Poetas, kraštotyrininkas, literatas ir žurnalistas Stasys Bulzgis yra Lietuvos kraštotyros draugijos narys, garbės kraštotyrininkas, 1999 metais apdovanotas garbingu Mikelio prizu. Be to, šis žmogus daug metų dirbo mūsų laikraščio „Šiaulių naujienos“ (anksčiau besivadinusio „Raudonąja vėliava“) korespondentu. Išleidęs ne vieną savo knygą S. Bulzgis sako, kad jei jėgos leis, bus ir daugiau. Paskutinioji – sonetų knyga.

Aš – Šiaulių krašto žmogus
,,Esu Šiaulių krašto žmogus. Gimiau ir augau netoli Radviliškio, Aukštelkuose. Esu žmogus iš kaimo, kuris tik vėliau persikėlė gyventi į miestą. Mano prigimtinis kaimietiškumas atsispindi ir mano darbuose, nes ir kūryboje yra išlikęs kaimietiškas požiūris su kaimo žmogaus tradicijomis, papročiais. Ir mano prisiminimuose daugiausia išliko kaimo gyvenimo momentų. Tikriausiai niekada nepaslėpsiu, kad esu kaimo žmogus, nes man plūgo rankenos iš kišenių lenda. Kartais ir pats plūgas išlenda.

Dėl įvairių susiklosčiusių aplinkybių buvau nublokštas į miestą, kur ir dirbau.

Pirmoji mano darbo vieta – Radviliškio rajono laikraščio redakcija. Persikėlęs gyventi į Šiaulius labai daug metų dirbau dienraštyje „Šiaulių naujienos“ korespondentu. Dažniausiai mano darbo temos sukosi apie kultūrą, todėl kraštotyra domėjausi visą laiką. Tačiau turiu daug kitų mėgstamų veiklų. Aktyviai dalyvavau literatų veikloje, buvau Literatų draugijos pirmininkas. Ir dabar aš dar dalyvauju Šiaulių miesto literatų veikloje. Nors gyvenu Kaune, dažnai grįžtu į Šiaulius.

Per gyvenimą visko buvo: daug gražių dienų, buvo užklupusios ir įvairiausios bėdos, tačiau tuo ir gražus tas mūsų gyvenimas, nes jis niekada nebūna toks pats. Daug metų dirbau žurnalistu. Kai kas pasakytų, kad darbas labai sunkus. Tačiau visi darbai sunkūs, nors kai sėdi savo rogėse, tavo sunkumai yra įveikiami. Aš visą gyvenimą jaučiausi, kad esu savo rogėse, ir labiausiai man patiko  žurnalisto darbas.“

Įvertinimai už kraštotyrinę veiklą
„1999 metais buvau apdovanotas garbingu Mikelio prizu. Tiesa, kad gausiu šį apdovanojimą, nebuvo staigmena, nes visą laiką bendravau su kraštotyrininkais. Visi Mikelio prizo laureatai – mano geri pažįstami. Kai aš gavau šį prizą, dar visi buvo gyvi... Visi mane žino, apie juos visus rašiau. Esu apie Šiaulių miesto Mikelius išleidęs knygą „Mikelių gretos“. Prieš tai buvo dar ir kita knyga, bet tada mažiau mikelių buvo nominuotų. Dabar kiek kitokia padėtis.

Pats savęs niekada nevadinau kraštotyrininku, nes buvau literatas-žurnalistas. Tačiau mane daugelis vadindavo kraštotyros žmogumi. Dabar kraštotyra mano gyvenime jau pastumta į šalį. Negali vienas žmogus viskuo užsiimti, be to jau ir amžius neleidžia tiek daug veiklos vykdyti ir visur aktyviai dalyvauti. Paprasčiausiai nebespėju.

O kalbant apie Mikelio prizą ir jo atsiradimo istoriją, tai galiu pasakyti, kad daugelis ir šiandien nežino, kas buvo tas Mikelis. Buvo laikas, kad Radviliškio rajono laikraščio redaktorius buvo Mikelis, tai jo pavardę tapatindavo ir su mikeliais kraštotyrininkais, nors nieko bendro nebuvo. Seniau tokių mikelių žydelių, kurie važinėdavo po kaimo, supirkinėdavo įvairius daiktus, ar net kiaulių šerius, būdavo labai daug.

