Pasak kraštotyrininko, kultūros istoriko, dizainerio Viliaus Purono, karas – dalykas rimtas, ypač Šiauliams: gaisrai, lavonai... Išvaduotojų armijoms – ne saldžiau: dešimtys tūkstančių lavonų Šiaulių prieigose, legaliai nusiųstų į rojų ar pragarą.

Taigi – tiems, kurie būna priešo nusiųsti rojun, anot kraštotyrininko, likę gyvi nugalėtojai stato memorialinius paminklus.

V. Purono teigimu, postūmis monumentų raidai yra panašus į botagą arkliui, įklimpusiam dumblynėje: „Koks malonumas statyti memorialinius, sakralinius, pilietinius, ašaringus ar patriotinio pobūdžio monumentus ant brolių kapų. Dėl savų lavonų nugalėtojas visada atranda pinigų, akmenų ir orkestrų. Puola dabinti mūšių vietas ir miestų centrus.

Praūžus Pirmajam pasauliniam karui, kaip ir pridera pirmiesiems taikos metams, visas dėmesys buvo skirtas pokario „monumetalistikai“, tiksliau – kariniams palaidojimams“, – pokalbį apie paminklus, pastatytus Šiauliuose po Pirmojo pasaulinio karo, pradeda kraštotyrininkas.

Pirmieji palaidojimai – paminklai vokiečiams
Pasakodamas apie Šiauliuose po Pirmojo pasaulinio karo pastatytus paminklus V. Puronas pamini ant Sukilėlių kalnelio 1915 m. pastatytą akmens obeliską.

Paminklas buvo sumūrytas iš skaldytų lauko akmenų, kvadratinio ploto, į viršų lanku smailėjantis. Skaldytų akmenų mūro aukštį galima nustatyti tik apytikriai – apie tris metrus, kaip ir apačios apimtį – apie pusantro. Paminklo viršuje uždėtas gana didelis gyslotas lauko akmuo, anot kraštotyrininko,  gerokai gadina kompozicinę visumą, statiniui suteikia kažkokio brutalaus grėsmingumo ir neužbaigtumo įspūdį.

Paminklo viršuje tarsi trūksta smaigės ar metalinio kryžiaus. Paminklo nuotraukoje matyti, kad frontalinėje obelisko plokštumoje buvo pritvirtintas plokščias vokiškas kariškas kryžius su platėjančiais galais (apie 50x50 cm). V. Purono teigimu, iš visko matyti, kad paminklo autorius – neprofesionalas, kažkoks veiklus viršila-statybininkas, skubiai sukurpęs tą griozdišką statinį karo sąlygomis pagal savo galimybes ir skonį.

Tad, pasak V Purono, nenuostabu, kad po kelerių metų šis paminklas buvo pakeistas kitu. Skaldytų akmenų piramidės vietoje 1922 m. buvo įbetonuotas kitas paminklas, geometrinio silueto: grafo Hindenburgo laikų Vokietija anuomet finansavo žuvusių karių palaidojimus Pabaltijyje. Spėjama, kad jį projektavo ir gamino vietinės Jono Mrozinskio antkapių dirbtuvės.

Kraštotyrininkas pasakojo, kad tas monumentas su akmens kryžiumi viršuje išstovėjo iki 1944 m. ir buvo pergalingai nuverstas „pergalingosios“ Tarybinės armijos. Dar daugiau: toje vietoje nugalėtojai nutarė suorganizuoti šokius.

Anot V. Purono, belieka pasigirti, kad į juos neatėjo nė viena šiaulietė: „Keli nugalėtojai patrypinėjo „prisiadką“, prižiūrint politrukui, tuo ir baigėsi tos iškilmės, susijusios su tuo antruoju vokiškuoju paminklu“, – patikino dizaineris.

O Lietuvos kareivėliams?
V. Puronas pabrėžė, kad Lietuvai Nepriklausomybės nedovanojo niekas. Anot jo, ją iškovojo mūsų brolužėliai-artojėliai, šautuvėlius išsimainę už lašinius.

Tad kraštotyrininkas pasidalijo istorija apie tai, kaip vieną 1919 m. birželio naktį vokiečių dalinys užpuolė lietuvių karo komendantūrą ir menkai ginkluotas bataliono kareivines. Komendantūra apsigynė, o kareivinės buvo užimtos. Susirėmimo metu 12 karių žuvo, 18 buvo sužeista. Žuvusiuosius laidojo miesto kapinėse, jų pavardes iškalė akmens kryžiuje.
Vokiečiams pasitraukus, 1919 m. vasarą mieste pasirodė bermontininkai. Lapkričio 21–23 d. vyko susirėmimai ties Šiauliais. Juose dalyvavo jaunosios Lietuvos kariuomenės keturi pėstininkų pulkai, du komendantūros būriai, vietiniai partizanai. Šiaulių operacijos metu žuvo apie 50 Lietuvos karių.

