Kraštotyrininkas, kultūros istorikas, dizaineris Vilius Puronas sako, kad žmonija nežino, kokiu tikslu ji egzistuoja šioje planetoje, žmonija taip pat nežino, kurių galų joje visada atsiranda „kūrybinių galvų“. O ir tos „kūrybinės galvos“, anot kraštotyrininko, taip pat nežino, kieno dėka jose gimsta vienokios ar kitokios meninės idėjos ir kas jas verčia realizuoti.

Tad šį kartą su V. Puronu, kalbantis apie meno kūrinius Šiauliuose, buvo paminėta statistika tvirtinanti, kad nuo miesto įkūrimo iki mūsų dienų buvo užfiksuota apie 150 įvairaus pobūdžio meninių akcentų, gyvenusių ir tebegyvenančių mūsų mieste. Visų apžvelgti nesiryžome, tad  peržvelgėme tik tuos meno kūrinius, kurie vienaip ar kitaip atstovavo savo laikmečiui ir mums, šiauliečiams.

Šiaulių katedros fasade – seniausieji
Pasak dizainerio, kalbą apie pirmuosius meno kūrinius Šiaulių istorijoje vertėtų pradėti nuo pirmojo lietuviško aukuro, kuris buvo dabartiniame Šiaulių katedros šventoriuje. Ši vieta dar ir dabar yra pažymėta koplytstulpiu. V. Purono teigimu, šis koplytstulpis žymi pirmosios dar Vytauto laikais, 1447 metais, pastatytos medinės bažnyčios altoriaus vietą. Kadangi altoriai buvo statomi šventų aukurų vietoje, tai jei aukurą laikysime meno kūriniu, į šią vietą vertėtų pažvelgti su dviguba pagarba.  

Vis dėlto kraštotyrininkas pažymėjo, kad seniausią monumentalaus meno kūrinį, išlikusį iki mūsų laikų, galime pamatyti reljefe ties įėjimu į Šiaulių katedrą. Portalo viršuje puikuojasi dviejų serafimų veidai, kuriems pozavo anuometiniai šiauliečiai. Jų žvilgsniai nepilnus 400 metų sąžiningai gina katedrą nuo piktųjų dvasių.

Anot V. Purono, nereikia užmiršti ir kito dekoro, nuo tų laikų gyvenančio Šiaulių katedros frontonuose. Tai – mūsų tautinės gėlės rūtos motyvas renesansinių arkučių apsuptyje.

Kraštotyrininko teigimu, šie ir kiti Šiaulių katedros betone išlikę reljefai – patys seniausi meno kūriniai mūsų mieste.

Du „grifonai“
Dizaineris apgailestavo, kad iki mūsų laikų neišliko grafų Zubovų rūmų įėjimą puošusių dviejų „grifonų“ originalų. Spėjama, kad šiedu „grifonai“ Šiauliuose atsirado XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Jų atvaizdai yra išlikę dailininko Gerardo Bagdonavičiaus piešiniuose bei senovinėse atvirutėse.

Pasak V. Purono, pažymėtina tai, kad 1915 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui rusai šiuos metalinius meno kūrinius išvežė į Sormovo gamyklas, kur perlydė į šovinius.

Tačiau praėjus nemažam laiko tarpui, 1978 metais studentas diplomantas Vytautas Tallat-Kelpša pabandė skulptūras atgaivinti. Naujieji „grifonai“, kuriuos dabar matome prie Šiaulių universiteto Menų fakulteto įėjimo, yra lygiai tokio pat mastelio, kaip ir senieji. Tad kraštotyrininkas džiaugiasi, jog savo dydžiu ir nuotaika šiuolaikiniai „grifonai“ tapo „to paties laikmečio“, kaip ir patys Zubovų rūmai.

