Tęsiame pokalbį su Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininke-vyriausiąja specialiste Vilma Karinauskiene, kuri pasakoja apie pirmuosius mažosios architektūros objektus tarpukario Šiaulių viešosiose erdvėse. Tarpukariu buvo atsigręžta į LDK istoriją. Vytauto Didžiojo paminklai stovi daugelyje Lietuvos vietovių. Dauguma jų pastatyti minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio 500-ąsias mirties metines.

Artėjant 1930 m. Lietuvoje susirūpinta kunigaikščio Vytauto Didžiojo jubiliejinių metų paminėjimu. Kaip byloja istorija, 1430-aisiais valdovas turėjo būti karūnuotas, bet tais pačiais metais mirė. „Jubiliejui skirta labai daug dėmesio. Jeigu pavartytumėte tarpukario spaudą, įsitikintumėte, kad tuomet buvo labai daug rašoma apie šią istorinę asmenybę, apie LDK – tuo metu galingos valstybės istoriją. Tačiau paminklas Vytautui Didžiajam Šiauliuose nebuvo pastatytas. Kiek žinoma, 1930 m. Šiaulių miesto centre buvo pasodintas šiai progai skirtas medis. Medelių sodinimas tarpukariu buvo labai populiarus, nes tuo metu reikėjo pasirūpinti miesto apželdinimu. Todėl vyko įvairios talkos ir akcijos, kuriose medelius sodindavo miestiečiai, organizacijos, mokiniai“, – sako muziejininkė.

Nepriklausomybės kovos: karių atminimo įamžinimas
Šiaulius ir istorinį įvykį – Saulės mūšį pradėta sieti taip pat tarpukariu. Artėjant Saulės mūšio metinėms 1936 m. pradėta kalbėti apie deramą šio istorinio įvykio paminėjimą. Tuo metu spaudoje, straipsniuose istorikai, ieškoję įvykio ir vietos sąsajų, ėmė kalbėti, kad mūšis vyko netoli Šiaulių. Buvo ir manančių, jog mūšis vyko Latvijos teritorijoje.

Tais pačiais metais išleistoje autoritetingo Lietuvos istoriko ir pedagogo Adolfo Šapokos istorijoje jau paminėta, kad Saulės mūšis vyko prie Šiaulių. Itin gerbiamo istoriko pareiškimas įkvėpė šiauliečius.

„Pradėta galvoti apie paminklą Saulės mūšiui. Vis dėlto prie darbų nebuvo prieita, nes vieta dar nebuvo aiškiai apibrėžta, tad istoriniam įvykiui skirtos deramos jubiliejinės metinės vyko Kaune, Šiauliuose – taip pat, tačiau tai buvo įprastas paminėjimo renginys“, – sako muziejininkė.

Tarpukariu buvo įamžintas Lietuvos Nepriklausomybės kovose (1918-1920) žuvusių kovotojų atminimas. Senosiose miesto kapinėse palaidota daug žymių žmonių, jose išskirtinė vieta skirta ir pirmiesiems kariams, žuvusiems minėtose kovose Šiauliuose – pastatytas juodo granito paminklas.

Netoliese taip pat yra pirmajam Lietuvos Nepriklausomybės kovose žuvusiam šiauliečiui lakūnui Juozui Kumpiui skirtas paminklas. Lakūnas 1920-ųjų spalio 14 dieną palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui J. Kumpis pasitraukė į Rusiją. Martyno Yčo įkurtoje Voronežo lietuvių gimnazijoje puikiai besimokantis gimnazistas buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Baigiantis karui J. Kumpis 1918 metų pabaigoje sugrįžo į gimtuosius Šiaulius ir ketino tęsti mokslus. Miestą užgrobus bolševikams vaikinas 1919 metų sausio 28 dieną įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

„J. Kumpis buvo vienas iš pirmųjų karo aviacijos mokyklos, kuri tuo metu dar tik kūrėsi, mokinių. Taip lėmė likimas, kad jis buvo ir vienas iš pirmųjų aviatorių, žuvusių vykdant operaciją. Lakūnas skrido į užimtą Vilniaus kraštą. Lenkai užėmė traukinį su lietuvių turtu, tad jo tikslas buvo subombarduoti į lenkų nelaisvę patekusį traukinį. Įvyko susišaudymas, atakuojantis priešas pataikė į lėktuvą, kuris tapo nebekontroliuojamas. Lakūnas buvo sunkiai sužeistas, nuo sužeidimų mirė. Tiesa, išgyveno kartu su juo skridęs jo bendražygis, kuris vėliau savo prisiminimuose papasakojo apie paskutines J. Kumpio gyvenimo akimirkas. Lakūno kūnas atiduotas lietuviams. J. Kumpis žuvo labai jaunas – devyniolikos metų“, – pasakoja V. Karinauskienė.

