Medis dega ar pūva, o akmuo, jei į darbštaus statybininko akiratį nepatenka, gyvas išlieka kelis tūkstančius metų… Turbūt suprantate, kad kalbame apie menines technologijas, ne apie autorystes.

Vytauto gatvėje, „Aušros“ muziejaus kieme, tūno keli tokie nemaži akmenys. Seniausieji duburiuotieji akmenys turbūt matė mezolito laikus, o gal tarnavo dūminės grytelės durų vyriams. Kas dabar žino atsakymus? Kitame matosi keliolika dirbtinių duobučių. Romantikams – tai pagoniško dangaus žvaigždynas, skeptikams – lėktuvo kulkosvaidžio pėdsakai…
Ten ir kitur rasime to pobūdžio akmenų, laukiančių mūsų dėmesio. Apie tokį akmenyną, tiksliau apie kelis jų narius, žmogaus rankomis pritaikytus žmonių dvasiai – šis straipsnis. Apie kelis tarpukario akmenis, šiauliečiams tapusius to laikmečio dokumentais.

„Labora“ – akmuo Aleksandrijoje
Apie garsiąsias Šiaulių gegužines tik vienetai težino. O juk jose carinės priespaudos laikais kultūrinės sueigos forma buvo gimdomas tas tautinis cementas, kuris inteligentijai padėjo cementuoti mūsų Lietuvos valstybiškumą 1918 metais. Visuomeninėje aplinkoje šokis, vaidinimas, daina mus būrė lietuviškon šeimon carinio žandaro panosėje.

Šiaulių Didžioji Gegužinė bus birželio 6 (19) d. 1910 m. Aleksandrijos dvare, trijuose nuo miesto varstuose. Prasidės 2 val. popiet. Įėjimas 1 rub., mokiniams 50 kap. — Kitą-gi dieną birželio 7 d., pačiam Šiaulių mieste bus koncerto–teatro  vakaras. Galima patarti toje gegužinėje apsilankyti visiems, kas tik gali: ir žmonių pamatys, ir pasilinksmins, ir kitokią dar naudą turės („Lietuvos ūkininkas“, 1909 m. XII. 2 (15), Nr. 48, p. 441).

,,Labora‘‘ – tai lot. „dirbk!“ Prieškarinis jaunimas, prie Smetonos sulaukęs brandos, nutarė įamžinti anas Šiaulių gegužines, kur buvo tiek tikėtasi ir dirbta atgimusios Lietuvos labui. Nutarė paimti riedulį, iškalti gegužinių metus ir įrašą ,,Labora‘‘ su akmens pastatymo metais 1934. Ten, buvusio klojimo teatro vietoje, šis akmuo sulaukė pokario.
Stalino laikais kažkuris iš gyventojų, kuriam naujo namo pamatams reikėjo akmenų, nutarė ilgai negalvoti – štai žaliava pamatams! Driokstelėjo sprogimas, pažiro granito gabalai, bet likimas numušė tik paminklo viršų, įskėlė akmenį. Žmonės sutrukdė jį galutinai sunaikinti. Kiek galėjo užlopė, užcementavo. Žinant pokario realijas, tai buvo pilietinis žygdarbis, kvepiantis geriausiu atveju Sibiro tremtimi. Neatsirado judošiaus.

Toks sužalotas ir užbetonuotas akmuo, tiksliau jo fotografija apie 1984 uosius pateko į laikraštį, iš kurio reprodukuoju šią iliustraciją. Ar jis išliko ir dabar – nesakysiu. Nuvažiuokite patys į Aleksandriją ir susiraskite. Tuo pačiu aplankysite ir Lietuvos miškininkų tėvo Povilo Matulionio (1860–1932) paminklą, išdrožtą iš ąžuolo.

Kairaičio akmuo Rėkyvoje
1934 m. rugsėjo 15 d. prie Rėkyvos ežero buvo pašventintas paminklinis akmuo. Iškalta paminklinė lenta (40x55 cm) su įrašu, kad 1930 m. birželio 13 d. skrisdamas Rėkyvos ežere žuvo karo lakūnas Antanas Kairaitis. Buvo pritvirtinta ir lakūno nuotrauka, kurią vėliau, apie 1940 metus, vandalai sudaužė. Paminklo pašventinimo iškilmes aprašė Šiaulių laikraštija.

Tarybiniais metais dirbantieji žmonės dažnai svečiams parodydavo tą akmenį – savotišką pakrantės įžymybę. Dabar, apsuptas privatizuotų įmonių, nebeužstotas nebegyvų siauruko bėgių, milžinas akmuo vėl gyvas, vėl sulaukia dėmesio. Žinoma, ne akmenskaldžių.