Aš Mikelio prizą gavau už visą savo kraštotyrinę veiklą, o ne už kažkokius konkrečius darbus. Kaip pavyzdys, kraštotyrininkė Vanda Kavaliauskienė, kuri buvo nominuota Mikelio prizu už Katinų muziejaus įkūrimą. Surinkti eksponatus ir medžiagą apie katinus reikėjo daug laiko.

Dabar tikimės, kad ateis jaunoji karta, kuri taip pat domėsis kraštotyra. Manau, kad jaunimo ugdymas prasideda mokykloje. Tikiuosi ir viliuosi, kad kraštotyrininkų niekada netruks, nes tokie žmonės dirba labai įdomų ir daug ką aprėpiantį darbą – gilinasi į senovę. Be to, reikėtų paminėti, kad Šiaulių miestas turi labai gražias ir gilias kraštotyros tradicijas.

Esu gavęs ir garbės kraštotyrininko vardą, tačiau tai labiau formalumas, nes tokių titulų labai daug išdalyta, todėl nesureikšminu.
Kraštotyrininko darbas sunkus ir dar už jį niekas nemoka. Dažniausiai kraštotyrininkai dirba laisvalaikiu. Tai tokie prizai kraštotyrininkus skatina dirbti toliau.“

Aistra – kelionės po Lietuvą ir pasaulį
„Daug metų dirbau neetatinių ekskursijų vadovu. Tai buvo kartu ir mano pomėgis. Gyvenau Šiauliuose, bet ekskursijas turistams organizavau ne tik po Šiaulių miestą. Išvažinėjau visą Lietuvą, organizavau keliones ir į Tarybų Sąjungą. Liko labai daug gerų prisiminimų. Visos kelionės buvo smagios. Tarybiniais metais mažai kas keliaudavo į užsienį. Buvo tokia sovietinė sistema, kuri neleido laisvai važinėti. Į užsienį vykstant reikėdavo labai daug dokumentų ir leidimų. Ne visiems buvo leidžiama iškeliauti į svečią šalį.

Viskas keičiasi, tai dabar laisviau gali žmonės keliauti. Lyginant anuometinius laikus su šiais, viskas pasikeitę, tačiau jei atvyksta dabar į Šiaulius ar bet kurį kitą Lietuvos miestą turistai, tai visada atsiranda ką įdomaus jiems galima parodyti. Buvo tada, yra ir dabar daug lankytinų vietų. Kiekvienas, besidomintis mūsų kraštu, turės ką aplankyti. Reikia domėtis. Manau, kad talento būti ekskursijų vadovu nereikia, tačiau tokiai profesijai reikalinga iškalba. Kai žmogus gražiai pasakoja, įdomu jo klausyti, istorijos labiau patraukia keliautojų dėmesį.

Viena įdomesnių vietų, kuri visada sulaukia turistų susižavėjimo, – Kryžių kalnas. Dabar ši vieta yra garsi visame pasaulyje, nes niekur kitur tokio kalno nėra. Be to, šalia Šiaulių yra Bubiai, Kurtuvėnai – tai vienos gražiausių Lietuvos apylinkių, iš kur išteka Dubysa. O Šiauliuose galima pasidžiaugti ir Salduvės piliakalniu. Tačiau kiekviena mano rengta ekskursija turėjo kažkokią temą, pagal kurią atrinkdavau vietas, objektus. Viena mėgstamiausių kelionių temų – literatūriniai Šiauliai, kurioje turistai galėdavo labiau pažinti mūsų miestą. Nors dažniau tekdavo organizuoti keliones po Lietuvą.“

Išleistos ir būsimos knygos
„Dar tarybiniais metais (1985 metais) išleidau mažąjį vadovą po Šiaulius, paskui (1988 metais) po Šiaulių rajoną. Knyga „Šiauliai“ buvo naujos mažųjų vadovų po didžiuosius Lietuvos miestus serijos pradžia. Dar nė Vilnius ir Kaunas jų nebuvo parengę. Tai mes pirmieji išleidome knygą „Šiauliai. Mažasis vadovas“ 40 tūkstančių egzempliorių tiražu. Tai buvo pirmas atvejis, kai be jokios propagandos buvo išleista informacinė knyga.

