facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Esperanto kalbos mylėtojas, kraštotyrininkas, Mikelio prizo laureatas Romualdas Rutkauskas „Šaulių naujienoms“ pasakoja apie ilgus metus dirbtus kraštotyros darbus ir gyvenimo kelyje sutiktus iškilius žmones. Inžinieriaus mechaniko specialybę turintis R. Rutkauskas vienoje statybos įmonėje išdirbo net 50 metų. Tačiau be mėgstamo darbo visada šalia domėjosi ir krašto istorija. Tiesa, R. Rutkausko dėmesį pirmiausia patraukė esperanto kalba, tik vėliau sutikus daug bendraminčių jis įsitraukė į kraštotyrinę veiklą. Nors daug darbų parašyta, R. Rutkauskas sako nesijaučiantis tikruoju kraštotyrininku, nes daugelis jo darbų, anot jo, – tai tik literatūrinio piešinio tapymas.

Į Šiaulius atvyko pagal paskyrimą dirbti
„Nesu šiaulietis iš prigimimo. Į Šiaulius atvykau 1961 metais baigęs aukštąją mokyklą pagal paskyrimą čia dirbti. Šiauliuose baigiu ir savo gyvenimą nugyventi. Čia prabėgo mano visi gražiausi gyvenimo metai: kūriau šeimą, auginau vaikus, dirbau.

Nors gimtasis kraštas mano rytų Lietuvoje – gimiau paribyje Ukmergės ir Širvintų rajonų, savas miestas tapo ir Šiauliai. Esu kaimo žmogus, prie miesto pripratau tik vėliau. Mokiausi inžinieriaus mechaniko specialybės, o atvykęs į Šiaulius pradėjau dirbti Šiaulių zoninėje mechanizacijos valdyboje. Vienoje darbo vietoje išdirbau 50 metų.

Dabar galiu teigti, jog mano genuose glūdi techniškasis pradas. Į viską žiūriu lyg aiškinčiausi, kaip veikia techniškai. Baigus mokslus visada norėjau kuo labiau palengvinti žmonių darbus ir stengiausi, kad ta technika ilgai tarnautų.

Nuo paauglystės domėjausi pasaulio istorija. Man buvo įdomi ir visų žemynų šalių kultūros istorija, politinė istorija, technikos istorija – visa tai mane traukė. Kraštotyra – tai mano mažasis istorijos žanras. Didelės istorijos, kai paliečia daug žmonių, kažką keičia gyvenime, o kraštotyrininkai paprastai užsimoja patyrinėti labai mažus įvykius, kurie nutinka mažesniame žmonių rate, bet ir tokie įvykiai yra įdomūs visuomenei. Tikriausiai pagrindinis kraštotyrininko darbas yra tuos įvykius užfiksuoti, kad jie paliktų kaip istorinių įvykių liudytojai ateities kartoms. Šie darbai, mano manymu, taip pat yra dalis istorijos.“

Esperanto kalbos mokytojas sužavėjo kraštotyra
„Atvykęs į Šiaulius susipažinau su labai garsiu šiauliečiu, kraštotyrininku, esperanto kalbos mokytoju, Mikelio prizo tėvu Vincu Vaitiekūnu. Mes su juo susitikdavome kiekvieną savaitę esperantininkų susibūrimuose. Šis žmogus man padarė įspūdį, nes žavėjausi, kaip jis po kruopelę renka informaciją. Tačiau gaila, kad šis žmogus labai ilgą laiką viską dėjo sau į atmintį ir surinktų istorijų neužrašinėjo. Tai žmogus, kuris viską prisimindavo ir reikiamu momentu galėdavo pasakoti be paliovos.

Tai pastebėjęs siekiau šį žmogų prikalbinti, pradėti užrašinėti savo sukauptas žinias, kad jos nedingtų. Tačiau V. Vaitiekūnas užrašinėti labai nemėgo. Kai šis žmogus 1987 metais paliko mūsų klubą, mums prireikė medžiagos apie istorinius esperantininkų klubo faktus prieškario laiku. Neturėjome kieno ir pasiklausti, nes V. Vaitiekūnas išėjęs iš mūsų klubo išsinešė labai svarbią informaciją.

Prisimenu, kad ne visada garsiai apie esperantininkų istoriją buvo galima kalbėti. Net kai mes V. Vaitiekūno klausdavome, kaip kūrėsi esperantininkų klubas Šiauliuose, jis apie tai pasakodavo neįsismagindamas, nes  sovietiniais laikais prieškarį liaupsinti ir girti nebuvo galima.

