Visus metus dienraštyje „Šiaulių naujienos“ buvo spausdinami straipsniai apie Šiaulių miesto kraštotyrininkus mikelius ir mikeliukus, kuriems kraštotyros apdovanojimas – Mikelio prizas – pradėtas teikti 1989 metais. Šiais metais įteiktas jau 24-asis Mikelio prizas, kuris šiemet atiteko Vydai Šegždienei.

Tiesa, jau daug metų Mikelio prizo drožėjai Feliksas Vargonas ir Kazys Kasperavičius lieka užribyje. Todėl šį kartą pasakojimai apie kraštotyrininkų prizų autorius, drožėjus. Apie juos pasakoja Mikelio prizo laureatai, kraštotyrininkai Vytenis Rimkus ir Irena Rudzinskienė.

Išdalyti 24 Mikelio prizai
Pirmieji trys mikelio prizai buvo išdrožti garsaus medžio drožėjo, vadinamo šaukštų karaliumi, Felikso Vargono (1912–1992).

Pirmoji skulptūrėlė priminė caro laikų knygnešį – draudžiamos lietuviškos spaudos platintoją. Kitas skulptūrėles išdrožė skulptorius Kazys Kasperavičius. Itin įdomus buvo švento Roko su šunimi darbas.

Pirmasis Mikelio prizas atiteko kraštotyrininkei Birutei Knizikevičienei 1989 metais. Po to 1990 metais buvo juo apdovanota Irena Rudzinskienė. Trečias Mikelio prizas 1991 metais atiteko Jonui Krivickui. Ketvirtasis prizas – Vyteniui Rimkui (1995 metai), šeštasis – Elenai Adomavičienei (1996 metai).

Mikelio prizai buvo teikiami ir toliau. Jais apdovanotas Antanas Krištopaitis (1997 metai), Zita Subačienė (1998 metai), Stasys Bulzgis (1999 metai), Lidija Joana Pranienė (2000 metai), Klemensas Kučinskas (2001 metaui), Vilius Puronas (2003 metai), Romualdas Rutkauskas (2004 metai), Nijolė Petraitytė (2005 metai), Vanda Kavaliauskienė (2006 metai), Vytautas Mažeika (2007 metai), Genovaitė Žukauskienė (2008 metai), Jadvyga Urbonienė (2009 metai),  Antanina Rulinskienė ir Liudas Rulinskas (2011 metai), Giedrė Petkevičienė (2012 metai), Birutė ir Algirdas Musneckiai (2013 metai), Rita Margevičienė (2014 metai), Rima  Giržadienė (2015 metai), Vyda Šegždienė (2016 metai). Visi šie kraštotyrininkai įvertinti už jų darbštumą ir kraštotyrinius darbus.

F. Vargonas garsėjo kaip šaukštų karalius
Kraštotyrininkas V. Rimkus sako, kad ne visi žino istoriją ir Mikelio prizo pradžią, kuri prasidėjo Šiauliuose nuo Vinco Vaitiekūno ir istorijos apie žydelį Mikelį, kaimuose supirkinėjusį įvairius rakandus. Tačiau ši istorija gyva iki šių dienų, tik dabar mikeliu tampa mūsų kraštotyra besidomintys šiauliečiai.

„Turiu ir aš Mikelio prizą, kuriame pavaizduotas šventas Rokas su šunimi. Tai labai sudėtinga kompozicija, kurią autorius išdrožė iš vieno medžio. Ši skulptūra mano namuose yra padėta garbingoje vietoje tarp kitų skulptūrų.

Kai mirė F. Vargonas, į Mikelio prizo kūrimo darbą įsijungė K. Kasperavičius. Manau, kad laikui bėgant kiti sugalvos dar kitokį Mikelio prizą, o gali būti, kad išseks tie mikeliai ir nebebus ką apdovanoti. Mikelių, kurie domisi kraštotyra, yra ir dabar. Turime jaunųjų kraštotyrininkų mikeliukų, tad reikia tikėtis, kad kraštotyra gyvuos ilgai“, – sako V. Rimkus.

Pirmasis Mikelio prizo autorius F. Vargonas, anot V. Rimkaus, buvo iš tiesų labai įdomi asmenybė. Su F. Vargonu V. Rimkus susipažino, kai drožėjas jau labiau garsėjo kaip keramikos darbų autorius.

