Tarpukario modernizmo architektūros paveldas dabartiniame Šiaulių miestovaizdyje išsiskiria savo estetine kokybe. Itin reikšminga miesto kultūrinio identiteto dalis kuria istorinio miesto įvaizdį. „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė tęsia pasakojimą apie Šiaulių tarpukario modernizmo architektūrą.

Aušros alėja
„Aušros alėja kryptingai buvo formuojama. Tai buvo dar viena centrinė gatvė, kurioje centravosi valdiškų, visuomeninių institucijų pastatai. Tai negalėjo nedaryti įtakos ir privačių namų savininkų arba privataus kapitalo pagrindu pastatytiems pastatams. Tad  modernizmo estetika persiduoda į privačią statybą“, – sako V. Ulinskytė-Balzienė.

Tokių gyvenamųjų namų, pastatytų XX a. 4 dešimtmetyje, yra Maironio ir Vaisių gatvių, kurios remiasi į Aušros alėją, atkarpose.

Aušros alėjoje 1932 m. išdygo V. Bitės suprojektuota pradinė mokykla, „Aušros“ muziejus. Įdomu tai, kad pastatas buvo projektuotas dešimties komplektų mokyklai, tačiau 1933 m. antrajame aukšte laikinai įkurdinus „Aušros“ muziejų, mokykla veikė tik pirmame aukšte, o pusrūsyje buvo įrengti du butai sargams. Muziejui patalpos mokykloje buvo skirtos laikinai, nes užstrigo pagal architekto Karolio Reisono projektą Muziejaus ir bibliotekos rūmų statybos. Planuota muziejų iškelti, o mokyklos antrajame aukšte įrengti dar keturias klases, salę, knygyną, rankdarbių klasę, palėpėje – mokyklos muziejų.

Tačiau šiandien visas pastatas priklauso Šiaulių „Aušros“ muziejui. Tyrinėjant šio pastato architektūrą pastebimas simetriškas tūris, rizalitu pabrėžiama centrinė simetrija. Pastato fasadų kompozicija aiški, horizontalus langų ritmas pastato architektūroje aiškiai atspindi mokyklos tipologiją.

Dar vienas išsiskiriantis pastatas – Lietuvos tautininkų sąjungos namai (1934) Aušros al. 21. Šis pastatas pasižymi gyvu asimetriškų tūrių žaismu, o įstiklintos laiptinės kampas virš pagrindinio įėjimo viršuje užsibaigia aukšta laiptuota sienute. Pastate veikė Valstybinis centralinis knygynas, Lietuvos tautininkų sąjungos spaustuvė, čia buvo įsikūrusios tautinių organizacijų būstinės, dešiniosios pakraipos leidinio „Mūsų kraštas“ redakcija.

O ir paties inžinieriaus V. Bitės gyvenamasis namas (1934), kurį pats projektavo, atspindi naują konstruktyvistinį požiūrį ir architektūrinę estetiką. Nuosavas dviejų aukštų ir butų gyvenamasis namas pasižymi dinamiška tūrių ir linijų kompozicija.

1937 m. pastatyti, V. Bitės suprojektuoti Šiaulių apygardos Ligonių kasos rūmai. Čia veikė Šiaulių sveikatos centras, globojęs kūdikius, vaikus ir motinas, Kultūros ir švietimo draugija ir jo knygynas bei literatūros žurnalo „Kultūra“ redakcija. Šio pastato architektūra – santūresnė, labiau tradicinė, pasižyminti istorizmo architektūrinėmis išraiškomis, mažesne modernizmo įtaka.

Vienu išraiškingiausių suprojektuotų V. Bitės pastatų laikomas Šiaulių apskrities savivaldybės pastatas Vilniaus gatvėje 263. Erdvių dviejų aukštų kampinio plano rūmų centrinės dalies interjere yra erdvi laiptinė su vestibiuliais, o šoniniuose sparnuose išsidėsčiusios kabinetų eilės. Dinamišką simetriškų fasadų kompoziciją kuria ritmiškas horizontalus nedidelių stačiakampių langų eilių ir ryškus vertikalus tarplangių skaidymas. Po Antrojo pasaulinio karo pristatytas trečiasis aukštas.

Pastatai atspindi visuomenės gyvenimo etapus
V. Ulinskytė-Balzienė pažymi įdomų Vytauto gatvės „pažymėjimą“. Tai miesto vandentiekio bokštas Vytauto gatvėje, kurį projektavo prof. P. Morkūnas ir inžinierius A. Janulionis.

„Gatvių perspektyvas uždaro dominuojantys pastatai. Į vieną pusę pažvelgus tai būtų Šiaulių katedra, o į kitą pusę – gatvės perspektyvą uždaro vandentiekio bokštas. Jo architektūra sunkiai apibūdinama kaip modernistinė. Tai yra išties išskirtinis pastatas. Lietuvoje mažai išlikę inžinerinės paskirties to meto pastatų su tokia išraiškinga architektūra miestų centruose“, – sako V. Ulinskytė-Balzienė.

Pirmieji kanalizacijos ir vandentiekio įvedimo projektai Šiauliuose pradėti 1922-1925 m. Tik  4 dešimtmetyje pradėti intensyvūs vandentiekio ir kanalizacijos darbai. 1939 m. pradėtas statyti vandentiekio bokštas buvo užbaigtas jau po karo – 1948 m.

