Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė-vyriausioji specialistė Vilma Karinauskienė pasakoja apie pirmuosius mažosios architektūros objektus tarpukario Šiaulių viešosiose erdvėse. Po 1918 m. paskelbtos nepriklausomybės prasidėjo Šiaulių miesto atstatymas. Pirmojo pasaulinio karo padariniai Šiauliams buvo negailestingi: 65 proc. Šiaulių miesto pastatų buvo sugriauta. Po karo buvo siekiama greičiau atstatyti miesto centrą. Iki 1929 m. Šiaulių miesto centrinėje miesto dalyje beveik jau buvo išvalyti griuvėsiai, ištiesintos gatvės ir šaligatviai, įvestas elektros apšvietimas, telefono linijos. Per 1919–1937 m. pastatyti 578 mūriniai ir 2853 mediniai namai. Žmonės ne tik siekė sutvarkyti miestą, bet ir jį papuošti. Kokie mažosios architektūros objektai ėmė dygti pirmiausiai?

Prieš miesto atstatymą – valdžios rinkimai
„Apie šešiasdešimt penkis procentus visų miesto pastatų buvo sudeginta, sugriauta ir apgadinta, tad nenuostabu, kad pirmieji pokario metai buvo vienas sudėtingiausių Šiaulių miesto raidos etapų.

1918 m. kariuomenės dar nebuvo palikusios miesto. Ypač buvo nukentėjusi miesto centrinė dalis. Bet Šiauliuose pradėjo organizuotis savivalda, burtis šviesūs žmonės. Svarstyta, kaip organizuoti miesto atstatymą ir palaikyti jame tvarką. Padėtis buvo nepavydėtina –  krūvos griuvėsių, purvinos ir kreivos gatvės, telkšančios balos, nelikę jokių komunikacijų. Tad dar negalėjo būti nė kalbos apie miesto papuošimus.

Bet tarpukario laikotarpis Šiauliams tuo ir buvo įspūdingas, kad mieste labai greitai vyko miesto atgaivinimo procesai, Šiauliai išaugo ir labai greitai pasikeitė tuo metu dirbusių, veiklių, pasiaukojusių žmonių dėka“, – sako V.  Karinauskienė.

Vyriausybės atstovo Česlovo Milvydo 1918 m. lapkričio 25 d. rašte, siųstame Vidaus reikalų ministerijai, numatyta Šiauliuose įsteigti savivaldos instituciją – apskrities komitetą. Jau netrukus, gruodžio 7 d., įvyko valsčių komitetų ir Šiaulių miesto atstovų suvažiavimas, per kurį išrinkta apskrities taryba.

1921 m. balandžio 4 d. Steigiamojo seimo paskelbtose Savivaldybių rinkimų įstatymo taisyklėse nustatyta, kad vykdomoji miesto valdžia yra miesto taryba, sudaryta iš 40 narių. Ji rinko miesto valdybą iš 5–7 narių, o valdybos pirmininkas tapdavo miesto burmistru. Šiaulių miesto savivaldybėje daugėjo darbo, todėl buvo didinamas tarnautojų skaičius, steigiami nauji skyriai.

Nuo turgaus atsilaisvino reprezentacinė miesto vieta
„Tačiau buvo kliūčių – miesto atstatymui trūko lėšų, juolab kad kontaktas su centrine Lietuvos valdžia buvo dar silpnas. Tad faktiškai jokios paramos nebuvo, o jeigu ir pasitaikydavo, tai finansai būdavę menki. Todėl patys miesto žmonės dėjo pastangas, kiek kas tuo metu galėjo. Pažymėtina, jog po karo buvo infliacija, kreditavimo galimybių irgi nebuvo. Situacija buvo pakankamai sudėtinga iki pat 1922-ųjų, iki kol buvo įvestas litas“, – sako V.  Karinauskienė.

Kaip pasakoja muziejininkė, Šiauliuose per pirmuosius nepriklausomybės metus buvo labai nedaug pastatoma mūrinių ir kitų pastatų: kone keliolika per metus. O jau 1939 m. per metus pastatyta daugiau nei 400 pastatų.