„Iš pradžių F. Vargonas buvo daugeliui žinomas kaip puodžius. Aš pats dar mažas būdamas esu buvęs jo dirbtuvėje Bazilionuose ir mačiau, kaip jis tai darė. Toje pačioje dirbtuvėje kažkada dirbo toks žydas. Nors F. Vargonas man pasakojo, kad jis puodus žiesti išmoko Kuršėnuose. Dabar Bazilionuose liko tik tuščia pieva. Tik vėliau F. Vargonas pradėjo drožti šaukštus. Kažkuriame straipsnyje aš jį pavadinau šaukštų karaliumi ir jam šis pavadinimas prigijo ilgam. Dabar galiu pasakyti, kad F. Vargono, kaip šaukštų meistro, niekas nepralenkė ne tik Lietuvos mastu. Jo šaukštai skirti ne valgymui. Tai šaukštai, kurie skirti parodoms, kolekcijoms, jais reikia grožėtis“, – sako V. Rimkus.

Beje,  tikriausiai mažai kas žino, kad F. Vargonas buvo sau išsidrožęs medinį dantį ir jį demonstruodavo. Tačiau neaiškus tų dantų praktiškumas. Tie dantys kažkaip laikėsi. Tačiau mediniai dantys turėjo potekstę, kad F. Vargonas yra juvelyrinių darbų drožėjas, kuris sugeba padaryti net sau dantį. Archeologai  yra tyrinėję, kad Kurtuvėnų didikai turėdavo medinius dantis. Taip ir F. Vargonas kaip ponas sau tokius susimeistravo.

„Su F. Vargonu daug metų teko bendrauti dirbant muziejuje bei dalyvaujant liaudies meno draugijoje. Buvo laikas, kai draugijos nariai, kurių didžioji dalis buvo liaudies menininkai, buvo prilyginami dailininko statusui. F. Vargonas buvo vienas iš tų aktyvių drožėjų, kuris su savo šaukštais tapo vienu pirmųjų menininkų ir jo šaukštais prekiavo kaip ne šaukštais, o meno kūriniais“, – pasakoja V.  Rimkus.

K. Kasperavičiaus darbai puošia Šiaulius
Praėjusių metų gruodžio 9 d. mirė žymus Lietuvos dailininkas, skulptorius, pedagogas šiaulietis, Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių dailininkų organizacijos narys Kazys Kasperavičius.

Daugeliui miestiečių jis buvo žinomas. Vieni svarbiausių jo darbų yra „Moteris“ (1970), „Vaikas ant rutulio“ (1973), dailininko V. Trušio portretas, „Gulinti“ (1982), „Gimimas“ (1982), fontanas „Trys paukščiai“ (1990), fontanas „Rūdė“ (1985), „Chimeros“ ( 1988) ir kt.  

2011 metais K. Kasperavičius kartu su žmona Birute buvo apdovanotas Šiaulių miesto premija už miesto viešųjų erdvių estetinio savitumo formavimą meno kūriniais, profesionaliojo skulptūros meno puoselėjimą ir ilgametę, nuoširdžią pedagoginę veiklą.

K. Kasperavičius buvo tikras šiaulietis, kuris Šiauliuose gimė ir mokėsi. Baigė darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Dvejus metus dirbo tuometiniame „Elnio“ odos-avalynės kombinate ir jau tada pradėjo drožinėti medines skulptūrėles. 1961–1967 metais mokėsi Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija), Skulptūros fakultete. Grįžęs į Šiaulius K. Kasperavičius pakaitomis mokytojavo Vaikų dailės mokykloje, dėstė Pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas ).

Skulptorius labai greitai įsijungė į meninį miesto gyvenimą, dalyvavo daugelyje miesto, sostinės ir užsienio šalių parodų. Jo skulptūrų yra įsigiję Lietuvos muziejai, Tretjakovo galerija. Sukurta nemažai dekoratyvinių skulptūrų, antkapinių paminklų. Vienas iš stambiausių darbų – dekoratyvinė skulptūra „Trys paukščiai“ prie „Šiaulių“ viešbučio.

„Skulptorius buvo įvaldęs įvairią techniką: drožė medį, kalė akmenį, liejo gipsą ir cementą, suvirinėjo geležį, varį, bronzą. Yra sukūręs portretų, figūrinių kompozicijų. Jo kūryboje ypač gražiai susipina intymumas ir monumentalumas. Pagrindinis jo kūrinių herojus – kaimynas, šiaulietis, ypač vaikiščias, paauglys, neretai pavaizduotas su geraširdiška šypsena (skulptūrinė grupė „Jaunosios darbininkės“ Vilniaus gatvėje). Tokios tematikos kūriniuose jautriai, su meile ir žinojimu atskleidžiamas paauglio paveikslas, tas ypatingas gatvės ar paplūdimio gyvenimo tarpsnis, pilnas ir kasdienybės rūpesčių, ir savo romantikos. Šiauliečiai, ypač jaunieji, vaikai, pamėgo „Chimeras“ – dvi marmurines skulptūras prie „Swedbanko“ vestibiulio Pėsčiųjų alėjoje. Nemažai kūrinių K. Kasperavičius kūrė su žmona skulptore Birute – tai „Trys nykštukai“ Kaštonų alėjoje ir „Senelis su vaikaičiais“ Prisikėlimo aikštėje bei daug kitų kūrinių, kurių autorystė yra neatsiejamai persipynusi.