Vienas įdomesnių faktų iš istorijos mano atmintyje liko apie J. Janonio gatvę. Buvo laikas, kai visi stebėjosi, kodėl Šiauliai neturi J. Janonio pavadinimo gatvės. Vėliau tokia gatvė atsirado. Tiesą pasakius, tokios dvi gatvės atsirado. Kaip pasakodavo V. Vaitiekūnas, buržuazija buvo tokia užmarši, kad vieną gatvę pavadinus J. Janonio gatve, vėliau taip pat pavadino ir kitą. Buvo toks laikas.

Panašių tokių istorijų daug išklausyta, kai rinkome istorinę medžiagą apie esperantininkus.

Mano pirmojo kraštotyros darbo tikslas buvo atgaivinti esperantininkų Šiauliuose gyvavimo istoriją. Galvojau, kad reikia su kažkuo pasitarti, ieškoti nuotraukų.  Tačiau pasirodo, kad nėra su kuo ir pasitarti. Liko vienintelė išeitis – rinkti medžiagą laikraščiuose, archyvuose. Ir tada supratau, kad tai, ką kiekvienas žmogus žino, reikia užrašyti, jog jis šios informacijos neišsineštų su savimi kur bekeliautų.

Todėl galiu apsakyti, kad V. Vaitiekūnas man buvo ne tik esperanto kalbos mokytojas, bet ir kraštotyros mokytojas. Kartu su juo ir dabartiniais kraštotyrininkais mikeliais buvome labai artimi, vykdavome į stovyklas, ekskursijas, keliaudavome.“

Inteligentai ir jų gyvenimo literatūrinės apybraižos
„Kodėl pasirinkau mokytis esperanto kalbą? Man V. Vaitiekūnas yra pasakojęs, kad anuomet inteligentas, kuris nemokėjo esperanto kalbos ir neturėjo supratimo apie šios kalbos sandarą, visuomenėje buvo nevisavertis. Kai atidžiau pradėjau domėtis istorija, pastebėjau, kad visi muziejininkai iš tikrųjų mokėjo esperanto kalbą. Turbūt tuo laiku nemokantis esperanto kalbos žmogus galėtų būti prilyginamas šių laikų žmogui, kuris mokėtų tik savo gimtąją kalbą, o jokios kitos nemokėtų. Pilkas žmogus toks atrodo.

Visi esperanto kalbos gerbėjai mokydamiesi šios kalbos manė, kad esperanto kalba leis jiems vienam su kitu bendrauti be jokių vertėjų ir tarpininkų, neutralios kalbos pagrindu. Tuo laiku buvo visiems brukama rusų kalba, o esperanto kalba buvo opozicijoje. Man ši kalba tiko ir priaugo prie manęs. Džiaugiuosi, kad mokiausi esperanto kalbos, nes tokiu būdu turėjau galimybę susipažinti su įžymiais esperantininkais. Ir su Antanu Poška, kuris keliavo į Indiją. Pabaltijo esperantininkų stovyklose jis dažnai vadovaudavo stovyklautojams. Kartais jis aplankydavo mus ir Šiauliuose.

Organizavau susitikimą, kurio tema buvo apie 40 tautų po 40 metų. Pilną salę surinkome žmonių, o A. Poška mums tada pasakojo istorijas iš savo kelionių po pasaulį – nuo Indijos iki Lietuvos – įspūdžius.

Džiaugiuosi, kad pamilęs esperanto kalbą sutikau tiek daug įdomių, garbių žmonių. Mano namuose lankėsi garsūs istorikai Juozas Jurginis, Česlovas Kudaba, Aleksejus Luchtanas, Juozas Jurginis, Edvardas Gudavičius, Napoleonas Kitkauskas. Šie žmonės, atvykę į Šiaulius, skaitydavo paskaitas. Man šie momentai labai giliai įsispaudė atmintyje, nes liko puikūs įspūdžiai iš susitikimų su šiais žmonėmis.

Vėliau labai daug dėmesio skyriau įdomių žmonių memorialinėms apybraižoms rašyti. Po vieną egzempliorių surinktos medžiagos visada atiduodavau Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriui, kad medžiaga liktų. Tokiu būdu susidarė mano pažįstamų žmonių, idėjos draugų, kolegų apybraižų literatūrinė galerija su nuotraukomis.

Romas Baltutis yra išleidęs „Alma mater“ 6 tomus apie Sibirą. Jis manęs buvo prašęs, kad aprašyčiau savo kolegų, kurie po tremties grįžo į Lietuvą, prisiminimus. Tad į R. Baltučio šešiatomį sutilpo ir mano rinkta medžiaga.