Tarpukario laikotarpiu Šiaulių tvarkymui miesto biudžete įvairiais metais buvo skiriamas panašus procentas lėšų – jos buvo skirstomos gatvių tiesinimui, grindimui, miesto gražinimui – apie 11 proc. miesto biudžeto. Bėgant metams biudžetas augo, kadangi buvo surenkama vis daugiau mokesčių. Visuomenės gyvenimas gerėjo.

Vienas pirmųjų Šiaulių tvarkymui skirtų darbų – tai miesto užstatymo plano sudarymas. Šis planas buvo parengtas 1920-aisiais. Jame numatytas komunikacijų įvedimas, suplanuotos naujos gatvės, numatytas senųjų ištiesinimas.

Numatyta, kad miesto centre bus statomi 2-3 aukštų mūriniai pastatai su nedegiais stogais. Kaip žinia, miesto centre buvo turgaus aikštė, dabartinė Prisikėlimo aikštė. Joje anuomet tris kartus per savaitę vykdavo turgūs, į kuriuos suvažiuodavo prekybininkai. Prekybai pasibaigus likdavo  daugybė šiukšlių, kurios gadino miesto vaizdą. Tad miesto valdantieji nusprendė centre vykusį turgų iškelti į tuometinį miesto pakraštį (į tą vietą, kur dabar veikia Šiaulių turgus, prie Šiaulių rajono savivaldybės pastato).

„Žinoma, prekybininkai tam priešinosi, juk jie buvo jau pripratę savo senojoje prekyvietėje prekiauti nuo seno. Vis dėlto miesto valdžia nenusileido ir turgus 1938 m. buvo iškeltas. Dar prieš tai parengtas planas šios centrinės miesto aikštės sutvarkymui. Tai 1929 m. K. Reisono projektas“, – aiškina muziejininkė.

Plane buvo numatyta pastatyti ir miesto rotušės pastatą, bet lėšų trūkumas to padaryti neleido. Vis dėlto bent jau buvo sutvarkyta centrinė aikštė. Muziejininkė primena, kad maždaug ten, kur dabar yra „Centukų“ fontanas, stovėjo cerkvė. Tik 1936 m. prasidėjo šios neveikiančios cerkvės griovimo darbai. Nuspręsta ją pastatyti prie senųjų miesto kapinių. Atsilaisvinusiame plote buvo kuriama reprezentatyvi miesto erdvė.

„Senieji miesto vaizdai byloja, jog ten stovėjo suoleliai, žydėjo gėlynai, buvo stilizuoti skelbimo stulpai, papuošti liaudiškais motyvais, dailios tvorelės. Taip aikštė buvo sutvarkyta, skirta miestiečių poilsiui“, – sako V.  Karinauskienė.

Įkurdintas ir pirmasis viešas miesto fontanas šioje aikštėje. Netoliese buvo Zubovų parkas, padovanotas miestui, kuris tapo vieša vieta, tiesa, ją tuo metu tvarkant įvyko praradimas, kai 1934 m. buvo nugriauti Didždvario vartai, platinant Aušros alėją ir gerinant susisiekimą šia gatve. Parkas irgi buvo mėgstama miestiečių poilsio vieta, ten taip pat veikė laisvalaikio zonos. Pastatyta lietuviškos liaudiškos architektūros motyvais puošta pavėsinė, kuri tarnavo ir kaip vasaros scena. Čia vyko koncertai, renginiai. Tikėtina, kad parke buvo ir vaikų žaidimų aikštelės. Šiose pagrindinėse miesto centro erdvėse paminklų nebuvo pastatyta.

Tačiau anuometinį mažosios architektūros trūkumą centrinėje aikštėje atstojo gamtos paminklai – ąžuolai. „Keturi ąžuolai 1929 m. minint lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą iškilmingoje ceremonijoje buvo pasodinti žymių šiauliečių. Minint šią gražią progą dalyvavo labai gerbiami, Lietuvai ir miestui nusipelnę šiauliečiai – Peliksas Bugailiškis, Juozas Miliauskas-Miglovara, Jonas Krikščiūnas-Jovaras, Kazimieras Venclauskis, Jackus Sondeckis ir kiti, kurie ir pasodino keturis ąžuolus – simboliškai atspindėjusius lietuvybę ir lietuvių tautos stiprybę“, – pasakoja muziejininkė.