Paminklas ant Sukilėlių kalnelio
V. Puronas pasakojo, kad atkūrus Lietuvos valstybę 1918 metais atsirado poreikis meno kūriniais įamžinti savo istoriją.  Anot dizainerio, skaitant senuosius Šiaulių laikraščius, viena iš idėjų buvo pastatyti paminklą policininkams. Vėliau iniciatyva pakito, kai buvo sutarta, jog verta pastatyti  paminklą Nepriklausomybei ant Sukilėlių kalnelio. Obeliską suprojektavo tuometinis miesto vyr. inžinierius Karolis Reisonas. Nors projektavimas ir statyba truko kelerius metus, paminklas buvo iškilmingai atidarytas 1935 metais.

Kraštotyrininkas priminė tai, kad šį paminklą 1957 metais miesto vadovai rekonstravo, pakeitė kai kuriuos įrašus, uždėjo A. Dimžlio skulptūrą „1863 m. sukilėliai“. Taip restauruotas kūrinys išgyveno sovietmetį, tačiau apie 1992-uosius jis vėl įgavo anuometinę išvaizdą, vėl atgijo kaip Nepriklausomybės simbolis.  

Pasak V. Purono, taip šis monumentas, esantis ant Sukilėlių kalnelio, paliko ryškų pėdsaką visos Lietuvos, ne tik Šiaulių meno istorijoje.

„Pergalės“ paminklas
Kraštotyrininko teigimu, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pats garsiausias Šiaulių akcentas buvo „Pergalės“ paminklas, pastatytas dabartinėje Prisikėlimo aikštėje. Šis paminklas (aut. A. Penkovas), kurį iš metalo liejo vokiečių belaisviai, buvo atidengtas 1947 metų vasario 23-iąją ir tapo savotišku Šiaulių miesto simboliu. Tačiau kai 1991 metais byrėjo tarybinė santvarka, paminklas buvo nuverstas ir dabar jį galime pamatyti Grūto parke.

Pokaryje tiražuotieji iš cemento
Dizaineris pasakojo, jog pokario metu mūsų mieste atsirado nemažai pigių betono „briedžių“, „pionierių“ ir panašių kūrinių, kurie miestui garbės neatnešė. Įdomu, kad Šiauliuose 1947–1952 metais buvo pastatyti šeši „staliniukai“, penki „leniniukai“, trys „gorkiukai“. Apie juos plačiau šnekėti, pasak V. Purono, neverta, nes tai buvo tipinės visoje Tarybų Sąjungoje masiškai iš betono ar cemento liejamos vadų skulptūros: „Ši mada, kaip ir jų cementas, ėmė byrėti apie 1960 metus, o po kelerių metų jų mieste visai nebeliko, ir nuotraukų labai nedaug teišliko“, – šypteli kraštotyrininkas.

Šiaulietiškoji dailininkų terpė
V. Puronas prisiminė, kad apie 1961–1965-uosius, kai Šiaulių universitete buvo įkurta Dailės katedra, į mūsų miestą per keletą metų plūstelėjo nemažai Vilniaus dailės institutą baigusių dailininkų, kurių dauguma integravosi į miesto meninį gyvenimą. Paminėtini monumentalistai broliai Raimondas ir Vitolis Trušiai, aktyvi tapytojų, grafikų veikla, menotyrininko Vytenio Rimkaus tylus aktyvumas. To laikotarpio keliais sakiniais neapibūdinti.

Dizaineris atsiminė skulptorius – Donatą Lukoševičių bei Birutę ir Kazį Kasperavičius.

Pasak kraštotyrininko, šios pavardės šiauliečiams gerai žinomos, o ir jų palikimas gėdos miestui nedaro. Taip pat V. Puronas labai gražiai minėjo skulptorių Aloyzą Toleikį, kurio skulptūros „Motinystė“, „Mergaitė su dūdelėmis“ tapo mūsų miesto kasdienybe, ne tik puošmena.

