Šiais 2016 metais gruodžio 11 d. 11 val. Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis šv. Mišių metu ex cathedra pristatys Sankt Peterburge 2003 m. gegužės 31 d. pradėtą Dievo Tarno kunigo kankinio Pranciškaus Budrio iš Meškuičių parapijos (Kryžių kalno) beatifikacijos bylą. Į šį pristatymą yra pakviestas Dievo Tarno kunigo kankinio Pranciškaus Budrio beatifikacijos bylos postuliatorius kun. Aleksiejus Janduševas-Rumjancevas iš Sankt Peterburgo.

P. Budrio vaikystė ir paauglystė
P. Budrys gimė 1882 m. Rūpeikių kaime (Šiaulių r., Meškuičių seniūnija). Jis – vienturtis Domicėlės (mergautinė pavardė – Šliagerytė) ir Pranciškaus Budrio, valstiečio, sūnus.

Naujagimį trečiąją gyvenimo dieną Pranciškumi pakrikštijo Meškuičių parapijos kunigas Vikentijus Šliageris (pavardė vokiškos kilmės). Krikštatėviai – pats kun. V. Šliageris ir našlė Barbora Raubickienė.

Pranciškaus tėvas vargonavo Meškuičių bažnyčioje, 1885 m. išsinuomojo apie 40–41 dešimtinę (45 ha) žemės, kurią maždaug 1890 m. nusipirko iš Vilniaus žemės banko. „Valstiečiams lietuviams buvo leista pirkti žemės iki 60 dešimtinių, tačiau gyvenime labai retai kas iš jų galėjo pasinaudoti ta teise, nes vietos administracija draudimą pirkti žemės taikė visiems katalikams“ (Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, 2016, p. 512).Taigi, Pranciškaus tėvas tapo turtingas ūkininkas, kitaip sakant, naujasis dvarininkas, tik be  bajorų luomui būdingų privilegijų. Ūkyje dirbo pats ir kokie 6 samdiniai.

Apie Pranciškaus vaikystę beveik neišlikę žinių. Iki devynerių metų gyveno tėvų namuose. 1891–1893 m., t. y. devintaisiais–dešimtaisiais vaikystės metais, mokėsi Kražiuose (Kelmės r.). Vienuolikos–keturiolikos metų paauglys (1893–1896) padėjo tėvui dirbti ūkyje.

Valstiečių, arba „kaimo luomo“, vaikai XIX a. tegalėjo lankyti pradines mokyklas. Po 1864 m., vysk. M. Valančiui paraginus, kūrėsi slaptos mokyklos parapijose, dvaruose ir kaimuose. Jose mokydavo skaityti ir rašyti lietuviškai, lenkiškai, kai kur ir rusiškai. Šis naminis mokymas, nors  persekiojamas valdžios, išsilaikė iki 1905 m. „Kur būdavo geriau pasiruošusių mokytojų, ten išeidavo apgraibom vidurinės m-los (progimnazijos) kursą“ (Lietuvių enciklopedija, XV t., Soth Boston, 1990, p. 755).

1896–1900 m. Pranciškus apsigyveno Šiauliuose. Čia berniukų gimnazijoje mokėsi pusbrolis Vaclovas Šliageris (g.1881 m. Jučiuose, Kelmės r.– mirė 1963 m. Tytuvėnuose), 1900 m. Šiaulių berniukų gimnazijos abiturientas, 1906 m. Maskvos universiteto absolventas, 1922–1929 m. dabartinės J. Janonio gimnazijos direktorius ir fizikos mokytojas, Kiaunorių (Kelmės r.) dvaro savininkas, 1941–1956 m. tremtinys (Krivickas J., Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija 1851–1991, Vilnius, 1991). Neatmetama prielaida, kad Pranciškų individualiai mokė ir krikštatėvis, ir pusbrolis.

1900 m. abu pusbroliai – Pranciškus ir Vaclovas – išvyko į Maskvą. Progimnazijos 4 klasių kursą atitinkančius rusų, vokiečių ir lotynų kalbų, geografijos, istorijos ir matematikos dalykų egzaminus Pranciškus išlaikė patenkinamai. Tai suteikė  jam teisę stoti į vaistininkų mokyklą vaistininko padėjėjo vardui gauti arba į dvasinę seminariją. Dokumente apie išlaikytus egzaminus pirmą kartą oficialiai minima lietuviška pavardės forma – Budrys.

1901–1902 m. vėl namuose. 1903-06-03 gavo Kauno gubernatoriaus pasirašytą ištikimybės valdžiai liudijimą, būtiną stojant į dvasinę seminariją. Šis dokumentas rodo, kad Pranciškus, grįžęs iš Maskvos, nebuvo niekur išvažiavęs iš namų. Ištikimybės ir gimimo liudijimus P. Budrys 1903-08-03 pristatė Peterburgo dvasinei seminarijai.     

Nežinia, kaip Pranciškus gyveno Peterburge. Į kunigus įšventintas 1907 m. gegužę ar birželio pradžioje.

