čia jis turėjo savo dirbtuves, priiminėjo paveikslų, piešinių, plakatų, grafikos darbų, reklamos užsakymus, mokė piešimo ir dailiojo rašto.

Šviečiamoji veikla
K. Reisonui teko ne tik rūpintis atstatyti per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjusį miestą, projektuoti naujus pastatus, bet ir nuolat užsiimti įvairiu organizaciniu, švietimo darbu. Jis suorganizavo statybos dešimtininkų kursus, įsteigė miesto braižyklą, kurioje dirbo matininkai. To meto Lietuvoje labai trūko statybos specialistų, tad K. Reisonas inicijavo amatų mokyklos steigimą. Ši mokykla buvo įkurta 1926 m. Kurį laiką jai vadovavo K. Reisonas.

Lietuvoje, vykstant žemės reformai, labai trūko statybinių žinių, universalių kaimo statinių projektų. K. Reisonas, siekdamas užpildyti šią spragą, 1926 m. parengė vadovėlį „Žemės ūkio statyba“, o po kelerių metų (1928 m.) – „Molio statyba“. Šios knygos padėjo tuometiniams naujakuriams, kaimo gyventojams. Jose buvo pateikti įvairaus dydžio sodybų planai, pastatų projektai, brėžiniai, sąmatos, gausu naudingų patarimų, kaip tvarkyti sodybų aplinką, jas puošti ir pan.

Modernizmo architektūros atstovas
1930 m. K. Reisonas buvo pakviestas tapti Kauno miesto inžinieriumi ir Statybos skyriaus vedėju. Čia jis dirbo iki 1938 m. Kaune jis suprojektavo daug reikšmingų pastatų.

Ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu Šiauliuose K. Reisonas dar buvo artimas istorizmo architektūros tradicijoms, tačiau jo darbuose jas jau keitė modernizmo idėjos. Kaune K. Reisonas pasireiškė kaip ryškus modernizmo architektūros atstovas. Jo projektuoti pastatai – tai Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo karo muziejus (kartu su Vladimiru Dubeneckiu ir Kaziu Kriščiukaičiu), Žemės banko rūmai, buvę „Pienocentro“ bendrovės rūmai (kartu su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu) ir kt. Jo suprojektuotų pastatų taip pat yra Tauragėje, Jurbarke, Marijampolėje, Pasvalyje ir kt.

1940 m. K. Reisonas persikėlė į Panevėžį, kur dirbo miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėju, vėliau tapo miesto burmistru. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į Australiją.

Išsamiau – virtuali paroda http://modernizmas.fotomuziejus.lt/, kurią parengė Istorijos skyriaus vedėja Jovita Vilimaitienė ir Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė.

NEG. 15264. Per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjęs Šiaulių dramos teatras. Aut. Stasys Ivanauskas. 1944 m.
Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

M NAMAI-17-142. Dailininko G. Bagdonavičiaus namas iš gatvės pusės. Prie namo stovi dailininkas su motina Rūta Bagdonavičiene. Aut. G. Bagdonavičius. XX a. 3–6 deš.
Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

Neg. Nr. 9799 – Pradžios mokykla ir Šiaulių „Aušros“ muziejus. Fot. Mauša Fligelis, 1935 m.
Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

Neg. Nr. 9827 – Šiaulių apskrities savivaldybė. Fot. Mauša Fligelis, 1935 m.
Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

NEG.14197. Pagrindinė Šiaulių miesto aikštė iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (dabar Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra) bokšto. Dešinėje matyti K. Reisono suprojektuoti prekybiniai paviljonai. Aut. Stasys Ivanauskas. 1943 m.
Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių