„Nepriklausomybės“ paminklas
Kraštotyrininkė Birutė Knizikevičienė yra smulkiai aprašiusi „Nepriklausomybės paminklo“ sukūrimo istoriją, rėmėjus, sąmatas.

Obeliskas buvo numatytas pastatyti Nepriklausomybės dešimtmečiui, tačiau 1928 metų nederlius, ekonominiai sunkumai sutrukdė statybą.

Projektą be jokio atlyginimo sutiko parengti miesto inžinierius Karolis Reisonas (1894–1982). Tai turėjo būti 14 metrų aukščio rausvo granito obeliskas. Projektas buvo patvirtintas 1930 m. balandyje. Paminklas buvo skiriamas ne tik sukilėlių, bet ir keliolikos lietuvių karių, 1919 m. žuvusių Šiauliuose kovose su bermontininkais ir palaidotų senosiose miesto kapinėse, atminimui. Galvota jų palaikus irgi perkelti į Sukilėlių kalnelį, ko vėliau buvo atsisakyta. Paminklo statybai sutiko vadovauti akmens meistrai Atstupėnas ir A. Raudonis.

Paminklas, kurio iškilmingas atidarymas įvyko 1935 metais, atrodė įspūdingai. Jį sudarė beveik 14 metrų aukščio profiliuotas obeliskas iš tašytų rausvo granito trinkų, viršutinė dalis priminė lietuvišką koplytėlę. Apačioje statinys prasidėjo laiptuotos piramidės formos pjedestalu. Matmenys: obelisko aukštis – 13,47 m., pjedestalas 3,50 x 4,30 m.

Po betonine keturšlaičio stogelio stilizacija buvo įkomponuotas keturlapio dobilo motyvas, kuris naktį šviesdavo. Tarp viršūnės ir pagrindinio kamieno įsikūrė Gedimino stulpai. Priekyje, tamsios spalvos granito stulpo fone, ant pjedestalo buvo įkomponuotas geležinis kryžius. Be to, ten pat buvo pritvirtintos dvi bronzinės lentos – „Tiems, kurie žuvo už Lietuvą“ ir „Tėvyne, būk laiminga amžinai“. O šoninėse nišose buvo smiltainio lentos su nužudytųjų pavardėmis.

Poreikis rekonstruoti
Obeliskas, pergyvenęs 1940–1941 m. įvykius, išvengęs karo bombardavimų, okupacijų, bei miesto atstatymo problemų pokario laikotarpiu, kurie anuomet atitraukė tarybinių ideologų dėmesį nuo Sukilėlių kalnelio, nes svarbiausia iškilmių vieta tapo Pergalės aikštė. Kadangi viskam ateina laikas, atėjo laikas ir „Nepriklausomybės“ paminklui, kurios nebeturėjome.

Vieną dieną (1955 m.) į Partijos miesto komiteto sekretorės L. Diržinskaitės-Piliušenko kabinetą buvo pakviesti keli mokytojai istorikai, kultūros, architektūros skyrių, statybos tresto atstovai ir tuo laiku vienintelis mieste gyvenęs dailininkas G. Bagdonavičius. Sekretorė paaiškino, kad susirinko komisija dėl 1863 m. sukilimo paminklo ir Sukilėlių kalnelio patvarkymo.

Šiame susirinkime buvo tikrai kurioziškų dalykų. Pirmiausia teigta, kad toks paminklas gal visai nereikalingas, nes 1863 m. sukilimas greičiausiai buvęs reakcingas, nes sukilimui vadovavę bajorai, dvarininkai, jie siekė nacionalistinių tikslų (atsiskyrimo nuo Rusijos). O pats paminklas apkalinėtas kryžiais – religiniais simboliais ir Šiaulių miestui garbės nedarąs.

Julius Naudužas, buvęs „Aušros“ muziejaus direktorius, citavęs pasisakimus (žr. „Apie kryžius ir kitus paminklus“, „Šiaulių naujienos“, Nr. 210 (10463), 1988 10 22, p. 2;) mini, kad „karštasis“ posėdis baigėsi nutarimu: paminklą rekonstruoti taip, kad nebūtų nei kryžių, nei buržuazinės ideologijos simbolių.

Sukilėlių kalnelio paminklas
1957 m. LKP Šiaulių m. komiteto iniciatyva paminklas buvo restauruotas, ideologiškai stabilizuotas, deramai pervardytas ir meniškai praturtintas. Obeliską pervardinome įvairiomis vardo atmainomis, tačiau dažniausiai vadindavome Sukilėlių kalnelio paminklu. Rekonstrukcijos autorius – jaunas architektas Bronius Semaška.