Įdomus sutapimas: jaunas kunigas P. Budrys 1907 m. palieka Peterburgo dvasinę seminariją / akademiją, o į ją kaip  sociologijos dėstytojas  tais pačiais metais atvyksta dabar jau Lietuvos Palaimintasis Jurgis Matulaitis MIC.  

Sudėtingas istorinis gyvenamasis metas
Kun. P. Budriui buvo lemta pergyventi visus XX a. pr. Rusijoje vykusius politinius perversmus, karus ir ekonomines, politines bei dvasines suirutes: 1905–1907 m. pirmąją Rusijos revoliuciją, 1914–1918 m. Pirmąjį pasaulinį karą, 1917 Vasario revoliuciją Rusijoje ir Spalio perversmą, 1918–1922 m. pilietinį karą, 1924 m. stalininės diktatūros įvedimą...
XX a. pr. Rusijoje viešpatavęs absoliutizmas virto šalies ekonomine ir politine krize, kurią gilino ir spartino pralaimėtas karas su Japonija dėl įtakos Kinijoje. „Kruvinasis sekmadienis“ tapo 1905 m. pirmosios Rusijos revoliucijos pradžia.

Tuo pat metu didėjo ir tarptautinė įtampa. Ją kurstė spartėjančios ginklavimosi varžybos bei imperialistiniai užsienio šalių tarpusavio konfliktai. Pakako mažos kibirkštėlės – Austrijos-Vengrijos kronprinco (sosto įpėdinio) nužudymo ir pirmą kartą pasaulio istorijoje užsiliepsnojo visa Europa sausumoje, jūroje, ore.

Ilgai užsitęsęs Pirmasis pasaulinis karas (nuo 1914 m. Rusija – viena pagrindinių to karo dalyvių) maksimaliai susilpnino caro valdžią, kurią pribaigė 1917 m. Vasario revoliucija. Tų pačių metų spalio 25 (pagal senąjį kalendorių) įvykdytas perversmas – pirmoji oficiali komunistinė revoliucija pasaulyje, pagrįsta Karlo Markso idėjomis.

Bolševikai – kairioji totalitarizmo atmaina – įvedė charizmatišką diktatoriaus valdžią, visapusišką valdžios centralizavimą, kietą drausmę ir negailestingą terorą, represijas kitataučiams, nuosavybės nacionalizaciją, slaptąją policiją. Smurtas netgi šlovintas, kai to reikėdavo „režimo tikslams pasiekti“, „per propagandą ir cenzūrą formuojama bei kreipiama viešoji nuomonė; griežtai reglamentuojama ekonomika, priešiškai žiūrima į visas organizuotas religijas“ (Krikščionybės istorija, Vilnius, 2000, p. 649).

„Kai Leninas pradėjo įgyvendinti savo teorijas, priešai smogė atsakomąjį smūgį; taip prasidėjo žiaurus pilietinis karas ir vakarų sąjungininkų intervencija“ (ten pat).

Karų ir perversmų sukelti išgyvenimai ilgam sutrikdė žmonių psichinę sveikatą, sužadindami baimingumą, nervingumą, depresiją, padidėjusį dirglumą. Visi kun. P. Budrio parapijiečiai, kaip ir jis pats, kiekvienas savaip išgyveno metų metus besitęsiančio nesaugumo jausmą. Žmogus, lojalus ar nelojalus sistemai, buvo visai beteisis ir bejėgis. Pasak istorikų, net nacių Vokietijoje egzistavo kažkas šiek tiek panašaus į teismą. Jei žmogus buvo „visiškai nekaltas“, tai, patekus į teismo mašiną, dar ruseno viltis būti išteisintam. Tuo tarpu bolševikų valdomoje šalyje žmogus buvo kaltas iš anksto.

Griežti antireliginiai įstatymai, ateistinė propaganda ir stalinizmo teroras sparčiai tirpdė tikinčiųjų bendruomenes ir denominacijas, Romos katalikų ne rusų tautybės krikščioniškų mažumų grupes.

Taigi, kun. P. Budrio gyvenamuoju laikotarpiu radikaliai keitėsi gyvenimo aplinkybės, tapusios  tragiškomis ir ant kunigo pečių uždėjusios nepakeliamą naštą – atsakomybę už ganomuosius.