Akmens skulptūra „Perkūnas“
Kažkuo nepaprastai senovišku dvelkia toji akmens meistro skulptūra: aptakios primityvios formos, iškilmingas sąstingis, savyje talpinąs išmintį ir slypinčią galią. Įdomu, kad būtent tokios Perkūno vizijos įkvėpėjas – XX amžiaus pradžios lietuvių dailininkas, vėliau garsus menotyrininkas Paulius Galaunė. Jo jaunystės kūrinys – juodai baltas piešinys, romantiška senovės lietuvių stabo vizija. Ji sužavėjo liaudies dailininką, inspiravo šį kūrinį.

Akmens „Perkūnas“ harmoningai susišaukia Pauliaus Galaunės romantine baltų Dievo vizija, išreikšta akmens faktūra bei technologija.

„Perkūnas“ – tai soste sėdintis valdovas: iškilminga laikysena, kilnus siluetas. Net veido bruožuose, barzdos traktuotėje skulptūrinis sąlygotumas kūrinį daro turtingą, nenuobodų, o svarbiausia – stilistiškai išlaikytą. Kūno ar ilgu drabužiu pridengta kojų masė pagyvinama rankų pirštų ritmais ar veido traktuote. Sunku šiandien nustatyti kas inspiravo tokią senovės lietuvių Dievo išorę, jo pabrėžtinai tiesią laikyseną, vainikuotą galvą. Lietuvių liaudies meno istorijoje ši statula, neabejotinai yra elitinė.

Žiūrėdamas į šį paminklą jame nematai to pabrėžtino naivumo ar primityvumo, kuriuo mėgsta pasimaivyti ne vienas šiuolaikinis tautodailininkas ir kurio kūrybiniam credo jis visuomet atneša kūrybinę nesėkmę.

„Motinystė“ su akmeniu glėbyje
Tai palyginti neaukšta, apie 1,3 m aukščio granitinė skulptūra, vaizduojanti moters stovylą su kūdikiu ant rankų. Jei to paties autoriaus „Perkūne“ archajiškumas ir primityvizmas yra dvasingi, suteikiantys kūriniui nepamainomo žavesio, tai „Motinystei“ tarsi to trūksta.

Nežinant autoriaus biografijos, norisi šyptelėti: atrodo, kad aukštų ir kilnių norų skatinamas Antanas Raudonis kilo skrydžiui, tačiau nuo žemės atsiplėšti nesugebėjo. Pasirodo – tai supoetinta tiesa: autoriui mirus kūrinys liko neužbaigtas.

Nenuostabu, nes menas nekenčia melo, nors skiriasi tik raide.

Apie akmens tautodailininką
Sukilėlių kalnelyje Nepriklausomybės paminklo statyboje akmentašybos darbams vadovavo toks Antanas Raudonis, įdomus žmogus, dievdirbys. Gyvendamas kaime, dirbo akmeninius kryžius.

„Aušros“ muziejaus antrųjų rūmų kieme, Vytauto g. 89, stovi dvi tautodailininko A. Raudonio granitinės skulptūros, kurias muziejus įsigijo 1939 metais, „Perkūnas“ ir „Motinystė“.

A. Raudonis gimė 1871 m. balandžio 23 d. Tauragės apskrityje. Jo tėvai buvo mažažemiai valstiečiai. Jaunystėje pramoko kalvystės amato, buvo inteligentiškas žmogus, mokėjo skaityti ir rašyti, domėjosi dar uždraustąja lietuviška literatūra ir spauda. A. Raudoniui teko tarnauti rusų armijoje, dalyvauti rusų-japonų kare.

1912 m. jis apsigyveno Šiauliuose, įsidarbino geležinkelyje šaltkalviu, o antkapinius paminklus ir skulptūras pradėjo kurti apie 1924 m. Jam tai nebuvo verslas – kurdavo daugiausiai savo malonumui, nors bendravo su profesionaliais skulptoriais, tačiau liko liaudies menininku. Mirė A. Raudonis 1939 m. vasario 28 d. Palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse.

A. Raudonis kūrė krikščioniška, pagoniška, pasaulietine temomis. Jo kūriniai susišaukia su tradicine medine liaudies skulptūra. Žinomiausi jo darbai yra antkapinis paminklas Simonui Daukantui Papilės kapinėse bei du šiaulietiškieji – „Perkūnas“ ir „Motinystė“ (neužbaigta). Jo darbuose juntamas monumentalumas savo apibendrintomis formomis, puikiu techniniu atlikimu. Skulptorius pirmenybę teikė granitui.

2017 03 25 07

Kairaičio akmuo Rėkyvoje.
Autoriaus archyvo iliustracijos

2017 03 25 06

Aleksandrijoje stovi akmuo, kuriame iškalti gegužinių metai, užrašas ,,Labora‘‘ ir akmens pastatymo metai – 1934-ieji.
Autoriaus archyvo iliustracijos

2017 03 25 02

Pauliaus Galaunės „Perkūnas“.
Autoriaus archyvo iliustracijos

2017 03 25 04

Antano Raudonio nebaigta skulptūra „Lietuvos motina“.
Autoriaus archyvo iliustracijos

2017 03 25 03

Antano Raudonio skulptūra „Perkūnas“.
Autoriaus archyvo iliustracijos

 

 

Į viršų