Man atrodė, kad aš aprašydamas kiekvieną žmogų tarsi ant popieriaus kloju jo paveikslą. Dabar kiekvienas gali susipažinti su mano parašytais darbais, nes jie yra saugomi Kraštotyros skyriuje.“

Mikelio prizą gauti nenorėjo
„2004 metais mane norėjo apdovanoti Mikelio prizu. Tiesą pasakius, aš šio prizo nenorėjau gauti. Daugelis žino, kad aš spardžiausi prieš šiuos apdovanojimus. Neturiu nieko prieš šiuos apdovanojimus, tačiau  ir tada sakiau, kad man jų nereikia, nes už darbą, kurį ilgus metus dariau, man jokių įvertinimų ar atžymėjimų niekada ir nereikėjo. Galiausiai nusileidau įkalbinėjimams  ir sutikau būti apdovanotas Mikelio prizu.

O kraštotyros darbų buvo daug parašyta. Mano didžiausias darbas buvo užfiksuotas renkant medžiagą apie įžymius žmones darbo aplinkoje, tačiau kitas svarbus darbas – esperantizmo istorijos Šiauliuose rinkimas. Kai ši medžiaga buvo išleista, sulaukėme įvairiausių atgarsių. Ypač Pabaltijo organizuojamose stovyklose daug kas stebėjosi, kad Vilnius, Ryga, Talinas, Helsinkis – niekas neturi aprašytos esperantizmo istorijos, o Šiauliai išleido tokią knygą. Istorija buvo parašyta lietuviškai ir esperantiškai, kad ją galėtų skaityti ne tik lietuviai. Džiaugiuosi, kad ėmiau ir padariau šį darbą, nors daug geriau būtų parašęs apie esperantizmo istoriją Šiauliuose mano esperanto kalbos mokytojas V. Vaitiekūnas.
Po šitiek metų matau, kad mano rašytuose darbuose liko labai daug spragų, trūksta daug prieškario informacijos apie svarbius esperanto klubo Šiauliuose įvykius.  Tačiau žmogus turi daryti visus darbus, kad ir žemesniam pažymiui, bet tai jau bus padaryta. Puikiai nudirbti visus darbus ne visada ir išeina.“

Trečiasis pomėgis – kelionės
„Po esperanto kalbos ir kraštotyros trečiasis mano pomėgis buvo kelionės. Dažnai su bendraminčiais vykdavome į stovyklas. Kone pagrindinis ekskursijų vadovas būdavo V. Vaitiekūnas, vėliau joms vadovaudavo Danielius Balčiūnas. Kartu su kraštotyrininkais labai daug Lietuvos kampelių aplankėme.

Galimybę pažinti daugiau svečių vietų suteikė ir darbas. Teko daug keliauti po buvusią Sovietų Sąjungą: aplankiau Murmanską, Novosibirską, Maskvą, Kijevą ir kitus miestus. Nuvykus į bet kokį užsienio miestą darbo reikalais stengdavausi susipažinti su tuo miestu. Man visada svečioje šalyje buvo įdomu aplankyti muziejus, sužinoti, ką įdomaus tas miestas turi, kuo jis galbūt išsiskiria pasaulyje.

Taip keliaudamas ir susidomėjau kraštotyra. Ji man tapo labai artima ir mylima.

Aš, kaip kraštotyrininkas, dirbu daug, bet esu individualistas, kaip koks atsiskyrėlis. Man patinka, kad nereikia nei prie nieko derintis. Su kraštotyrininkais drauge vykstu tik į ekskursijas. Tačiau dabar metams sukrovus ant kupros savo svorį sunku toliau dirbti didelius darbus. Prieš keletą metų turėjau širdies operaciją, todėl dabar dažnai nesijaučiu žengiąs savo kojomis. O ir rankos nebeklauso, kai noriu ką nors užrašyti.

Yra daug kraštotyrininkų garbaus amžiaus, kurie dar aktyviai vykdo savo veiklą. Pavyzdys būtų Irena Rudzinskienė, kuri organizuoja parodas, keliauja, vis rašo, lanko kapines. Tai žmogus, kuris kruopščiai surinktą informaciją sudėlioja į savo stalčiukus, kaskart vis papildo.

Tačiau kiekvienas kraštotyrininkas turi savo darbo specifiką, savo stilių, savo manierą. Aš savo darbą vertinu kaip literatūrinio piešinio tapymą. Man visada buvo svarbu, kad įdomūs, garsūs žmonės išėję iš mūsų, visada būtų aprašyti. Savęs tikriausiai net nevadinčiau kraštotyrininku, nes aš tyrinėju tik nedidelį kraštotyros plyšelį.“

2016 12 05 04

R. Rutkauskas: „Ilgai spardžiausi, kol sutikau, kad man būtų įteiktas Mikelio prizas“ (2004 metai).
Jadvygos URBONIENĖS archyvo nuotr.

2016 12 05 23

R. Rutkauskui buvo įteiktas 13-asis Mikelio prizas.
Rimos GIRŽADIENĖS archyvo nuotr.

Į viršų