Senosiose miesto kapinėse vėl buvo supilti nauji kapai. Vėliau šalia jų atgulė ir kiti Lietuvos kareivėliai. Šiuo metu yra išlikę 73 karių kapai.

V. Puronas pažymėjo, kad tokios priežastys mus privertė žuvusiems saviems Lietuvos kareivėliams senosiose Šiaulių kapinaitėse 1922 m. pastatyti kuklų „brolių kapų kompleksą“, kurį akcentavo centre stovintis šiauliečio skulptoriaus J. Mrozinskio dirbtuvėse pagamintas granito kryžius, apsuptas tipinių cementinių kryžių su žuvusių karių pavardėmis.

Kraštotyrininko teigimu, daug tokių Nepriklausomybės karo padarinių ėmė puošti mūsų Lietuvą.

O pirmieji Nepriklausomybės metai?
Pasak V. Purono, vis tolyn nuo mūsų tolsta anas smetoniškasis laikotarpis, negailestingas žmogiškojo amžiaus limitas papjovė jame gyvenusius žmones. Tas laikotarpis, anot dizainerio, priperėjo sentimentalių, efemeriškų vaizdinių mūsų galvose ir pageltę per sovietmetį išsaugoti anuometinių laikraščių komplektai ar pas kolekcininkus išlikę atvirukai negali pakeisti romantinės vizijos mūsų sąmonėje. „Mums tarpukaris – tai „retro“ menas – „Art deco“, – sako kraštotyrininkas.

Pirmą užuominą apie visuomeninę iniciatyvą statyti Šiaulių mieste monumentą, V. Purono teigimu, galime surasti 1929 m. spaudoje, straipsnelyje apie numatomą pastatyti paminklą policininkams bažnyčios skverelyje, kuris dieviškai buvo sutvarkytas po pokario griuvėsių, ką tvirtina anuometinės nuotraukos.

Deja, anot kraštotyrininko, tai nebuvo planinė akcija, nes ji netrukus išnyko iš laikraščių puslapių, užtat Sukilėlių kalnelyje ši iniciatyva suspindo nauja jėga: „Pastatykim paminklą Nepriklausomybei!“  

V. Puronas pasakojo, jog į šią akciją įsijungė vyriškos jėgos, kurios šimteriopai padidino paminklo vizijos gabaritus. Ir paslaptis: miesto istorijoje išliko vieno garsaus anuometinio skulptoriaus pavardė, susivėlusi honoraruose, todėl miesto vyriausiajam inžinieriui Karoliui Reisonui teko paruošti projektą konstruktyvistinio stiliaus obeliskui.

Dizainerio teigimu, jį keletą metų statėme, kad 1935 m. gegužę su prakalbomis ir orkestrais atidengtume Sukilėlių kalnelyje.

Taip pat V. Puronas pažymėjo, jog tik šis vienintelis obeliskas reprezentavo lietuviškojo monumentaliojo žanro invaziją į tarpukario smetoniškuosius Šiaulius.

„Galėtume tvirtinti, kad Šiaulių miesto monumentaliojo meno kūrinių, buvusių viešose vietose, beveik nebuvo sukurta, jei ne tas Sukilėlių kalnelio obeliskas. Šiauliai – ne Kaunas, ne sostinė, tegul ir laikinoji. Meninis gyvenimas čia vystėsi palyginti vangiai, o tų lėšų ir visuomeninių ambicijų, kuriomis vibravo laikinoji sostinė, nebuvo. Be to, čia veikė ir tas „provincijos sindromas“, gajus visais laikais antraeiliuose miestuose. Ne tik Šiauliuose“, – teigė kraštotyrininkas.

Lietuvos kariams atminti senosiose Šiaulių kapinėse buvo pastatyti cementiniai kryžiai su žuvusių karių pavardėmis.
Iliustracijos iš P. Kaminsko ir V. Purono archyvų

Nepriklausomybės paminklas 1935 gegužę su prakalbomis ir orkestrais atidengtas
Sukilėlių kalnelyje.
Iliustracijos iš P. Kaminsko ir V. Purono archyvų

Skverelyje prie bažnyčios buvo planuojama pastatyti paminklą policininkams.
Iliustracijos iš P. Kaminsko ir V. Purono archyvų