K. Kasperavičiaus tėvas dar pirmosios tarybinės okupacijos metais buvo areštuotas ir dingo be žinios. Nuo sunkios vaikystės gimtojo krašto meilė ir laisvės siekis buvo nuolatinis jaunojo menininko palydovas, kuriam jis nenukrypdamas savo gyvenimu ir kūryba tarnavo. K. Kasperavičius – aktyvus Atgimimo dalyvis. Sukilėlių kalnelio paminklui, sutelkęs meistrų būrelį, sugrąžino pirmykštį vaizdą. Lemtingąją Sausio 13-ąją dieną ir naktį jis su abiem sūnumis buvo televizijos bokšto gynėjų gretose. Šiauliai ir Lietuva neteko ištikimo piliečio ir kūrėjo, kurio atmintį liudys jo gyvenimas ir miestą puošiantys kūriniai“, – pasakoja prof. Vytenis Rimkus.

Mikelis teikiamas tik darbštiems kraštotyrininkams
Abu mikelių drožėjai gerai buvo pažįstami ir I. Rudzinskienei. Nors F. Vargonas spėjo išdrožti tik tris Mikelio prizus, tačiau, anot I. Rudzinsklienės, tai labiausiai kraštotyrininko darbą atitinkantys apdovanojimai, nes juos pavaizduotas knygnešys Jurgis Bielinis.

„F. Vargonas buvo mano pažįstamas, su kuriuo kraštotyrinę veiklą vykdant daug kartų teko bendrauti. Be to, mano vyras kartu dirbo su V. Vargonu. Jo daug nuotraukų daviau „Aušros“ muziejui. E. Vargonas spėjo išdrožti tik tris Mikelio prizo skulptūrėles. Prisimenu, kai Danielius Balčiūnas pirmą kartą nešė knygnešio Jurgio Bielinio atvaizdą, rastą atvirutėje F. Vargonui, pagal kurią ir buvo drožiami pirmieji Mikelio prizai. Nuo to laiko mes vadinomės bielinukais.

Likusieji su bielinukais neturi nieko bendro, nes ten pavaizduotas šventas Rokas, kuris kaip ir su kraštotyra jokios sąsajos neturi. Šventas Rokas saugo sergančius, o kraštotyrininkai nebūtinai sergantys žmonės. Tačiau kažkaip prigijo ši Mikelio prizo tradicija. Kiekvienas Mikelio prizo laureatas gavo apdovanojimą, kuriame buvo išskirtinė detalė.

Pavyzdžiui, prie V. Kavaliauskienės buvo išdrožtas katinukas. G. Petkevičienei kaip gydytojai K. Kasparavičius išdrožė gyvatę. Kiekvienam prizui buvo išskirtinis ženklas, kuris atspindėjo kraštotyrininko profesiją, būdo bruožus. Buvo kažkada mintis, kad reikia visus Mikelio prizus nufotografuoti, tačiau taip ir nepavyko padaryti bendrą nuotrauką. Didžioji dali kraštotyrininkų išsivažinėjo kartu su prizais“, – nuogąstauja I. Rudzinskienė.

Visi kraštotyrininkai daug dirbo, bet, pasak I. Rudzinskienės, buvo ir tokių, kurie tikrai dirbantiems neprilygsta. Bet kuriuo atveju, kaip teigia I. Rudzinskienė, Mikelio prizas buvo teikiamas tiems kraštotyrininkams, kurie yra darbštūs ir rašo darbus, nes tai ne kraštotyrininko ženkliukas, kurį būtų galima visiems iš eilės prisegti.

2004 metais Mikelio prizas įteiktas esperanto kalbos mylėtojui, kraštotyrininkui, Mikelio prizo laureatui R. Rutkauskui.
Rimos GIRŽADIENĖS archyvo nuotr.

1999 metais buvo apdovanotas garbingu Mikelio prizu poetas, kraštotyrininkas, literatas ir žurnalistas Stasys Bulzgis.
Rimos GIRŽADIENĖS archyvo nuotr.

2007 metais Mikelio prizas įteiktas šiauliečiui kraštotyrininkui, muziejininkui, mokytojui V. Mažeikai.  
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

2009 metais Mikelis įteiktas muziejininkei G. Žukauskienei.
Genovaitės ŽUKAUSKIENĖS nuotr.