Sukilėlių kalnelis
Lietuvai, ką tik atkūrusiai nepriklausomybę, laisvės tema buvo labai svarbi. Tarpukariu Lietuvoje  pastatyta daugybė paminklų, skirtų šiai temai. Paminklai buvo gana panašūs, tam tikros tipologijos – postamentai, obeliskai. Juose kartojosi tam tikri lietuviški simboliai – Vytis, Gedimino stulpai, dvigubas kryžius, įvairūs tautiniai motyvai.

Šiauliuose taip pat buvo pastatytas paminklas Nepriklausomybei. Tai paminklas Sukilėlių kalnelyje. Tuo metu ši vieta buvo miesto pakraštyje, tačiau po žemės reformos, kai miestui atiteko buvusios Gubernijos dvaro žemės, jos buvo išdalintos sklypais, žmonės ėmė kurtis aplink ir statėsi namus. Tačiau šiauliečių atmintyje išliko faktas, kad šioje vietoje malšinant 1863 m. sukilimą buvo pakarta 11 sukilėlių. Atminimas to, kaip nuteistieji iš Baltojo kalėjimo per visą miestą buvo vedami iki egzekucijos vietos.   

„Norėta už laisvę kovojusių asmenų atminimą įamžinti. 1928 m. minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, kalnelio prieigos buvo sutvarkytos, apsodintos medžiais, suformuotas Nepriklausomybės sodas. Kitas žingsnis buvo pastatyti šiame kalnelyje paminklą, skirtą atminti tiek sukilėliams, tiek vėliau Nepriklausomybės kovose žuvusiems asmenims. Buvo sudarytas komitetas, kuriam vadovavo Juozas Orlauskis, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius. Pradėti konkretūs darbai, tik aišku, lėšų iš valstybinių institucijų buvo sunku tikėtis, tad jas imta rinkti privačia iniciatyva“, – sako muziejininkė.

Pirmiausia tartasi su  skulptoriumi Juozu Zikaru, kuris sukūrė paminklo maketą. Tačiau vis tiek nebuvo susiderėta ir susitarta. Pirmojo paminklo maketas išliko ir yra saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.  

Tuomet šio darbo nusprendė imtis miesto inžinierius Karolis Reisonas, kuris neatlygintinai jį ir atliko. „Gyvendamas Šiauliuose K. Reisonas, suprato, koks tai svarbus ir prasmingas darbas. Nepriklausomybės paminklas 1931 m. buvo pradėtas statyti, o jo atidengimas įvyko 1935 m. Sukilėlių palaikai buvo perlaidoti urnoje paminklo apačioje. Paminklas – aukštas obeliskas su dobilo formos niša-vitražu ir Gedimino stulpais viršuje, žemiau pritvirtintu stilizuotu kryžiumi. Vėliau Sukilėlių kalnelis tapo įvairių iškilmingų renginių vieta. Buvo sutvarkyti ir Sukilėlių kalnelio prieigose dar 1915 m. palaidotų Pirmojo pasaulinio karo kovose žuvusių vokiečių karių kapai“, – sako V.  Karinauskienė.

2017 03 03 26

„Senieji miesto vaizdai byloja, jog ten stovėjo suoleliai, žydėjo gėlynai, buvo stilizuoti skelbimo stulpai, papuošti liaudiškais motyvais, dailios tvorelės. Taip aikštė buvo sutvarkyta, skirta miestiečių poilsiui“, – sako V.  Karinauskienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2017 03 03 34

Poz. 126/I Šiaulių turgaus aikštės tarp Tilžės, Aušros al., Varpo ir Pašto g. projektas. Šioje aikštėje buvo planuojama pastatyti miesto rotušę. Projekto autorius K. Reisonas. 1929 m.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

2017 03 03 16

F-IF 712 Nepriklausomybės paminklas Sukilėlių kalnelyje, projektuotas architekto K. Reisono. Aukštoje steloje palaidota urna su 1863 m. sukilėlių palaikais, viršuje – Gedimino stulpai bei dobilo formos niša-vitražas. Aut. nežinomas, XX a. 4 deš.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Į viršų