Kunigo kankinio tarnystės geografija
Kun. P. Budrys caro ir bolševikų valdomoje Rusijoje kunigavo 30 metų: Irkutsko (vikaras, 1907–1909 m.; nuo 1908 m. – katalikų vaikų tikybos mokytojas Aleksandrovsko realinėje mokykloje), Tiumenės (klebonas, 1909–1919 m.; tikybos mokytojas vietos realinėje mokykloje, mergaičių gimnazijoje ir miesto mokykloje), Permės (klebonas  ir dekanas, 1919–1921 m., lygiagrečiai – klebono pareigos Viatkos (sovietmečiu buv. Kirovas) bei Jekaterinburgo (sovietmečiu buv. Sverdlovskas) ir Tiumenės, esančios Sibiro centre, bet neturinčios parapijos) bažnyčiose. 1921 m. paskirtas Uralo ir dalies Vakarų Sibiro parapijų dekanu rūpintis tuštėjančiomis šio didžiulio krašto bažnyčiomis. Po 1923 m. tapo Čeliabinsko (Uralo krašto katalikų bendruomenės), šalia Vakarų Sibiro – Kurgano, Zlatousto, Troickos, Kostanajaus (sovietmečiu buv. Kustanaj), nutolusių 243, 120, 117, 264 km nuo Čeliabinsko, ir Tobolsko, Tiumenės, Ufos, Samaros (sovietmečiu buv. Kuibyševas), Kazanės  katalikų parapijų valdytoju-klebonu. 1934–1937 m. buvo vienintelis katalikų kunigas, patarnaujantis tikintiesiems tarp Volgos ir Obės upių. Kunigystės tikslas – mokyti ir skelbti Evangeliją taip, kad parapijiečiai tikėjimu, krikštu ir įsakymų pildymu pasiektų išganymą (LG 24) – kun. P. Budrio  vykdytas nepaisant sudėtingų slogių aplinkybių.

Sutikimas dėstyti tikybą rodo sielovadininko P. Budrio nuostatą, kad vaikystės ir paauglystės amžiuje labai svarbu uždegti moksleivius artimam bendravimui su Išganytoju, nukreipti juos savo gyvenime vadovautis krikščioniškos moralės dėsniais.

Daugianacionalinė katalikų bendruomenė
Kun. P. Budrio parapijiečiai Irkutske – 1864 m. sukilimo tremtiniai ir jų palikuonys – vaikai ir vaikaičiai; Uralo kraštuose – Pirmojo pasaulinio karo pradžioje čia patekusių Austro-Vengrijos armijos karo belaisvių, pabėgėlių iš Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, o po bolševikų revoliucijos  (1917) – čia  gyvenusių lenkų, čekų, slovakų,  vokiečių, lietuvių, taip pat Uralo įmonėse dirbusių užsienio šalių specialistų (inžinierių, administratorių) – prancūzų, italų ir kt. šeimos. Daugianacionalinės  tikinčiųjų bendruomenės – papildomas ir be galo sudėtingas kunigo P. Budrio rūpestis.

Viatkoje katalikų bendruomenę sudarė beveik vien čia gyvenę lenkai. 1918 m. paskelbus Lenkijos nepriklausomybę, dauguma parapijiečių išvyko į Tėvynę, o kartu ir jų kunigas. Dvejus metus katalikų bendruomenė gyveno be kunigo. 1921 m. į Viatką pradėjo atvažiuoti kun. P. Budrys: iš pradžių sykį per tris mėnesius, vėliau – maždaug nuo 1926 m. – sykį per metus, bet apsistodavo visam mėnesiui. Paskutinį kartą lankėsi 1932 m. prieš pat uždarant bažnyčią.

Kun. P. Budrys domėjosi visais Viatkos bažnyčios reikalais. Remiantis V. L. Fasoldo prisiminimu, 1925 m. kunigas vieno pokalbio su parapijiečiais metu pasiūlė jiems įkurti lenkų katalikų bendruomenę, kuri vienytų visus Viatkoje gyvenančius tautiečius. Pasiūlymą motyvavo tuo, kad, susitelkus į bendruomenę, būsią lengviau „išsaugoti tautinę prigimtį ir papročius“, žinoma, ir kalbą, nes daugelis  buvo ją gerokai primiršę. Idėja buvusi palaikyta – įkurta „Vienybė“ (В. Жаварин, Божий угодник Франциск Будрис / V. Žavarin, Dievo Tarnas Pranciškus Budrys, http://catholic.ru/materials/budris.htm).

Jis siekė būti objektyvus ir vienodai teisingas visiems katalikams, neskirstyti  jų pagal tautybes. Ne sykį kreipėsi į arkivyskupą, kad šis gausiai Pavolgio vokiečių bendruomenei skirtų kunigą, mokantį vokiškai, galintį ta kalba sakyti pamokslus. Rūpinosi ne tik tradiciškai katalikų tikėjimą išpažįstančiais lietuviais, lenkais, vokiečiais, bet ir rusais, kurie ateidavo melstis į katalikų bažnyčią. Kunigas stengėsi artinti ir vienyti įvairiataučius parapijiečius, įtraukdamas juos į įvairias maldų grupes. Aptarnaudamas po kelias parapijas, nors ir gerokai nutolusias viena nuo kitos, kun. P. Budrys stengėsi pabuvoti visose  vienodai, t. y. po vieną – dvi savaites, o per didžiąsias šventes būtinai suspėti į visas, kad nepasijustų kuri parapija nuskriausta. Taip ir važinėjo iš vienos parapijos į kitą – visad kelyje.

Kun. Pranciškus Budrys Tiumenėje.
Rusijos Federacijos vyskupų konferencijos programos, skirtos Rusijos katalikų kankiniams, archyvo nuotr.