„Architektūra eksponuoja mūsų gyvenimo kokybę įvairiais laikotarpiais. Tad šis vandentiekio bokštas šiuo atveju simbolizuoja tarpukariu pakilusią miesto gerovę, miesto komunalinio ūkio modernumą, juk atsirado ir vandentiekis, ir kanalizacija, ko iki tol nebuvo. Tarpukario miestas buvo visiškai elektrifikuotas, veikė telefonas, telegrafas“, – sako muziejininkė.

Ir netgi Pašto rūmai Aušros alėjoje, kuriuos suprojektavo architektas K. Dušauskas-Duž, kaip architektūros objektas atspindi istorijos raidą.

„Iki ketvirtojo dešimtmečio miesto poreikius visiškai tenkino senasis paštas, kuris buvo pastatytas XIX a. ir dar carinės Rusijos laikais veikė prie turgaus aikštės, Tilžės gatvėje, kur dabar yra Projektavimo pastatas. Bet miesto poreikiai didėjo, atsivėrėme pasauliui, tobulėjo technologijos, tad jau ketvirtajame, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pastatyti Pašto rūmai, kurie užėmė kone visą kvartalą tarp Dvaro, Varpo gatvės. Tai didžiulio tūrio pastatas. Dabar šis pastatas jau pardavinėjamas, nes nebeteko savo reikšmės mūsų gyvenime dėl aktualesnių visiškai kitų ryšio technologijų.

Visuomenės sankloda ir technologinė raida veikia miesto veidą ir per architektūrą mes galime visą tai perskaityti. Tad dabar žvelgiant į pastato langus galime tik įsivaizduoti, kaip tuomet darbuotojai aptarnaudavo klientus, kaip intensyviai vyko darbas. Dabar viskas veikia pirmame aukšte. Didelis pastatas tampa tam tikra paveldosaugine dilema. Juk jį yra labai svarbu išsaugoti ir eksponuoti jo buvusią funkciją“, – sako muziejininkė.

Kitoje Aušros alėjos pusėje – Mordelio nuomojamų butų daugiabutis.

Mordeliai – stambiausio Šiaulių odų fabrikanto J. Frenkelio pusbroliai. H. E. Mordelis buvo Frenkelio fabriko bei akcinės bendrovės „Batas“ generalinis direktorius. Keturių aukštų gyvenamasis namas, manoma, buvo didžiausias ir moderniausias pastatas mieste. Tai kampinio plano dviejų laiptinių namas, kuris dubliuoja dvi ūkines laiptines, turinčias įėjimus iš kiemo.

„Mordeliai kurį laiką glaudėsi Ch. Frenkelio viloje, kurį laiką nuomojo kambarį pas K. Blecherį Vasario 16-osios g. Bet ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jie gali sau leisti pradėti statyti didžiulį keturių aukštų labai modernių konstrukcijų, modernios įrangos – su pirmaisiais liftais – pastatą“, – pasakoja V. Ulinskytė-Balzienė. Tai buvo pirmieji liftai Šiauliuose.

Kitas pastatas – stambaus pramonininko B. Poškaus namas Vilniaus ir Dvaro gatvių sankryžoje.

Pasak muziejininkės, tai labai  išraiškingas ir plastiškas, didžiulis pastatas, kurio pirmas aukštas buvo skirtas prekybinei funkcijai.

„Didelės vitrinos, didžiuliai langai pabrėžia prekybinę funkciją. Pirmame aukšte veikė įvairios parduotuvės, tarp jų ir paties B. Poškaus avalynės dirbtuvė. Viršutiniuose aukštuose tradiciškai buvo butai. Pats įmonės savininkas gyveno tame pačiame name, bet likusius butus nuomojo kitiems. Tarpukariu buvo labai aktuali butų problema. Daug parvykusiųjų neturėjo kur gyventi, buvo daug atvykusių iš kaimo, nes miestas tapo traukos centru. Ne kiekvienas galėjo sau leisti įsigyti sklypą ir pasistatyti namą miesto prieigose. Nuomojamų daugiabučių statyba jau buvo išplitusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą, taigi reiškinys nebuvo naujas. Tad butų aprūpinimu užsiėmė stambūs pramonininkai ar stambių dirbtuvių savininkai, kurie galėjo sau leisti pastatyti kapitalius statinius ir iš nuomos prisidurti prie kapitalo“, – aiškina V. Ulinskytė-Balzienė.

2016 12 09 21

Pasak V. Ulinskytės-Balzienės, architektūra eksponuoja mūsų gyvenimo kokybę įvairiais laikotarpiais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 12 09 09

Inžinieriaus Vlado Bitės gyvenamasis namas, Aušros alėja 15A. Aut. Gerardas Bagdonavičius, XX a. 4 deš.
„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.

2016 12 09 03

Atstatomi per Antrąjį pasaulinį karą stipriai apdegę pradžios mokyklos ir „Aušros“ muziejaus rūmai, Aušros alėja 47. Aut. nežinomas, XX a. 5 deš. pab.
„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.

Į viršų