Obelisko viršūnėje panaikinus trilapio dobilo motyvą buvo primontuotas ažūrinis vainikas su skaičiais „1863“. Obelisko priekyje atsirado skulptoriaus A. Dimžlio skulptūrinė grupė „1863 m. sukilėliai“. Skulptorius pasiūlė savo projektą, sukūręs gipsinę sukilėlių kompoziciją: trys valstiečių figūros simbolizuoja 1863–1864 metų valstiečių sukilimo dalyvius, kovojusius prieš carizmo priespaudą. Skulptūrinė grupė buvo išlieta iš bronzos Kaune, atvežta į Šiaulius, pritvirtinta prie restauruojamo Sukilėlių kalnelio paminklo.

Architekto garbei reikia paminėti, kad K. Reisono kūrinį jis nelabai sudarkė. Dėl viršūnę vainikavusio vainiko kiek pakito obelisko siluetas, o sukilėlių grupė traukte traukė žiūrovą prie paminklo prieiti arčiau, apžiūrėti. Nors paminklas tapo lyg ir sudurstytas iš dviejų įvairaus charakterio dalių, „vienok bendras jo vaizdas liko puikus, o svarbiausia, jis tartum nutiesė tiltą tarp praeities ir nūdienos kovų, tarp praeities ir šiandieninių dailininkų pastangų“, – cituoju tarybinio laikmečio menotyrininkų vertinimus.

Ta proga verta pažymėti, kad 1957 metų rekonstrukcijos metu nuimtosios „reakcingosios lentos“ su lietuviškais įrašais ir kryžius kažkokiu tai būdu atsidūrė mūsų bažnyčioje, dabartinėje katedroje. Taip šie paminklo fragmentai buvo išsaugoti ir 1991 metais grįžo į savo vietas.

Skulptūrinė grupė „1863 m. sukilėliai“
Ši skulptūrinė kompozicija buvo įkomponuota fundamentinio stačiakampio ir obelisko plokštumoje nuo Vilniaus gatvės pusės. Kompozicija – trys dalgininkai, t. y. ginkluoti valstiečiai sukilėliai, pavaizduoti judesyje.

Horeljefinės figūros dinamiškos, kupinos pakilios revoliucinės nuotaikos, juda iš kairės į dešinę. Etnografiškai tiksliai buvo pavaizduota valstiečio apranga, primityvi ginkluotė. A. Dimžlio skulptūrinės grupės „1863 m. sukilėliai“ gabaritai: aukštis – 1,5 m, ilgis – 2 m.

Pasakojama, kad A. Dimžliui kuriant skulptūrinę grupę, buvo pasitelkti studentai skulptoriai. Autorius pasiūlė tuomet studijavusiam būsimam šiauliečiui ir profesoriui Aloyzui Toleikiui papozuoti vieno iš sukilėlių stovylai. Studentas atsisakė, nes dirbo kartu su skulptoriumi A. Vyšniausku.

Patvorių plejada Šiauliuose
1988 metais, tarybinei santvarkai ėmus braškėti, Sukilėlių kalnelio paminklas vėl perdaromas. Remiantis pirminiu Karolio Reisono sukurtu projektu, jam grąžinama pradinė išvaizda.

A. Dimžlio bareljefas nuimamas, o jo vietoje pritvirtinamas kryžius.

O kur iškeldinome „1863 m. sukilėlius“? Kurį laiką bronziniai valstiečiai gulėjo Šiaulių miesto Apželdinimo tresto užkaboryje atremti į galinę inspekto sieną. Spalvotųjų metalų vagys, nupjaustė ir pavogė keletą skulptūros detalių.

1999 metų pavasaris. Vietos valdžios sprendimu, A. Dimžlio skulptūrinis bareljefas, išgulėjęs dešimt metų AB „Šiaulių apželdinimas“ sandėliuose, drauge su kitomis penkiomis tarybinėmis skulptūromis nukeliavo į kuriamą Grūto parką ties Druskininkais.

Miesto laikraštininkai pakėlė aliarmą: „Tie sukilėliai – pažangūs, jie prieš rusus!“ Valdininkija susizgribo.