Leninas „aprūpino dirbtuvėmis“
Pasakodamas apie šiuos garsius Šiaulių skulptorius, V. Puronas šyptelėjo, kad 1970 metais, kai buvo švenčiamas Lenino 100-metis, A. Toleikis su D. Lukoševičiumi sukūrė Lenino paminklą, kuris stovėjo dabartinėje Aušros alėjoje priešais Kaštonų alėją. Šis paminklas buvo įdomus savo kompozicija, nes išsiskyrė iš visų visoje Tarybų Sąjungoje stovėjusių paminklų Leninui. Beje, jis sudarė sąlygas visus miesto dailininkus aprūpinti kūrybinėmis dirbtuvėmis, kas savo ruožtu leido miestui didžiuotis, kad šioje srityje buvome aplenkę ir Panevėžį, ir Vilnių, ir Kauną.

Salduvės monumentas ir „Šauliukas“
V. Puronas pažymėjo, kad dar vienas svarbus ir garsus meno kūrinys Šiauliuose iškilo 1977 metais. Tai buvo šalia Salduvės piliakalnio pastatytas skulptūrinis kompleksas „Monumentas Tarybinei armijai išvaduotojai“ su horeljefu lietuviškajai 16-ajai divizijai atminti. Skulptorius – Kęstutis Patamsis, architektė – Gražina Pajarskaitė. Tačiau 1992 metais paminklas buvo išardytas ir parduotas į metalo laužą.

Pasak kraštotyrininko, būtina paminėti, kad 1986 metais švenčiant Saulės mūšio 750-ąsias metines šalia senųjų kapinių buvo įrengta Saulės laikrodžio aikštė, atidengtas paauksuotas „Šauliukas“ (autorius Stasys Kuzma), natūraliai tapęs nauju miesto simboliu. Paklaustas, kokiu meno kūriniu buvo pažymėtas Šiaulių 780-mečio jubiliejus, dizaineris grįžo į mūsų laikus.

Nepriklausomybės laikai
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 metais visuomenininkai, surinkę žmonių aukas, Šiauliuose pastatė paminklą Povilui Višinskiui (skulptorius Stasys Žirgulis) kaip lietuvybės, patriotizmo simbolį. Be to, kraštotyrininkas pažymėjo, jog paminklas P. Višinskiui, ko gero, buvo pirmasis respublikoje visuomeninėmis lėšomis pastatyta skulptūra. Paminėtina ir 2004 m. prof. Dalios Matulaitės „Aušra“ Aušros alėjoje.

Vėlesnių, pasak dizainerio, stambesnių monumentaliojo meno kūrinių Šiauliuose nebežinome, nes žiūrint į atsitiktinius pastarojo dešimtmečio skulptūrinius „trupinius“, atsiradusius mieste, V. Puronas mato labai daug klaustukų, daug neprofesionalumo tiek architektūriniu, tiek urbanistiniu, tiek organizaciniu požiūriu, tačiau per laikraščius kritikuoti skulptorių ar architektų veiklos rezultatus jam neleidžia profesinė etika. Pasak jo, tai – anoniminių diletantų sritis.

Dizaineris priminė, kad „menas – tai melas, teisesnis už tiesą“, todėl nereikia užmiršti, kad visi kūriniai būsimosioms šiauliečių kartoms vaizdžiai pasakos apie dabartinės kartos intelektinį lygį, dvasinę ir profesinę kultūrą. „Ir ankstesniuose, ir dabartiniuose kūriniuose matome ne autoriaus, o jo epochos spinduliavimą, jos jausmus – būtent tame slypi bet kokių meno kūrinių istorinis vertingumas“, – pokalbį profesionaliai apibendrino kraštotyrininkas.

A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus sukurtas Lenino paminklas savo kompozicija išsiskyrė iš visų visoje Tarybų Sąjungoje stovėjusių paminklų Leninui.
K. Taurinsko nuotr.

Nuotraukoje Stalino su Gorkiu skulptūra Pergalės aikštėje ir paminklas „Pergalė“.
V. Purono archyvo nuotr.