Aš gyvenime labai daug kuo domėjausi. Dabar didžiulį dėmesį kreipiu į literatūrą. Mano paties kūrybos knygos pasirodė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. O prieš tai vienas kitas eilėraštis buvo spausdinamas miesto laikraštyje, respublikinėje spaudoje, žurnaluose. Pasitaikydavo, kad anais laikais Šiauliams buvo paskiriamas didesnis dėmesys ir iš Vilniaus: tai savaitraštis „Literatūra ir menas“, tai žurnalas  „Nemunas“ davė kelis puslapius Šiaulių literatams – ir ten po vieną kitą eilėraštį išspausdinome. Šiauliečiams kūrėjams praktiškai nebuvo galimybių išleisti savo kūrybų knygų tarybiniais metais. Taigi tik 1994 metais išėjo pirmoji mano knyga „Pro baltą ūką“ – sonetų vainikas. Joje buvo ir naujausi mano eilėraščiai, ir šiek tiek seniau parašytų.

Išleidau ir mažyčių, ir didesnių savo kūrybos knygelių – labai įvairių: eilėraščių rinkinių „Elnias devyniaragis“, „Saulė šoks Velykų rytą“, poemų rinkinį „Ant šventovės vartų“, baladžių rinktinę „Ar ne tau į veidą pučia vėjas“, misteriją „Karalienė Morta“ ir prozos – 1996 metais „Pupų Dėdė“, 2005 metais „Vidurnakčio novelės“. Ir nedideliu tiražu. Tarybiniais laikais knyga buvo deficitas, nors tiražai buvo tūkstantiniai.

Paskutinio ir naujausioji mano knyga – „Būties paklonys“. Šioje knygoje yra vienas skyrius, kurį sudaro sonetai iš visų metų laikų. Aprašyta labai daug dalykų, kurie yra aktualūs ir kraštotyrininkams. Tuose sonetuose užfiksuota praeitis, kaimo istorija.

Buvo ir daugiau mano knygų, kurios jau išvydo dienos šviesą. Ar jų daugiau išvys, negaliu pasakyti, nes esu tokio amžiaus, kai daug tikėtis iš savęs nebegaliu. Nors rašyti nesustoju, tačiau dažniausiai kuriu, kai pasitaiko proga ar pagauna įkvėpimas. Labiausiai man patinka skaityti kitų poetų darbus. Turiu ne vieną favoritą, į kurį lygiuojuosi. Adomas Mickevičius niekada nesensta savo kūryba ir iš jo visada yra ko pasimokyti. Taip pat Vincas Mykolaitis-Putinas, buvęs mano dėstytojas, pagarbos vertas žmogus ir iš kurio taip pat daug mokiausi. Kaip romanas „Altorių šešėly“ – niekas tokio antro nėra parašęs. Svarbiausia, kad tas tekstas aktualus išliko iki šių dienų. Taip pat M. Putino eilėraščiai ir šiandien yra nepralenkiami.  Nors pasidžiaugti galime ir savo kraštiečiais, nes ir Šiauliuose yra gyvenusių labai daug garbių poetų.

S. Bulzgis yra parašęs daug knygų ir straipsnių apie Šiaulių miestą, aprašė Šiaulių mikelius, išleido daug poezijos knygų.
Irenos RUDZINSKIENĖS archyvo nuotr.

Mikelio prizo lauretas S. Bulzgis. Iš kairės pirmoje eilėje – kraštotyrininkai Elena Adomavičienė, Birutė Knizikevičienė, Irena Rudzinskienė. iš kairės antroje eilėje – kraštotyrininkai Danielius Balčiūnas, Vytenis Rimkus, Lidija Joana Pranienė, Antanas Krištopaitis, Jonas Krivickas.
Rimos GIRŽADIENĖS archyvo nuotr.

S. Bulzgis 1999 metais buvo apdovanotas garbingu Mikelio prizu.
Rimos GIRŽADIENĖS archyvo nuotr.