Įspaustas į kampą miesto vyriausiasis paminklotvarkininkas A. P. (Aleksiukas) atsimušinėjo: „Galbūt tas bareljefas 1863 metų sukilėliams ir turi kokią meninę vertę, bet jis – tarybinių metų kūrinys, todėl nuimtas. Be to, bareljefas neįtrauktas į kultūros vertybių sąrašus.“

Įdomu, kad iki šiol „nežinomais didvyriais“ liko tos tremties autoriai. Kiek beklausinėjau atsakingus asmenis tuo metu dirbusius Savivaldybėje – visi pečiais gūžčiojo, nustebusias akis vartė, niekas nieko nežinojo. Nors užmušk!

1999-ųjų vasaros pabaiga. Šiaulių savivaldybės valdininkai puolė atgailauti, o komunalininkai net „vėzdais sumosikavo“: jei neatiduos tas Malinauskas Šiauliams skulptūros, tai Šiauliai jam uch, ką parodys: „Sukilėliai – ne bolševikai, tuoj pat iš tremties – namo!“

O namuose laukė ne pyragai, bet tuščios diskusijos – kur juos dėti? „Sukilėliai“, iš Grūto grįžę į Šiaulius, vėl buvo nukišti į kažkokio sandėlio užkaborį. Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas konstatavo, kad Šiauliai sukilėlius laiko prasčiau, nei jis leninus ir stalinus.

Atvažiavęs senukas skulptorius Antanas Dimžlys braukė ašaras, kol miesto vadovai pažadėjo menininkui, jog jo skulptūrai Šiauliuose ras tinkamą vietą: iš pradžių skulptūra laikinai bus perduota saugoti į Šiaulių „Aušros“ muziejų. O vėliau ji bus pastatyta – gal Venclauskių namų sodelyje, gal skverelyje prie universiteto bendrabučių.

1999-ųjų spalis – 2000-ųjų rugsėjis. A. Dimžlio „Sukilėliai“ – sandėlyje tarp bulvių. Tyla, nes tyla – gera byla.

2000-ųjų rugsėjis. Šiaulių miesto taryba balsuoja už tai, kad šiauliečių skulptūra būtų atiduota Pasvaliui. Visiems ramu, bet laikraštininkai pjauna toliau: „Kodėl didieji miesto tvarkytojai – miesto paminklotvarkos tarnybos vadovas Aleksandras Petrikauskas, Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio vadovas Romas Olišauskas, miesto vyriausiasis dailininkas Petras Slonksnis, miesto menotyrininkai, architektai, skulptoriai – nė cypt. Ir kam gi cypauti, jeigu vis tiek alga eina...“

Pasvalio puošmena
Šiandien ši bronzinė skulptūrinė kompozicija stovi Pasvalio rajone, buvusio Valdybos ir Tarybos nario, socialliberalo, verslininko Rimo Želvio privačiose ribose. Verslininkas – vandens „Balsių malūno“ savininkas, kurį XVIII amžiuje pastatė dvarininkai Karpiai.

Vandens malūnas – turistų atrakcija su poilsio ir pobūvio kambariais, židiniais, sauna, baseinu. Interjere daug senovinių daiktų, turinčių senovinę vertę, taip pat buities ūkio rakandų, kitų įdomybių. Šalia malūno prateka sraunusis Lėvuo.

Į šią vietą perkelti tarpininkavęs Pasvalio muziejininkas Antanas Stapulionis džiaugėsi, kad Pasvalys taip praturtėjo, veltui įsigijęs tokią vertybę, džiaugėsi ir skulptorius Antanas Dimžlys, kad jo kūrinys nutūpė šalia jo gimtinės, esančios už kelių kilometrų.

Kai važiuosite pro šalį, būtinai užsukite. Savininkas užu pečiaus pasodins, ožkos sūriu pavaišins, vaikai – padainuos: ku – kū-ū-ū!

2017 03 31 09

1988 metais remiantis pirminiu Karolio Reisono sukurtu projektu, jam grąžinama pradinė išvaizda.
Viliaus Purono ir Petro Kaminsko archyvų nuotr.

2017 03 31 31

Gerardo Bagdonavičiaus piešinys.
Viliaus Purono ir Petro Kaminsko archyvų nuotr.

2017 03 31 07
Sukilėlių kalnelio paminklas.
Viliaus Purono ir Petro Kaminsko archyvų nuotr.

2017 03 31 06

„Nepriklausomybės“ paminklas
Viliaus Purono ir Petro Kaminsko archyvų nuotr.

Į viršų