Akmuo pirmajai gegužinei
Dar vienas tarpukario paminklas susijęs su istoriniais įvykiais – tai Didžiajai Šiaulių gegužinei skirtas akmuo, esantis Aleksandrijoje.

Akmuo atidengtas 1934 m. minint pirmųjų Šiaulių gegužinių, išskirtinio Šiaulių istorijos įvykio – jubiliejų. Ant akmens iškaltas užrašas „1899 Labora 1934“.

„1899 metais Lietuva – carinės Rusijos imperijos sudėtyje, tačiau šviesūs lietuviai pradeda organizuotis. Surengti gegužinę buvo tarsi būdas legalia forma susiburti lietuvių šviesuoliams. Šiauliai buvo strategiškai patogi vieta, čia ėjo geležinkelis, tad buvo patogu susirinkti iš įvairių Lietuvos miestų, studijuojantiems atvykti iš užsienio universitetų.

Pirmosios gegužinės organizatoriumi buvo Augustinas Janulaitis, kuris „iš lūpų į lūpas“ kvietė savo pažįstamus susirinkti Šiauliuose. Pirmoji gegužinė, kurioje nieko blogo caro administracija negalėjo įžiūrėti, įvyko – juk tai nekaltas jaunimo pasilinksminimas. Kita vertus, ten susirinko Lietuvos šviesuoliai, kurių galvose brendo siekiai kovoti už lietuviškumą, atkurti Lietuvą. Tad nekalto pasilinksminimo metu vyko svarbūs pasitarimai.

1899 m. įvyko pirmoji tokia gegužinė, tik kiek mažesnio masto. Po kelių metų 1903-iaisiais jau buvo didesnė. Ji vyko Bubiuose, o renginį organizavo Povilas Višinskis. Į gegužines atvykdavo lietuvių šviesuoliai J. Biliūnas, K. Grinius, Žemaitė, A. Smetona, M. Biržiška, trumpiau tariant, visas Lietuvos šviesuomenės žiedas“, – sako muziejininkė.
Susibūrę šviesuoliai sprendė įvairius Lietuvos tautiniam atgimimui svarbius klausimus. Vėliau tradicija rengti gegužinę išliko tarpukariu, atgavus spaudą ir atkūrus nepriklausomybę, bet  gegužinės neteko pirminės savo reikšmės.

Dar vienas mažosios architektūros pavyzdys, puošęs miestą tarpukariu, – baublys, stovėjęs Šiaulių „Aušros“ muziejaus senojo pastato Maišo g. (dabartinė Salomėjos Nėries gatvė) pašonėje. Ten jis buvo atvežtas 1930 m. iš Kurtuvėnų girios. Vėliau baublys buvo pervežtas prie naujo muziejaus pastato Aušros alėjoje. „Tai senas ąžuolo kamienas, kuriame įkurdintas vadinamasis baublys. Baublio tradicija atėjo iš Dionizo Poškos. 1812 m. Žemaičių bajoras, puoselėjęs lietuvybę, savo dvaro sodyboje įsirengė pirmąjį muziejų – baublį, jame ėmė eksponuoti įvairius daiktus. Baubliai vėliau paplito Žemaitijoje. Taip buvo siekiama pagerbti D. Pošką, išsaugoti lietuviškumo tradiciją, simbolinę baublio prasmę.

Iki šių dienų prie muziejaus Venclauskių namų išliko keletas tarpukarinių skulptūrų. Tai Antano Raudonio, neprofesionalaus, savamokslio, tačiau pripažinto skulptoriaus darbai. Vienas žymiausių jo darbų yra S. Daukantui skirtas paminklas, esantis Papilės kapinėse.

A. Raudonis bendravo su žymiais to meto Lietuvos skulptoriais, taip pat bendradarbiavo su „Aušros“ muziejumi, tad kelios jo skulptūros, perduotos muziejui, puošia Venclauskių namų kiemelį. Tai „Perkūnas dievaitis“,  „Motina“, „Jėzaus širdis“.

2017 03 09 29

Šiaulių kraštotyros draugijos valdybos nariai prie baublio Šiaulių „Aušros“ muziejaus kieme (Maišo g.). Aut. Č. Liutikas, 1930 m.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotraukos

Į viršų